Alfonsas Vaišvila. Antikonstitucinis valstybės įsipareigojimas neviešinti prisipažinusių MGB agentų

Viena iš daugelio laisvės kovų istorijos problemų yra ir MGB agentūros dešifravimo problema. Tačiau rezistencijai skirtoje istoriografijoje jaučiasi sąmoninga tendencija partizanų pavardes minėti, o juos išdavinėjusių priešui agentų – slėpti po agentūriniais MGB slapyvardžiais arba su prierašu (redakcijai tikroji pavardė žinoma). Svarbu, kad tai ne atskirų autorių, o pačios valstybės pozicija. LR Seimas 1999 m. lapkričio 23 dieną priėmė „Lietuvos Respublikos asmenų, slapta bendradarbiavusių su buvusios SSRS specialiosiomis tarnybomis, registracijos, prisipažinimo, įskaitos ir prisipažinusiųjų apsaugos įstatymą“, Nr. VIII-1436 (Valstybės žinios, 1999-12-08, Nr. 104-2976, įsigaliojo 2000-01-01), kuriuo valstybė įsipareigojo neviešinti pavardžių agentų, kurie jai savanoriškai prisipažino bendravę su MGB/KGB, 75 m. su teise šį terminą pratęsti. „Prisipažinimo faktas bei prisipažinusio asmens pateikti duomenys yra valstybės paslaptį sudaranti informacija, kuri įslaptinama, naudojama ir išslaptinama įstatymų nustatyta tvarka (7 str. 2 p.). Tai galioja ir moksliniams tyrinėjimams: prisipažinusių agentų duomenys gali būti paviešinami moksliniuose darbuose „tik su Komisijos leidimu“ ir tuos duomenis Komisijai užkodavus (8 str. 3 d.). (Pradėta viešinti tik neprisipažinusių agentų pavardes).

Būtinybė priimti tokį įstatymą grindžiama siekiu:

„kurti nacionalinio saugumo sistemą, ginančią valstybę ir jos gyventojus, žmogaus ir piliečio teises, laisves bei asmens saugumą, apsaugant nuo užsienio specialiųjų tarnybų poveikio, šantažo ir verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą…“ (1 str.).

Bandymas pasiekti šiuos miglotai formuluojamus įstatymo tikslus įsipareigojimu neviešinti prisipažinusių MGB/KGB agentų identifikavimo duomenų kelia rimtų abejonių dėl kelių priežasčių:

1) Norima absoliutinti prisipažinimo prevencinę galią, prisipažinimą tapatinant su prisipažinusiųjų lojalumu Lietuvos valstybei;

2) Mažas prisipažinusios dėl valstybės pasižadėjimo neviešinti agentūros pavardžių skaičius: iš 118 ar 115 tūkstančių MGB/KGB agentų, Rezistencijos ir genocido tyrimo centro duomenimis, savo noru 2000 m. prisipažino tik 1589 asmenys, t. y. vos 1,35 proc. Be to, iš šio bendro agentūros skaičiaus iki 1990 m. sunaikintos 36 237 agentūrinės bylos, 8 539 tokios pat bylos išvežtos iš Lietuvos. Išlikusios KGB agentūros bylos sudaro vos 0,62 proc. viso KGB archyvo (2011 05 10 BNS pranešimas). Tačiau įstatymo leidėjui vis tik atrodė, kad šis 1,35 procentas prisipažinusios agentūros gali realiai apsaugoti Lietuvos valstybę ir jos piliečius „nuo užsienio specialių tarnybų poveikio, šantažo, verbavimo ar bandymo įtraukti į neteisėtą veiklą….“. Kai tūkstančiai bylų neišlikusios, prisipažinimas lieka vienintelis ir kartu silpnas konkretaus prisipažinusio agento konkrečios veikos – veikimo ar neveikimo įrodymas.

3) Įstatymo leidėjas, siekdamas minėtų tikslų, tarsi ignoravo patį Valstybės saugumo departamentą ir jo pagrindinę misiją, postuluodamas, tarsi tokio departamento „nėra“, arba jo galios kontroliuoti situaciją šioje srityje yra daugiau negu menkos. Prisipažinimas tarsi yra pakankamas buvusios agentūros lojalumo Lietuvos valstybei garantas, o valstybės saugumo departamentas tarsi tokių asmenų veikla ateityje neturėtų domėtis ar nepajėgtų domėtis. Šis įstatymas – tai greičiausiai bandymas, dirbtinai formuluojant viešąjį interesą, juo pridengti neteisėtą privatų interesą nuo viešosios opinijos.

Jei agentūros duomenų neviešinimas savo esme nėra pakankama priemonė minėtiems įstatymo tikslams pasiekti, tai jis yra visai pakankamas sukelti visuomenėje kitų fundamentalių valstybės vertybių sumaištį dėl šių priežasčių.

