Alfonsas Vaišvila.Padidinta meilė asmeninėms teisėms ir neapykanta pareigai

Alfonsas Vaišvila yra teisės filosofas ir teoretikas, M. Romerio universiteto profesorius, habilituotas mokslų daktaras

***

Visi jubiliejai ir minėjimai — tai papildoma proga analizuoti praeitį ir dabartį siekiant konstruoti pageidaujamą ateitį. Taip, matyt, turėtume mąstyti ir minėdami žmogaus teisių jubiliejų. Žmogaus teisės, kaip ir kiekvienas reiškinys, yra istorinis procesas, kuris anksčiau ar vėliau išsemia savo metodologines galimybes ir savo tolesne raida gali duoti priešingus rezultatus. Žmogaus teisės, atsiradusios kartu su individualistine ideologija, t. y. su asmens vertybiniu prioritetu prieš valstybę ir kitus socialinius darinius, buvo visokios socialinės pažangos varomoji jėga. Jos padėjo apriboti valstybinės valdžios savivalę, skatino kurti teisinę valstybę, mažino darbo jėgos išnaudojimą, padėjo įveikti totalitarinius režimus, tarnavo demokratijos plėtrai, kėlė tiesioginės demokratijos idėją ir reikalavo ja kontroliuoti atstovaujamąją demokratiją ir taip išsaugoti demokratijos tapatumą, neleisti atstovaujamajai demokratijai išsigimti į oligarchinį valdymą, ir visais šiais laimėjimais kūrė žmonių santarvę ir bendradarbiavimą. Šis žmogaus teisėse slypintis gebėjimas kurti žmonių sugyvenimą išsaugojo savo tapatumą, kol žmogaus teisės reiškė dviejų priešybių: individualumo ir socialumo balansą. Būtent šis balansas garantavo žmogaus teisėmis besiremiančių asmenų su skirtingais interesais santarvę ir bendradarbiavimą. Problemos žmonių santykiuose prasideda, kai žmogaus teisėse ima vyrauti kuri noras viena iš šių priešybių.

*

Dvi žmogaus teisių raidos kryptys

.
Žmogaus teisių problema Lietuvoje šiandien egzistuoja dviem pavidalais. Pirmiausia – tai problemos, susijusios su piliečių teise dalyvauti šalies valdyme ir teise gintis nuo antikonstitucinių įstatymų. Net du visiems gerai žinomi Konstitucijos straipsniai įtvirtina piliečių teisę dalyvauti valstybės valdyme: „aukščiausią suverenią galią Tauta vykdo tiesiogiai ar per demokratiškai išrinktus savo atstovus” (4 str.) ir „svarbiausi valstybės ir tautos klausimai sprendžiami referendumu” (9 str. 1 d.). Tačiau ši teisė užblokuojama  tos pačios Konstitucijos 9 str. 2 dalimi, kuri nustato praktiškai neįvykdomą arba itin sunkiai įvykdomą 300 tūkst. rinkimų teisę turinčių piliečių parašų kvotą. Be to, referendumo įstatymas 2012 03 15 įrašytas į konstitucinių įstatymų sąrašą, kad sunkiau būtų pakeisti net reikalaujamų parašų surinkimo terminus. Ši situacija savotiškai primena žinomą pasaką, kai gervė vaišina į svečius pakviestą lapę, pateikdama jai maistą inde su aukštu siauru kaklu, į kurį lapė negali įkišti galvos. Teisė yra, bet prie jos prieiti sunku arba neįmanoma Prašom, vaišinkitės, bet ne gervės reikalas, kad lapė nesugeba pasiekti maisto. Procesinė teisė čia atšaukia materialinę teisę arba daro ją itin sunkiai prieinamą.

Panaši situacija yra ir su piliečių teise naudotis Konstituciniu Teismu. Konstituciniai teismai teisinėje valstybėje įsteigiami kaip piliečių priemonė gintis nuo jų teises pažeidžiančių antikonstitucinių įstatymų. Mūsų Konstitucija irgi įsteigė KT, bet atėmė iš piliečių teisę į jį tiesiogiai kreiptis. Tokią teisę Konstitucijos 106 straipsnis pripažįsta tik valstybės institucijoms: Vyriausybei, 1/5 Seimo narių ir teismams. Paradokso esmė yra ta, kad tie, kurių konstitucinės teisės tiesiogiai pažeidžiamos antikonstituciniais įstatymus, neturi teisės nuo jų gintis, t. y. tiesiogiai kreipiantis į Konstitucinį Teismą.

