Gan nelauktai į viešumą išėjusi buvusi Prezidentė Dalia Grybauskaitė prabilo kaip karo šauklys. Daug kam kilo klausimas, kaip reikėtų vertinti jos žodžius – kaip provokaciją ar tik kaip pasiruošimą neteisėtai trečiajai Prezidento kadencijai? Nepriklausomai nuo to, koks variantas būtų teisingas, šioje kraujo apokalipsėje tai būtų vis tiek ciniška. Nes net didžiausiems karjeristams šiandien ne tai turėtų rūpėti. Manykime, kad ponia suprato pasikarščiavusi, o tautiečiai savo ruožtu tai teisingai įvertins.
Deja, turime didesnių bėdų, susijusių su mūsų šalies nacionaliniu saugumu. Paminėsiu vieną kitą iš jų.
Prieš kelias dienas kilo triukšmas dėl darbo partijos atstovo, Seimo nario Mindaugo Puidoko viešai išsakytų minčių. Pacituosiu jas. „Ukrainai ir jos žmonėms buvo suteikti apgaulingi pažadai apie greitą NATO ir ES narystę, bet jokių realių saugumo garantijų, – rašo M. Puidokas. Ir tęsia: – Visi, kas supranta geopolitiką, žinojo, kad Rusija sutinka tik su neutraliu Ukrainos statusu, o bet koks judėjimas link NATO bus sustabdytas bet kokiomis priemonėmis. Išglebę Vakarai nenorėjo girdėti kas sakoma. Donaldas Trumpas atvirai sakė, kad prie jo toks karas būtų neįmanomas ir jis visada rasdavo būdų susitarti su Vladimiru Putinu. J. Baidenas to negeba ir yra silpniausias prezidentas JAV istorijoje.“ (Citatos pabaiga – A.M.) Kilus triukšmui, darbo partija nuo M.Puidoko lyg ir atsiribojo, kas baigėsi pastarojo išėjimu iš partijos ir jos frakcijos Seime. Bet tai ir buvo viskas, nors už šio atvejo slypėjo nepalyginamai didesnė problema, kurios niekas nesiima spręsti.
Omenyje, be abejo, turiu odiozinę darbo partijos įkūrėjo bei jos dabartinio vadovo figūrą. Viktoras Uspaskichas labai sumaniai reklamuoja agurkus ar mistišką vandenį, tačiau visa jo gražbylystė išsenka, kai reikia pasmerkti agresorių V.Putiną. Apie Rusijos įsiveržimą į suverenią Ukrainos valstybę jis ligi šiol taip ir nepasisakė – apsiribota bendromis frazėmis grįstu partijos pranešimu spaudai. Jis kritiškai neįvertino ir labiau nei abejotinų M.Puidoko geopolitinių „įžvalgų“, nors šiaip jau nuolat skelbia apmokamus straipsnius ir su didžiausiu malonumu kritikuoja kitus. Akivaizdu, kad V.Uspaskichas apie Rusiją gali kalbėti tik arba gerai, arba – nieko, bet visai ne todėl, kad jis pats – rusas. Šiandien yra nemažai žinomų Rusijos piliečių, kurie taip pat yra rusai, tačiau ryžtingai pasisako prieš kruviną Putino karą Ukrainoje, bet V.Uspaskichas – tyli. Manau, tyli dėl tam tikros savo priklausomybės, apie kurią dar 2006 metais buvo viešai prabilęs tuometis Seimo pirmininkas Artūras Paulauskas. Jis aiškiai pasakė, kad mūsų VSD jį ne kartą informavo apie V.Uspaskicho ryšius su Rusijos specialiosiomis tarnybomis – nei daugiau, nei mažiau. Esu tikras, kad ne vienas televizijos kanalas šį Seimo pirmininko pasisakymą ligi šiol tebesaugo savo archyvuose – kaip ir visą epopėją neskaidrių V.Uspaskicho verslo ryšių su Rusija, kurie irgi veda prie A.Paulausko paminėtų tarnybų.
