Greta naujų užsikrėtusiųjų COVID–19 skaičiaus dėmesio centre atsidūrė tyrimas ir kilę skandalai dėl valstybės apsipirkimo pavasarį, kai užklupus pandemijai, valstybė ir savivaldybės puolė pirkti testus, apsaugos priemones, plaučių ventiliavimo aparatus.
Žiniasklaida skelbia, kad kovai su koronavirusu buvo sudaryta sutarčių už beveik 100 mln. eurų. Daugiau nei 90 proc. sveikatos apsaugos priemonių viešųjų pirkimų koronaviruso metu buvo daromi neskelbtų derybų būdu. Dėl to darbo ir kalbų pakanka visiems: kol vieni atlieka tyrimą ir analizuoja procesus bei padarytus sprendimus, ieško kaltų, kiti transliuoja naujausias tyrimo detales, o štai likę ne tik kalba tarpusavyje, bet ir išlieja savo nuomonę komentarų skiltyje ir socialiniuose tinkluose.
Šis pavyzdys – tik nedidelė dalis viešojo sektoriaus vykdomų viešųjų pirkimų, kurie susiduria su visa eile, mano nuomone, pasikartojančių problemų. Ar ir jūs jas pastebite?
Viešųjų pirkimų bendra vertė 2019 metais viršijo 6 mlrd. eurų. Ar viešieji finansai buvo naudojami taupiai? Ar visi sandoriai vyko skaidriai ir taip bus vykdomi ateityje? Ar turime pakankamai saugiklių tam užtikrinti ir kokių sprendimų trūksta, kad galėtume užtikrinti viešųjų pirkimų rizikų valdymui? Ar visos už minėtą sumą įsigytos prekės ir paslaugos buvo būtinos, koks buvo jų poreikis?
Dažnai viešasis sektorius vieną ar kitą problemą sprendžia tiesiog įsigydamas daiktą ar paslaugą. Nepagalvojama, kaip būtų galima problemą išspręsti kitaip, pavyzdžiui, ne pirkti, o nuomotis. Veikiama įprastais, patikrintais metodais, einama jau anksčiau pramintais takais ir prisibijoma naujų, originalių sprendimų.
Viešasis sektorius pasižymi dideliu perkančiųjų organizacijų skaičiumi: prekes ir paslaugas perka valstybės įmonės, ministerijos, savivaldybės ir joms pavaldžios institucijos, nevyriausybinės organizacijos ir kitos. Kartu su dideliu pirkėjų skaičiumi išauga ir didelė nekompetencijos ir klaidų tikimybė.
Siūlyčiau mažinti perkančiųjų organizacijų skaičių ir bent kai kurias prekes ir paslaugas pirkti centralizuotai, kad viešieji resursai būtų naudojami optimaliai ir atsakingai. Panašias Viešųjų pirkimų įstatymo pataisas Seimui šiemet pateikė ir prezidentūra, siūlanti sukurti profesionalių centrinių perkančiųjų organizacijų tinklą – tai leistų optimaliai išnaudoti specialistų kompetencijas, naudoti efektyvius, geriausiai organizacijų poreikius ir tiekėjų galimybes atitinkančius pirkimo būdus, sumažinti prielaidas korupcijai ir konkurencijos ribojimams.
Dar vienas prezidento siūlymas, mažinant perkančiųjų organizacijų skaičių, yra nedidelių perkančiųjų organizacijų, per metus tokiems pirkimams skiriančių iki 30 tūkst. eurų, atleidimas nuo prievolės organizuoti viešojo pirkimo konkursą.
Didžioji dalis perkančiųjų organizacijų prekes ar paslaugas rinkosi paprasčiausiu būdu – pagal mažiausią kainą. To priežastis – paprasta ir akivaizdi – perkančios organizacijos bijo suklysti. Deja, ne visada už mažiausią kainą gaunamas optimaliausias variantas, tad kaip vieną iš sprendimo būdų, išgyvendinant ydingą mažiausios kainos kriterijų, matau pirkimus, paremtus ekonominio naudingumo kriterijumi. Jį 2018 metais savo pirkimuose taikė 21 proc. pirkimų valdytojų (2017 m. – 17,8 proc., 2016 m. – 16,2 proc.).