Lietuva yra tarp tų nedaugelio Europos valstybių, kurių piliečiai šios teisės neturi. Bet ar ribojant piliečio teises dalyvauti valstybės valdyme galima reali demokratija ir ar dar galioja Konstitucijos 2 straipsnis, skelbiantis tautą aukščiausiu suverenu? Ar pats Konstitucinis Teismas išlieka valstybės institucija, jei piliečiai neturi teisės naudotis visomis jų pačių sukurtomis institucijomis? Ar galioja Konstitucijos 2 str.: „Lietuvos valstybę kuria tauta”. Atstovaujamoji demokratija, nekontroliuojama tiesioginės demokratijos, anksčiau ar vėliau išsigimsta į oligarchinį valdymą ir kuria valdžios ir žmonių atskirtį, formuoja žmonių nusivylimą demokratija, teise ir pačia valstybe. Bandymas pateisinti žmonių dalyvavimo valstybės valdyme ribojimą kalbomis apie tautą, kaip nekvalifikuotą, neatsakingą minią, yra antikonstitucinis, nes suverenitetas priklauso tautai, kokia ji yra čia ir dabar, o ne kokiu įsivaizduojamu kriteriju ji turėtų atitikti, kad įgytų teisę priimti sprendimus.

*

Teisės suformuluotos nekorektiškai

Be to, visos pagrindinės žmogaus teisės, pradedant 20 str. ir baigiant 24 str., išskyrus 19 straipsnį, mūsų Konstitucijoje suformuluotos teisiniu požiūriu nekorektiškai. Čia žmogaus teisių apsauga pakeista tų teisių objektų apsauga, todėl skelbiama, kad ne asmens teisės į laisvę, į nuosavybę, į privatų gyvenimą, į būstą neliečiamos, o neliečiama pati žmogaus laisvė, nuosavybė, neliečiamas pats žmogaus orumas, privatus gyvenimas, žmogaus būstas. Tai reiškia, kad šias žmogaus vertybes Konstitucija saugo ne per žmogaus teises, o tiesiogiai, vadinasi, be ryšio su tų vertybių turėtojo elgesiu, t. y. nepriklausomai nuo to, ar tomis vertybėmis besinaudojantis asmuo gerbia kito asmens teises, ar jas neigia, jo vertybės visais atvejais turi išlikti neliečiamos. Dėl šių teisės požiūriu ydingų formuluočių Lietuvos teismai iki 1993 m. gruodžio mėn. (iki KT išaiškinimo) netaikė baudžiamosiose bylose turto konfiskacijos, nes manė, kad tai uždraudžia Konstitucijos 23 str.: „nuosavybė neliečiama”. Šitaip Konstitucija ištisus metus stovėjo teisės pažeidėjų apsaugos pusėje.

Šiuo požiūriu korektiškai yra suformuluotas 19 straipsnis: „žmogaus teisę į gyvybę saugo įstatymas”. Tai reiškia, kad įstatymas čia saugo ne žmogaus gyvybę, o tik teisę į gyvybę, t. y. saugo žmogaus teisę iki tol, kol šios teisės turėtojas vykdo pareigą gerbti kito tokio pat žmogaus teisę į gyvybę. Šią teisiniu požiūriu korektiškai suformuluotą konstitucinę normą Konstitucinis Teismas 1998 m. „pataisė”, išvedęs iš Konstitucijos dvasios mirties bausmės neleistinumą, ir  šios normos turinį suformulavo taip, kaip ir aukščiau minėtų: įstatymas saugo ne teise gyventi, o pačią gyvybę, todėl gyvybės turėtojo elgesys neturi jokio reikšmės šios vertybės apsaugai. Todėl Breivikas gali žudyti 77 asmenis nerizikuodamas prarasti savo teisę į gyvybę. Mirties bausmės panaikinimas yra ne teisinė, o gailestingumo problema, todėl ji gali būti panaikinama tik dviejų teisės subjektų: tautos ir parlamentų, kiek jie turi teisę gailestingauti. Bet teisės gailestingauti neturi teismai ir KT, jie griežtai susaistyti visų asmenų lygybės prieš įstatymus reikalavimo. Tai rodo, kad dabartinė Konstitucija turi daug konceptualių problemų, susijusių su žmogaus teisių apsauga bei jų įgyvendinimu, ir reikalinga „didelio remonto”, o gal ir naujos Konstitucijos, kuri aiškiai būtų orientuota į realiai įgyvendinamas žmogaus teises, į tiesioginės ir atstovaujamosios demokratijų sąveiką.