Kas galėtų paneigti prielaidą, kad kai V.Uspaskichas tiekė į Lietuvą gamtines dujas, jas gauti jam padėjo asmenys būtent iš tų pačių jau paminėtų tarnybų? Bent taip teigė aukšti ,,Gazpromo“ pareigūnai Kovo 11-osios Akto signatarui ir buvusiam ,,Achemos“ savininkui Bronislovui Lubiui. Nes V.Upaskichas, iš ,,Gazpromo“ gavęs dujų kvotas mainais į lietuviškas kiaules (tuo metu valstybė už dujas mokėjo doleriais, kurių jai labai trūko), pasiūlė žymiai pigesnių dujų B.Lubiui. Šis nustebęs pats nuvyko į Maskvą ir pareiškė irgi galintis atsiskaityti lietuviškais produktais už rusiškas gamtines dujas. Tai ,,Gazpromo“ pareigūnai neva prisivedę jį prie lango ir parodę į ,,Lubianką“ (taip vadinamas buvęs KGB, o dabar FST pastatas) ir pasakę, kad mes tai galėsime padaryti tik tuo atveju, jei iš ten ateis „komanda“ – įsakymas. Taip kad B.Lubiui nebeliko kito pasirinkimo, kaip pirkti dujas iš V.Uspaskicho.
Rusijos spec. tarnybų pėdsakas šioje istorijoje ir beveik visoje V.Uspaskicho veikloje buvo patvirtintas ir 2006-2007m.m. Seimo NSGK atliktame parlamentiniame tyrime, kuriam man kaip šio komiteto pirmininkui teko vadovauti. Tai tapo ypač akivaizdu po jo organizuoto 15 Seimo narių iš darbo partijos demaršo į Maskvą, į V.Uspaskicho spaudos konferenciją, kurioje buvo pilamos pamazgos ant Lietuvos valstybės ir šaipomasi iš jos teisėsaugos institucijų. Tolimesni įvykiai parodė, kad mes su savo išvadomis neklydome.
Bet V.Uspaskichas nebūtų V.Uspaskichas, jeigu nesugebėtų eilinį kartą prikabinti „makaronų“ ant ausų žurnalistams ir, suprantama, mūsų tautiečiams. Prieš kelis mėnesius apie jo verslo aferas jau būnant Seimo nariu (o Seimo nariui griežtai draudžiama užsiimti bet kokia kita veikla) viešai prabilo influenceris Skirmantas Malinauskas. Jis pabandė panagrinėti jo apgaulingą veiklą per ofšorinę kompaniją ,,Jangila“, registruotą Didžiosios Britanijos jurisdikcijoje esančiose lengvatinio apmokestinimo Mergelių salose. Tačiau veikla buvo vykdoma Lietuvos Respublikoje, nors neregistruotoms Lietuvoje įmonėms tokia veikla užsiimti neleidžia įstatymas. Jeigu jos vis dėlto tuo užsiima, turtas privalo būti konfiskuotas valstybės – juo labiau kad ,,Jangila“ dujas pardavinėjo būtent Lietuvoje. Tačiau iškalbinga tai, kad po paminėto S.Malinausko reportažo Delfi TV buvo suorganizuotas tikras V.Uspaskicho benefisas, kurio metu jis, iškraipydamas faktus, juos traktuodamas taip, kaip jam naudinga, tiek įsijautė, jog net pareiškė, kad už tą nesąžiningą, o gal ir nusikalstamą veiklą jam priklauso Lietuvos valstybės apdovanojimas! Tačiau, kaip pas mus įprasta, giliau šių dalykų niekas nenagrinėjo – kaip ir jo buvusios kompanijos ,,Vikonda“ prekybinio tinklo pardavimo už simbolinį 1$. Irgi – per ofšorinę kompaniją, nors pirkėjas buvo Lietuvos įmonė. O tyliai buvo kalbama, kad neva parduota už 30 milijonų litų, tačiau tai patvirtinti arba paneigti galėtų tiktai teisėsauga. Bet negi ji ims vargintis ir vėl trikdyti ramybę V.Uspaskichui?
