Kalno griūtys, kurioms galo nesimato, prasidėjo po „gelbėjimo” darbų, už kuriuos Nacionalinis muziejus 2014 m. geriausių archeologijos paveldo išsaugojimo darbų konkurse buvo apdovanotas didžiuoju prizu.
Per 2016-2017 metus, po griūčių ir atkaklaus triūso pagaliau buvo nustatyta, kad vandenukas susigeria į kalną viršūnės aikštelėje ir išteka šlaituose, sukeldamas nuošliaužas. Ir mums, diletantams, piktai imta aiškinti – vandenukas kaltas, gamtos jėga!
Jie mus laiko idiotais. Panašiai galima „paaiškinti” ir kad pastatas sugriūna dėl gamtos jėgos – žemės traukos, o ne dėl architekto ar statybininko klaidos, sumažinusios laikančios konstrukcijos atsparumą.
Tas vandenukas ant Kalno atsirado ne vakar, o egzistavo visada, ir šito nebuvo. Itin gausių, didelių, niekaip nesustabdomų ir vis didėjančių nuošliaužų sezonas, kai Kalnas nepaliaujamai griūna iš visų pusių, prasidėjo po šlaitą stabilizuojančių veiksnių pašalinimo vykdant „gelbėjimą” 2010-2013 metais.
Kalnas griūna antri metai, o tam, kad kaltasis vandenukas nepatektų į kalną – nieko nepadaryta. Visus šiuos pusantrų metų atsivėrusias šlaito žaizdas dangstė plėvelės pleistriukais, kas tik neleido gruntui išdžiūti ir dar labiau skatino nuošliaužas.
Kalne esanti lietaus kanalizacija tam ir padaryta, kad surinktų didumą vandens ir neleistų patekti jam į kalno struktūrą. Ji buvo atseit pilnai sutvarkyta „išgelbėjant” kalną iki 2013 metų. Tik va, bėdelė – neveikia. nes jei veiktų – šito nebūtų. Geologai rašė, kad kanalizacijos šuliniai sausi.
Uždengė viršūnę plėvele, tačiau tik žolytę, o ne grindinį, nes, matyt, taip pasirodė „gražiau”. Ir po lietaus vanduo toliau veržėsi iš šlaitų ir ardė Kalną. Kvailiui aišku – vanduo patenka ir pro riedulių grindinį. Pasemkit kibirą vandens iš Vilnelės ir išpilkit viršūnėj ant grindinio – kaip mat susigers, pabandykit, nereikės jokių tyrimų už pusę milijono.
Bet užuot hidroizoliavus visą Kalno viršūnės aikštelę, statomas „sarkofagas” virš žole apsėtos dalies, jau apsaugotos plėvele. Praėjo jau dvi vasaros po griūčių pradžios, o vandens patekimas į Kalną taip ir nesustabdytas, užtat gabionų statyba už kelis milijonus vyksta pilnu tempu. Kalnas griūna toliau.
Jokie geologiniai tyrimai vykstančiai šlaito prie Nacionalinio muziejaus tvarkybai nepadaryti. Kitų šlaitų, kurie tuoj nugrius, būtini papildomi tyrimai, be kurių neįmanoma net pradėti ką nors projektuoti, atidėti dar kitiems metams, kai jų gal jau ir nebeprireiks.
Pakvipo keptais gaidžiais, nes artėja momentas, kai atsitiks bėda, baigsis didžiūnų ir šiaip žmonių kantrybė ir bus pareikalauta skalpų. Kaltiesiems rūksta subinės, nes artėja nelaimė ir Šimtmetis, ir visi ieško, kaip išsisukti.
Visus sprendimus dėl Gedimino kalno „išgelbėjimo”, po kurio jis ėmė griūti, ir dabartinio „gelbėjimo po išgelbėjimo” priėmė priėmė Birutės Kulnytės vadovaujamas Nacionalinis muziejus. Ponios direktorės pezalais apie vibracijas ir medžių žalą niekas jau nebetiki.
Pirmieji prabilo geologai. Pasirodo, jie jau seniai perspėję ir dėl pavojų, ir kad medžiai nekalti, ir kad Kalnas gali tikrai rimtai griūti ir nieko rimto nedaroma. Ūmus jų susirūpinimas Kalnu truputį dvelkia baime dėl būsimų padarinių ir noru iš anksto apdrausti savo pasyvumą ir Nac.muziejaus veiklos dangstymą neveikimu ir tylėjimu.
Atsakymo ilgai neteko laukti. B.Kulnytė prabilo, kad planuojama Nacionalinį muziejų iš viso panaikinti (15min.lt ). Labai patogu, nes jei neliks sprendimus priėmusios institucijos ir jos vadovo pareigybės, tai juridiškai ir nebeliks pareigūno, kurį būtų galima tarnybos tvarka už aplaidumą nubausti.
O baudžiamajame kodekse nei tokį straipsnį rasi, o jei ką ir pritempdamas pritaikysi, tai viskas apipinta tiek kolegialių sprendimų, parašų, suderinimų, kad velnias ragus nusilauš. Aišku, viskas pateikiama iš aukos pozicijų – atseit Kultūros ministerija tokį negerą planą rengia.
Nors ministerijoje ir dabar sėdi ir Kalno tvarkybai vadovauja linksmasis viceministras Renaldas Augustinavičius. Tie ponai daug vienas apie kitą žino ir neabejoju, kad rytą pradeda nuo pasikeitimo informacija kas ką apie „mūsų Kalną” parašė ir ką daryti toliau.
R.Augustinavičius dalyvavo priimant pragaištingus Kalno „gelbėjimo” sprendimus 2010-2013 metais, kad ir šį, kuriuo palaiminamas jau įvykdytas pustrečio šimto medžių iškirtimas ir numatoma kirsti toliau. Jis tikrai suinteresuotas, kad daug žinančių ir galinčiu pasakyti kaltųjų nebūtų nustatyta.
Veidaknygė