*

Vis dažniau teisės atskiriamos nuo pareigų

Tai viena žmogaus teisių problemų kryptis. Kita žmogaus teisių raidos tendencija – tai asmens teisių vis dažnesnis atsiskyrimas nuo pareigų, kuris reiškia, kad žmogaus teisių sampratoje plečiama individualizmo kompetencija socialumo siaurinimo sąskaita. Todėl žmogaus teisės ima prarasti savo autentiškąjį tapatumą ir kurstyti visuomenėje įvairaus pobūdžio destrukcijas.

Tuo tarpu tikroji žmogaus teisių padėtis visuomenėje yra tokia, kad asmuo naudojasi teisėmis ne šalia visuomenės, bet visuomenėje ir todėl yra suvaržytas pareiga nepažeisti kito asmens teisių, t. y. išlaikyti savo elgesyje individualumo ir socialumo arba privataus ir bendrojo intereso pusiausvyrą: pavyzdžiui, asmens individuali teisė skolintis atstovauja privačiam interesui, pareiga grąžinti skolą -bendrajam. Tokiai pusiausvyrai kaip tik ir įpareigoja kiekvieną teisėmis besinaudojantį Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (1950 m.) 29 str. ir atitinkamas Lietuvos Konstitucijos 28 str.: „gyvendindamas savo teises ir naudodamasis savo laisvėmis, žmogus privalo (…) nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių”.

Deja, žmogaus teisių teorijoje ir praktikoje matome besiformuojančią ar jau susiformavusią priešingą tendenciją – vis dažnesnį teisių atsiskyrimą nuo pareigų, o atsiskyrusios nuo pareigų asmens teisės praranda savo tapatumą ir virsta savo priešybėmis – privilegijomis, agresyviais reikalavimais valstybei (kitiems piliečiams). Štai 2015 m. Graikijos premjerui Tsiprui teisė skolintis ir jos teisėtumas jau nesaistomi pareiga grąžinti skolą. O kreditoriai, tokios pareigos iš skolininko reikalaujantys, esą gina ne savo teisę į nuosavybę, o žemina graikų tautos orumą. Čia teisę skolintis norima suprasti kaip teisę neatlyginamai savintis kito asmens nuosavybę. Todėl tokioje situacijoje susipainioja vertybės: skolininkas, kaip svetimos nuosavybės grobstytojas, virsta auka, o nukentėjusysis (kreditorius) – svetimos teisės pažeidėju. Ir dar su labai autoritetingu pritarimu. Kreditoriaus reikalavimas vykdyti skolos grąžinimo pareigą pasmerkiamas net graikų tautos 2015 m. liepos 5 d. referendumu (už skolos negrąžinimą balsavo 61,31 proc. graikų).

*

Meilė asmeninėms teisėms ir neapykanta pareigai

Betši padidinta meilė asmeninėms teisėms ir tokia pat neapykanta pareigai – tai ne individualus Graikijos atvejis. Tai jau Europos Sąjungos ir apskritai Vakarų pasaulio teisėje susiformavusi plataus masto teisių atskyrimo nuo pareigų, jų vertimo privilegijomis tendencija: užsienio valstybių pilietybę turintys lietuviai siekia teisės būti ir Lietuvos piliečiais, naudotis ir Lietuvos valstybės globa, bet atsisako pareigos išlaikyti tą globą teikiančią valstybę, o tokių pareigų reikalavimą vadina jų prigimtinės teisės į pilietybę pažeidimu. Todėl jie dvigubos pilietybės reikalauja ne kaip teisės, o kaip privilegijos, nors vargu, ar nežinotų, kad valstybė egzistuoja tik tiek, kiek piliečiai ją išlaiko ir gina.

Dizaineriu save vadinantis asmuo viešojoje erdvėje pareigą tarnauti savo šalies kariuomenėje, ginti savo ir savo krašto laisvę taip pat laiko ne būdu garantuoti savo laisvę, o valstybės neteisėtu kėslu „iščiulpti iš asmens paskutinį kraują”. Ragina jaunimą gintis nuo šios pareigos emigruojant.

Buvusio sveikatos apsaugos ministro A. Andriukaičio pasiūlytą tvarką, kad valstybės lėšomis studijavę medicinos studentai būtų susaistyti pareigos po studijų baigimo trejus metus atidirbti Lietuvoje pagal valstybės paskyrimą ten, kur bus paskirti, naujoji sveikatos apsaugos ministrė 2014 m. pasmerkė kaip pažeidžiančią asmens laisvo pasirinkimo teisę.