Skaitytojui čia gali kilti klausimas: o ką gi bendra ekonominė veikla, paskui kurią driekiasi įtarimų šešėlis, gali turėti su politika, juo labiau su dabartine geopolitine situacija? Atsakysiu: bendrumo čia yra net daugiau, nei gali pasirodyti iš pirmo žvilgsnio. Todėl, kad Rusijos specialiosios tarnybos labai aktyviai panaudoja verslą, per kurį daroma didžiulė įtaka, realizuojant jų tikslus. Ir todėl labai gaila, kad didžiulis mūsų VSD karininkų darbas išaiškinant V.Uspaskicho siekį užgrobti Lietuvos politinę valdžią, tam panaudojant neaiškios kilmės lėšas, nuėjo perniek. Be abejo, turiu galvoje garsiąją darbo partijos „juodosios buhalterijos“ bylą, kurioje figūravo net 24 milijonai litų (tik įrodytų) nelegalių lėšų (faktas, kad ne lietuviškų) ir kurią teisėsauga ,,tempė“ virš dešimt metų ir realiai taip ir nieko nenuteisė. Nors net ir ne teisininkui buvo aišku, kad viskas baltais siūlais siūta. Tačiau ne be reikalo V.Upsaskichas pabėgo iš Lietuvos ir net pusantrų metų slapstėsi Rusijoje nuo Lietuvos teisėsaugos. Ko bėgo? Bijojosi. Tiesa, dabar jis sukūrė naują versiją – kad nebėgo. Bėgo ir jau pabėgęs parašė atsistatydinimo pareiškimus iš ūkio ministro ir Seimo nario pareigų! Čia nežinantiems tų įvykių reikia paaiškinti, kad jei ne Algirdas Brazauskas, kurio autoriteto V.Uspaskichas privengė, šis visai realiai galėjo tapti Lietuvos Vyriausybės vadovu. Man tuo metu teko bendrauti su padoriais Rusijos Dūmos deputatais ir raudonuoti, kai jie klausdavo, o kodėl gi mes, lietuviai, šį Rusijos spec. tarnybų ,,draugą“ taip aukštai iškėlėme. Į tai aš net nežinojau, ką ir atsakyti.
O V. Uspaskichas, po savanoriškos ,,tremties“ grįžęs į Lietuvą, gana greitai atgavo buvusią įtaką ir dabar ir vėl taikosi į ministro pirmininko pareigas. Ne Rusijos – Lietuvos. Tačiau jo ryšiai su Rusijos specialiosiomis tarnybomis taip ir liko nepaneigti. Po mano tiesmukiško klausimo vienoje televizijos laidoje – o kodėl gi jis nepadavė į teismą Artūro Paulausko, jeigu šis sakė netiesą – V.Uspaskichas išsisuko teigdamas, kad jis nieko į teismą neduoda. O tai yra visiškas melas, nes už principingas laidas, demaskuojančias jo aferas, mano brolis žinomas žurnalistas Vytautas buvo V.Uspaskicho tampomas po teismus ir net prarado darbą.
Buvęs Seimo pirmininkas Viktoras Muntianas prieš pusantrų metų interviu interneto portalui Lrt.lt aiškiai pasakė, kad V.Uspaskichas nuolat iš Maskvos gaudavo didžiules piniginių lėšų sumas. Ir kad jas naudojo pirmiausia žiniasklaidai papirkti – kad save kuo labiau išsireklamuotų bei kitai jam nežinomai veiklai . Apie tai yra viešai prasitarusi ir žurnalistė Indrė Makaraitytė – kad ji mačiusi, kaip V.Uspaskichas vaikščiodavo su lagaminu, pilnu pinigų, ir siūlydavo tuos pinigus jos kolegoms.
Tačiau nemaža dalis žurnalistų, politikų, politologų vis dar privengia įvardyti daiktus ar reiškinius jų tikraisiais vardais. Tuo tarpu nereikia būti išminčiumi, kad suprastum, jog šio pono darbai labai jau primena tai, ką VSD karininkai įprastai apibūdina kaip įtakos agento veiklą. Bet gal čia tik man susidaro toks įspūdis ir aš klystu? Juk su juo visi elgiasi išskirtinai pagarbiai, jam kaip kitiems neklijuojamos etiketės ir net teisėsauga, ir ta jo akivaizdžiai privengia. Štai jis pernai finansavo mitingą, po kurio įvyko riaušės prie Seimo, bet ligi šiol net nėra apklaustas policijos. Kiti apklausti, o jis – ne. Lyg gyventų pagal kitus įstatymus.
Jis pats yra viešai sakęs, kad vysto platų verslą Rusijoje ir su Rusija. Įdomu, kokia ofšorine kompanija ar kokiu žmogumi jis šį sykį prisidengė? Tačiau pradžioje bent jau reikėtų iš jo išgauti atsakymą į klausimą, kaip jis vertina kruviną ir beprasmišką V.Putino agresiją prieš taikius Ukrainos piliečius. Priversti duoti atsakymą aš negaliu – tai gali padaryti tik žurnalistai. Jis yra parlamentinės darbo partijos pirmininkas bei Lietuvą atstovaujantis Europos parlamento narys, ir mūsų piliečiai, kaip tokiais atvejais sakoma, turi teisę žinoti. Kaip ir apie jo uodegas, kurių yra ne viena. Pateiksiu dar vieną pavyzdį.