1. Šiuo aktu Lietuvos valstybė sukūrė kontraversišką situaciją – ėmėsi slėpti nuo visuomenės dalį MGB/KGB paslapčių. KGB paslaptys, kaip žinia, tai kovos prieš Lietuvos valstybę paslaptys, t. y. paslaptys institucijos, kuri visą laiką ir pačiomis brutaliausiomis priemonėmis veikė prieš Lietuvos valstybės atkūrimą ir kurią pati Lietuvos valstybė 1998 m. įstatymu pripažino nusikalstama. Bet jei KGB paslaptys šioje dalyje tampa ir Nepriklausomos Lietuvos valstybės paslaptimis, tai kyla Lietuvos valstybės tapatumo klausimas: kas yra Nepriklausoma Lietuvos valstybė: kovotoja prieš okupaciją vykdžiusią KGB, ar šios organizacijos dalies nusikalstamos veikos slėpimo nuo tautos tęsėja ?

2. Jei tam tikra dalis prieš laisvės kovotojus veikusių asmenų tapatybė turi būti visuomenei nežinoma, o tik jų agentūriniai slapyvardžiai, tai visuomenei jų tarsi „nėra“: išeitų, kad laisvės kovotojus išdavinėjo žiauriam priešui ne realūs žmonės, o tik literatūriniai personažai: miškai, ąžuolai, ereliai, jonai, marytės, mykolai, žibutės…, egzistavę ne realybėje, o tik MGB sukurtame virtualiame pasaulyje. Įsivaizduokime, jog pagal šį įstatymą būtų prisipažinę ne 1589, o visa agentūra – visi 118 ar 115 tūkstančių, gyvieji ir mirusieji. Ką tada darytume? Tada visa MGB agentūra pagal šį įstatymą turėtų „išnykti“ iš visuomenės sąmonės ir iš susidorojimo su laisvės kovotojais legalios istorijos (mokslinių tyrimų), o toje (leidžiamoje) istorijoje liktų tik stribai ir NKVD kariuomenės vadai, kiek jie slapyvardžiais nesidangstė, o jų atliktų operacijų rezultatyvumo dalis priežasčių, kiek jos susijusius su konkrečių agentų veikla, liktų nežinomos. Bet nuosekliai mąstant, iš tos kovų istorijos tada šioje dalyje turėtų „išnykti“ ir pati MGB/KGB struktūra kaip dirbusi ne su realiais, o tik su MGB vaizduotės sukurtais literatūriniais personažais: „čekistas be agento – ne čekistas“.

3. Ar šiuo mąstymu nebūsime tik pirmieji Europoje, kurie įstatymu įsipareigoja rašyti laisvės kovų istoriją ne tik kaip realiai veikusių žmonių, bet ir kaip literatūrinių personažų istoriją? Istorija, kurioje vieni faktai skelbiami, o kiti, nors ir žinomi, bet sąmoningai slepiami, yra ideologizuota, sovietinio tipo ir dėl to pseudoistorija, o patys tokie „istoriniai tyrimai“ mažai ką turi bendra su moksliniais. Maža to, ši nuostata suponuoja ir principinį klausimą, ar apskritai, galiojant minėtam prisipažinusių agentų neviešinimo įstatymui, gali lietuvių tautos kova dėl laisvės 1941-1990 m. būti šiuolaikinių nešališkų ir visapusiškų istorinių tyrimų objektas? Ribodama teisę dešifruoti už MGB agentūrinių slapyvardžių pasislėpusių asmenų tapatybę ir moksliniuose istorijos tyrimuose, valstybė kartu pažeidžia Konstitucijos 25 straipsnį: „žmogui neturi būti kliudoma ieškoti, gauti ir skleisti
informaciją <…>“. Į šią teisę įeina teisė laisvai vykdyti istorinius tyrimus, nustatyti istorinę tiesą, su kuria išimtinai susijusi ir tų tyrimų mokslinė vertė. Jei valstybė ima drausti visapusiškos istorinės tiesos nustatymą, drausti tautai žinoti jos buvusius priešus, saugoti prieš lietuvių tautos valstybingumo siekį kovojusios MGB paslaptis, tai tokia valstybė jau ne tik nedemokratiška, bet ji ima kelti abejonę, ar ta valstybė dar yra lietuvių tautos valstybė?