Čia paliekama asmeniui teisė laisvai rinktis darbo vietą, tarsi jis nieko iš valstybės (bendrapiliečių) nebūtų gavęs ir todėl nieko jai neskolingas. Teisė naudotis valstybės lėšomis yra, o grįžtamosios pareigos valstybei nėra. Šitaip viešai pakartojamas mūsų šauniosios bajorijos XVII-XVIII a. lozungas: „Viskas iš valstybės ir nieko valstybei”.

*

Blogoji  laisvės absoliutizmo  pusė

2015 m. prancūzų satyrinio savaitraščio „Charlie Hebdo” (prieš tai danų laikraščio „Jyllands Posten”, 2005 09 30) žurnalistai manė turį teisę į žodžio ir spaudos laisvę (leidimą laisvai rašyti ir piešti ką nori), bet naudojimasis šia teise nesaistomas pareigos nesityčioti iš kitos civilizacijos žmonių religinių įsitikinimų (nepiešti musulmonų pranašo Mahometo karikatūros). Į pareiga čia žiūrima kaip į nežinia ką reiškiančią, arba kaip į neteisėtai ribojančią spaudos laisvę. Bet jei spaudos laisvė laisva ir nuo pareigos pripažinti kitos pusės teises, pareigos, kuri civilizuotoje visuomenėje vienintelė lemia visų asmens teisių santykinumą, tai, žinoma, nėra pagrindo taip mąstančius įtarti piktnaudžiavimu spaudos laisve, nes kur nėra pareigos, ten nėra ir teisės, o tik privilegijos ir piktnaudžiavimas teise.

Apie teisių absoliutinimo pasekmes liudija tai, kad pats Mahometo karikatūrų autoriaus Kurtas Westergaardas tapo pavojingas pats sau – buvo priverstas slapstytis nuo samdomų žudikų. Suabsoliutinęs savo žodžio ir spaudos laisvę (teisę sakyti, piešti ką nori), Kurtas Westergaardas pats „atsisakė” nuo visų savo asmens laisvių ir teisių in corpore: teisės turėti nuolatinę gyvenamąją vietą, gyventi įprastą gyvenimą, rodytis viešumoje, saugiai jaustis,- žodžiu, pavertė save kaliniu be pagrindinių teisių, bet su absoliučia žodžio (spaudos) laisve.

Pareigos vykdymas, šimtmečiais buvęs vienintelis būdas legalizuoti asmens subjektines teises (taip pat ir teisę skolintis), kurti asmens socialumą, palaikyti mainų santykiuose tarpusavio pasitikėjimą ir santarvę, dabar, pasirodo, gali ne aukštinti, bet „žeminti” pareigos vykdytoją, pažeisti jo „teises”, susilaukti net visuotinio tautos pasmerkimo. Pareigų vykdymą norima priskirti ir prie etiniu, psichologiniu požiūriu nepatrauklių, asmenybės silpnumą reiškiančių savybių: pareigas vykdo tik bailiai (internetinė informacija). Lietuva per ekonominę krizę tarsi siaurino savo gyventojų teisę vartoti tik tam, kad sukauptų finansinių galių prisidėti užtikrinant Graikijos teisę plėsti vartojimą, neproporcingą jos pareigų vykdymu susikuriamam gėriui.

Teisės ir sociologijos mokslų lygių teisių atsiskyrimas nuo pareigų yra pasmerktas beveik visuotinai. Australų prof. W. N. Hohfeldas šį teisių ir pareigų išsikyrimą vadina „pavojingu požiūriu”, nes asmenys, besinaudojantys teisėmis, bet vengiantys pareigų, jo nuomone, „negali domėtis kitų žmonių teisėmis ir laisvėmis”.

Pasak čekų teisininko V. Kubešo, „neįmanoma ilgai gyventi žmonišką gyvenimą tokiame pasaulyje, kuris neigia pareigas ir dėl to praranda savo vertę”. Poetas Justinas Marcinkevičius pareigą vadino vieninteliu keliu, vedančiu į žmogų (Komjaunimo tiesa, 1975 m.).

Ir iš tiesų. Teisnumo lygmens teisės yra tik abstraktus leidimas tapti žmogumi, o pareigos – realus tapimo žmogumi būdas.