Kaip 2014 metų gegužę rašė Delfi.lt, V.Uspaskichas, komentuodamas situaciją Ukrainoje ir Kryme, buvo itin atsargus: ,,Tiesos vienos nėra. Kitas dalykas, jei kalbėtume apie Rusijos padalinį ( Juodosios jūros Rusijos laivyną), tai jis ten egzistuoja jau daugiau nei 150 metų, – teigė V. Uapaskichas.(???) Kitas dalykas, tai aš galvoju, kad reikia pagal visus tarptautinius susitarimus, chartijas, tarptautinę teisę ir taip toliau leisti žmonėms – ne kariškiams – o patiems žmonėms apsispręsti, kokios jie valdžios nori.<(Kalba kaip Putinas-A.M.)> Krymas tai ką padarysi… Istorinis dalykas, istorinis faktas, kad ten gyvena daug rusų. <…>Krymas buvo perduotas administruoti, o Sevastopolis niekada nebuvo perduotas<( Štai tau boba ir devintinės, ką čia daugiau be pridursi)> nors tame pačiame pusiasalyje yra. Sunku pasakyti. Aišku, niekas tuo metu neklausė gyventojų, ar nori, kad juos perduotų, ar ne. Ir perdavė ne tik žemę, bet ir žmones. Tie žmonės gyvi ir dabar, nes ten 1954 m. perdavė. O niekas neklausė – perdavė ir viskas, sėdėkit ir tylėkit – svarstė Darbo partijos atstovas.<…> V. Uspaskichas aiškina, kad Krymo žmonės esą patys nori apsispręsti, su kuo jiems pakeliui. „Aš galvoju, kad čia teisingas dalykas“, – teigia politikas.
Štai visa jo mąstymo esmė ir atsikleidė. Buvo jo viešų pasamprotavimų, kad Donecke žmonės irgi lai apsisprendžia, nes rusus ukrainiečiai skriaudžia. Ir nuo 2014 metų jis nė sykio nepasmerkė Putino karinės invazijos į suverenią Ukrainą.
Kyla ne retorinis o labai konkretus klausimas: ar jis taip pat tylėtų, jei agresija būtų nukreipta prieš Lietuvą? Atsakymo nežinau. Bet greičiausiai ir vėl prisimintų istoriją – jog mes net 123 metus priklausėme carinei Rusijos imperijai ir kitus panašius dalykus.
Tai, ką čia parašiau, tėra tik vienas iš ryškesnių pavyzdžių, kaip mūsų valstybė ir visuomenė laiko testą dėl grėsmių nacionaliniam saugumui. Bet tokių pavyzdžių, ir ne mažiau iškalbingų, yra ir daugiau. Paminėtina plačiai nuskambėjusi UAB ,,Dujotekana“, kurios įkūrimui Lietuvoje buvo net priimtas Rusijos Vyriausybės nutarimas, pasirašytas tuomečio premjero V.Putino. Ir nors VSD karininkai buvo surinkę pakankamai medžiagos, kad ją pripažinti Rusijos spec.tarnybų priedangos organizacija, to padaryti neleido tuometė ir vėlesnį VSD vadovybė. Šiandien ji jau likviduota, bet jos šeimininkai iš Lietuvos niekur nedingę. O kas gali paneigti, kad už uždirbtus milijonus (nes ji veikė apie 20 metų) pumpuojant ,,Gazpromo“ dujas, nereikės ,,atidirbti“ šeimininkams. Kaip po paslapties skraiste iki dabar slypi Jurijui Borisovui šalia Trakų priklausančio sklypo su sraigtasparnių aerodromu bei karinio lygio šaudykla likimas. Apie kurio egzistavimą tapo žinoma tik per jo skyrybas dalijantis turtą. Tokių pavyzdžių sąrašą galime tęsti ir tęsti. Tik norisi šios realios grėsmės akivaizdoje paklausti, garbingais save laikančių, teisėsaugos, politikos, bei žiniasklaidos atstovų ar ir toliau galime apsimesti, kad nematome ir nesuprantame, kas už viso to stovi. To nebepripažinti jau tampa per didelė prabanga.