4. Prisipažinusių agentų neviešinimo įstatymas kelia įtarimą, jog šiuo įstatymu pirmiausia siekta suteikti galimybę apsisaugoti, jei ne nuo teisinės atsakomybės, tai bent nuo visuomenės pasmerkimo, tai MGB/KGB agentūros daliai, kuri uoliai veikė prieš konkrečius rezistentus MGB naudai. Jie prisipažino, nes, matyt, turėjo ką prisipažinti: jų prisipažinimo baimė buvo mažesnė už paviešinimo baimę ir pasekmes. Prisipažindami jie sovietinį konformizmą pakeitė Nepriklausomos Lietuvos konformizmu: laimėjusiems tada, Seimas leido laimėti ir dabar, nes visų kadencijų Seime netrūkų „laimėjusiųjų“. Neprisipažino, žinoma, tie, kurie jau yra mirę, ir galbūt tie, kurie tiesiog neturėjo ką prisipažinti. Formaliai užverbuoti, bet MGB naudai neveikę asmenys, nelaikytini agentais, nors jie ir būtų MGB/KGB agentūros registracijos žurnale. Matyt, neatsitiktinai prie daugelio sąraše paskelbtų agentų pavardžių nėra konkrečios veiklos.

5. MGB paslapčių saugojimu Lietuvos valstybė kėsinasi atsisakyti ir nuo jai uždėtos konstitucinės pareigos vykdyti teisingumą, nes vykdyti teisingumą galima ne literatūrinių personažų,
o tik realiai egzistuojančių asmenų atžvilgiu. Valstybė turi amnestijos teisę, ji gali šiuo atveju prisipažinusių MGB agentų atžvilgiu netaikyti administracinių ar baudžiančiųjų sankcijų, bet ji neturi teisės atimti iš visuomenės teisę žinoti šiuos nusikaltimus padariusius asmenis ir jų veiklos turinį. Kokią žinią šiuo neviešinimu valstybė siunčia visuomenei? Ji leidžia įsivaizduoti situaciją, kai asmeniui padariusiam sunkų nusikaltimą ir pačiam prisipažinusiam, leidžiama dėl šio prisipažinimo tikėtis būti atleistam ne tik nuo teisinių sankcijų taikymo, bet ir nuo paviešinimo (su teise išlikti visuomenei nežinomam). Tai tikriausiai būtų nemažas džiaugsmas visų, linkusių nusikalsti?

6. Šiuo neviešinimu valstybė siunčia visuomenei ir kitą destruktyvią žinią. Ji nori pasakyti, kad valstybė nesuinteresuota ugdyti ir skatinti savo piliečius moralės ir patriotizmo (pasiryžimo ginti savo valstybę) pažangos linkme. Negerus darbus padariusių asmenų tapatybės viešinimas ateities požiūriu neabejotinai turi didžiulės ugdomosios moralinės reikšmės: jis informuoja visus: kas šiandien veikia prieš tautą, prieš jos valstybingumą, prieš teisę, tas visada turi pagalvoti, ar dėl jo šiandieninės veiklos neteks ateityje gėdintis ne tik jam pačiam, bet ir jo vaikams bei anūkams? Net ir tie, kurie šiandien neigia moralę, vadina ją „ne šio pasaulio dimensija“, kurie skelbiasi išsivadavę iš „moralės prietarų“ ir vienintele morale laiko savo asmeninę naudą, itin bijo paviešinimo savo darbų, besikertančių su šia „nesančia morale“. Ar ši baimė nerodo, kad moralė ne tik yra, bet kad ji yra dar ir didžiulė jėga, kurios baimė pajėgi išreikalauti iš Seimo ir prisipažinusių agentų tapatybės neviešinimo įstatymą.

Įstatymas, kuris nekviečia visuomenės patriotizmo ir moralės pažangai, kuris slepia nuo visuomenės asmenis, veikusius prieš tautos prigimtinę teisę laisvai gyventi ir turėti savo valstybę, prisidėjusius prie laisvės kovotojų žūčių ir kentėjimų, yra priešingas šią teisę ir teisinės valstybės siekį įtvirtinusios Konstitucijos esmei. Teisinėje valstybėje Seimas gali priimti ne bet kokio turinio įstatymą, o tik šioms vertybėms neprieštaraujantį. Tokioje valstybėje įstatymai priimami ginti nukentėjusiųjų teises (šiuo atvejų nukentėjusiais reikėtų pripažinti ne tik laisvės kovotojus, bet ir tą didžiąją tautos dalį, kaip tuo metu atkakliai ir pasiaukojančiai laisvės siekusią), o jas pažeidusiųjų atžvilgiu vykdyti teisingumą. Agentūros, ypač savanoriškai veikusios prieš minėtą prigimtinį tautos siekį, atžvilgiu negalioja senatis ir „įstatymo netaikymo atgal“ taisyklė, nes šis siekis yra tęstinis, nuolat galiojantis ir nuolat darantis nusikalstamą bet kokį prieš jį nukreiptą atskirų asmenų veikimą. Todėl šio siekio negali nei atšaukti, nei sustabdyti joks įstatymas, o tai bandantis daryti įstatymas visada bus priešingas teisei ir Konstitucijai.

Autorius yra teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius,  habilituotas daktaras.