Todėl teisių-pareigų vienovės ignoravimas yra ne šiaip teisės ignoravimas, bet ir kėsinimasis į pačią socialinę, civilizacinę žmogaus prigimtį, tai kelias į vertybių sumaištį ir socialinį konfliktą.

Tokiomis sąlygomis turi nestebinti tokie faktai, kai 77 žmonių gyvybių viešpačiu save laikančiam Breivikui leidžiama spręsti dešimčių žmonių gyvybės klausimą nerizikuojant savo teise į gyvybę, Švedijos karalienė Silvija, 2011 m. aplankiusi Lukiškių kalėjime iki gyvos galvos nuteistą žudiką, dovanoja jam kompiuterį, bet nesiteirauja, ar jo aukos vaikai turi kompiuterį.

Naujasis popiežius Pranciškus 2015 04 03 Didžiojo ketvirtadienio vakare plovė ir bučiavo kojas 12- kai Romos kalėjimo kalinių laisvai interpretuodamas Šv. Rašto liudijimą. Pagerbtais nelaimėliais ir šį kartą pasirinkti ne elgetos, ne sunkūs ligoniai, ne nusikaltimų aukos, bet nelaimėliai-kaliniai, tokiais tapę dėl savo nusikaltimo (agresijos prieš artimą).

Teisių pirmavimo prieš pareigas sąlygomis dėmesys ir gailestingumas pirmiausiai – agresyviesiems, t. y. tiems nelaimėliams, kurie tokiais tapo dėl savo padaryto nusikaltimo, o ne tiems, kuriuos nelaimėliais padarė pirmųjų nusikaltimas.

*

Kriminalinis teisinis apsukrumas

Šiame teisių aukštinimo ir pareigų vengimo kelyje šiuolaikinis pasaulis yra pasiekęs bene didžiausią profesionalumą, techninį apsukrumą ir kriminalinį verslumą. Tai aukštai kvalifikuotas išmanymas, kaip pasiskolinus negrąžinti skolų, kaip naudojantis teise imtis verslo, nuslėpti pajamas ir nemokėti mokesčių, kaip atgauti pridėtinės vertės mokestį, kaip išradingiau paslėpti kontrabandines prekes, ypač narkotikus, kaip lobistų pagalba išsireikalauti iš parlamentų fizinių asmenų bankroto įstatymą – teisę neatlyginamai savintis kreditorių nuosavybę, kaip išgauti iš valstybės kuo didesnes motinystės pašalpas sudarant  su darbdaviais apgaulingas sutartis dėl fiktyvaus atlyginimo pakėlimo, kaip išvilioti pinigus iš patiklių asmenų pažadant už kyšį atleisti nuo teisinės atsakomybės jų artimuosius, neva padariusius teisės pažeidimą (čia slypi pagrindinė telefoninių sukčių sėkmės priežastis), kaip rafinuočiau prekiauti valdžios įgaliojimais, kaip padarius nusikaltimą išvengti atsakomybės dangstantis žmogaus teisėmis, trukdančiomis teisėsaugos pareigūnams rinkti įkalčius, kaip siekti įkalinimo įstaigose didesnio komforto nei tas, kurį sugeba susikurti teisei lojalus, bet minimalią algą gaunantis pilietis ir t.t.

Žinoma, teisinėje socialinėje valstybėje yra nemaža teisėtų atvejų, kai asmens teisės į jam būtiną gėrį nesaistomos pareigomis tą gėrį susikurti. Tai atvejai, kai asmenys, kurie objektyviai nepajėgia vykdyti pareigų: tai vaikai, bedarbiai, neįgalūs asmenys. Bet čia išlieka ta pati teisių-pareigų priklausomybė, skirianti tik tai, kad šių asmenų teises garantuojančias pareigas, jų vykdymą perima tėvai, valstybė ar visuomenė.

Todėl teisinėje valstybėje socialinis stabilumas ir žmogaus teisių apsauga yra palaikomi derinant teisę su solidarumo ir subsidiarumo principais. Ši išimtis iš taisyklės tik sustiprina pačią taisyklę, kad pats žmogus yra savo likimo kalvis ir kad jo civilizuotas gyvenimas pirmiausiai remiasi teisių-pareigų neatskiriama priklausomybe, be kurios nėra ilgalaikės santarvės ir sugyvenimo.

Pranešimas konferencijoje Seime Visuotinei žmogaus teisių deklaracijai paminėti 2016 m. gruodžio 12 d.