Puidokas teisus. Bet proto balso niekas negirdi. Lietuvos politikams (ir kai kuriems piliečiams, deja) visai prastai: kiekvienas mušasi į krūtinę, kad labiausiai Ukrainą myli. O aš – ne: man jos korumpuoti ir Ukrainos liaudį apvaginėjantys politikai niekada nepatiko. Aš myliu savo šalį. Ir nenoriu, kad ir mūsų šalyje nacionalizmas, kai kur besiribojantis su nacizmu, taptų įprastu reiškiniu. Kaip ir neapykanta kaimyninei tautai. Tai prastos kultūros ir asmenybės degradacijos požymis. Ne vienerius metus stebėjausi viešais Ukrainos politikų pasisakymais, rusų tautos žeminimu televizijos laidose, grasinimais, jau nekalbant apie Donbaso klausimą. Dar niekad neklydau geopolitikos klausimais, ir šį kartą neklystu. Praeina laikas ir, žiū, buvau ir vėl teisi. Tik bėda Lietuvoj tokia: niekas niekada neprisipažįsta klydęs, nekalbant jau apie atgailą. Šis karas – daug sudėtingesnis reiškinys ir jo supratimui reikia neužteršto propaganda proto: paklausykite prancūzų, vokiečių žurnalistų, buvusių Ukrainoje, vokiečių politikų pasisakymų Bundestage, pačių ukrainiečių, palikusių savo šalį dėl nepakeliamų gyvenimo sąlygų nuomonės. Panagrinėkite ESBO atstovų Ukrainoje protokolus. Mes elgiamės labai panašiai su kaimynine rusų tauta, kaip ir ukrainiečiai. Tai garbės nei jiems, nei mums nedaro. O klykianti Grybauskaitė – jokia naujiena, ir aišku, vėl veržiasi tautai vadovauti. Gal jau užtenka rinkti tokius asmenis? Čia senelis giriasi, neva, Tarybų Sąjungą sugriovė. Grybauskaitė gi savo karingais klykavimais įneš dar daugiau destrukcijos ES, kuri po JAV sankcijų padirigavimo tuoj subankrutuos. Prisipažinkime, mūsų politikai, siundomi, galimai, JAV, atliko ES keistą vaidmenį: tiek puldinėjo Rusiją, kad, galų gale, prisidėjo prie galimo ne Rusijos, o ES žlugimo. O jis ne toks jau fantastiškas, palaukime žiemos. Gali atsitikti taip, kad karo karštinės apimtos Europos šalys pradės ginkluotis, tuo stiprindamos braškančią JAV ekonomiką ir silpnindamos save, Kinija, gavusi naujus didelius energetinių resursų išteklius, sudarys rimtą konkurenciją JAV ir Taivanui primins jo vietą, išmušdama Vakarų demokratijoms dar vieną akmenį iš po kojų. Kad Taivanas gamina čipus, tai žinote, o kad vieną iš būtinų jiems medžiagų tiekia tik Rusija, ar girdėjote? Gal ne. O žinot, kad titano atsargų, kurių, pavyzdžiui, reikia lėktuvų šasi, JAV turi tik keletui mėnesių? Ir titaną beveik šimtu procentų tiekia…ta pati Rusija? Nu, nežinot ir nereikia. Prieš kiekvieną kovą reikia gerai pasiruošti. Pirmiausia, viską įvertinti ir savo jėgas – taip pat. Be to pergalė neįmanoma. Nebent, jūsų užduotis – karą sukelti ir…žūti už svetimus interesus. Žiūriu į kai kurių politikų veiksmus ir kyla klausimas – už kiek? Pardavė savo šalį. Kas sekantis po Ukrainos savižudžio vaidmeniui atlikti? Negi Lietuva? Tik pabandykit, niekšeliai, mano mylimą Lietuvą parduoti ir karą čia atvesti. Mes ne slavai, mūsų taip negailės.
Niekada dėl karo nėra kalta tik viena pusė. Ir šis karas buvo nesunkiai nuspėjamas, ar ne? Gal reikėjo Ukrainai bet apsimesti, kad tarptautinį susitarimą vykdyti pradės. Kurį pati pasirašė. Beje, būtent Ukrainai jis ir buvo naudingiausias, nors vienas apsiuostęs žmogelis ir kalba kitaip.
Kalbėti (o yra tokių), kad NATO plėtėsi dėl Rusijos „agresyvumo” – rodyti visišką nenusimanymą arba parsidavimą. Tik taip ir ne kitaip. Melas, pakartotas daug kartų, netampa tiesa, tiesiog, užteršia silpnus protus. Kuo didesnis melas, tuo greičiau juo patikima. Gebelsas, ar ne? Kuo tapome, kad Gebelso metodai mums nėra gėdingas dalykas? Apie tai ir kalbu – tai kieno dabar eilė?
Nesupratau, ką bloga pasakė M. Puidokas, kur čia jo nusikaltimas prieš Ukrainą? O kad Uspaskich dabar Lietuvą valdančioje koalicijoje dalyvauja, tai visi matome, ir tai, kad jo kandidatė tapo seimo pirmininke, o partietis jos pavaduotoju