Kaip paskatinti perkančiąsias organizacijas dažniau rinktis ekonominio naudingumo kriterijų? Mokyti jį taikyti – pirkimų specialistams svarbu susipažinti ir įsigilinti į skirtingas metodikas, tam reikalingi mokymai ir dalinimasis gerąja praktika.
Ar pastebėjote, kad dalis viešųjų pirkimų vykdomi be konkurso? Tokiais atvejais neretai valstybės įmonės ir savivaldybės užsako prekes ar paslaugas, kurias teikia šių įmonių kontroliuojamos bendrovės. Pasitvirtina vis daugiau įtarimų, kad tokiais sandoriais siekiama ne efektyviausiu būdu nusipirkti paslaugas, o pridengti neskaidrią veiklą. Tai vienas iš pavyzdžių, kaip išpučiamos paslaugų kainos ir iškreipiama konkurencija.
Be konkurso užsakydamos paslaugas savo kontroliuojamiems ūkio subjektams, perkančiosios organizacijos dažnai nepagrįstai išpučia paslaugų kainą. Tokiu būdu antrinei įmonei sudaromos sąlygos uždirbti ir atitinkamai pagrindinė bendrovė patiria daugiau išlaidų. Tokia neskaidri veikla iškreipia konkurenciją, nes galime daryti prielaidą, kad kiti rinkos dalyviai, surengus viešųjų pirkimų konkursą, analogiškas paslaugas galbūt suteiktų pigiau.
Viešųjų pirkimų tarnybos paskelbtais duomenimis, jau kurį laiką daugėja dalis „vieno tiekėjo“ (kai konkurse dalyvavęs vienintelis tiekėjas neturėjo konkurencijos) pirkimų: 2016 metais jie sudarė 42,4 proc., o pernai – jau 53 proc. Tokios situacijos – dar vienas atvejis, iškreipiantis rinką.
Į viešumą kylant naujoms istorijoms apie galimus nusižengimus vykdant viešuosius pirkimus už valstybės milijonus, pastebimas Viešųjų pirkimų tarnybos neįgalumas. Kokias galias turi institucija, turinti prižiūrėti viešųjų pirkimų procesų skaidrumą?
Deja, bet šioje vietoje seka nusivylimas mūsų teisine sistema, nes Viešųjų pirkimų tarnyba, net pastebėjusi pažeidimą, neturi teisinių priemonių uždrausti toliau vykdyti pasirašytą sutartį. Prezidentūros siūlyme numatyta, kad būtent Viešųjų pirkimų tarnyba, turinti visas reikalingas kompetencijas, ikiteismine tvarka spręstų ginčus tarp tiekėjų ir perkančiųjų organizacijų dėl vykdomų viešųjų pirkimų. Pagal naująją tvarką tokie ginčai būtų sprendžiami greičiau ir efektyviau, be to būtų sumažintas teismuose nagrinėjamų ginčų skaičius. Ar bus priimti siūlomi pakitimai, pamatysime jau netrukus.
Vis didesnę dalį žiniasklaidos eterio užima priešrinkimiai debatai. Neabejoju, kad kandidatai nekart sulauks klausimo, ką jie būtų darę geriau, akis į akį susidūrę su pandemija, kokias konkrečiai priemones taikytų ir pan.
Nuo pavasario matėme daug užsienio pavyzdžių, jau galime matyti kokios strategijos ir priemonės suveikė. Taip ir su viešaisiais pirkimais – turime puikių užsienio šalių pavyzdžių, kaip tvarkytis su viešaisiais finansais. Mokykimės ir pritaikykime sau tokias priemones, kurios veiks efektyviai bei teiks didžiausią naudą, leidžiant Valstybės finansus.
