Algimantas Matulevičius. Koronavirusas ir politika

Sako, patys netikėčiausi dalykai nutinka jų nelaukiant. Tokie jau mes esame, kad, būdami maži, neklausome tėvų patarimų nežaisti su ugnimi, bet tai suprantame tik nusideginę. Kartais pamąstau, kokių aukštumų žmonės pasiektų, jeigu mokytųsi kad ir ne iš kitų,bet bent jau savo klaidų. Deja…

O susitelkimas ir vienybė gyvenimo siųstų išbandymų akimirkomis – išvis net ne galimybė, o būtinybė. Juk ir didžiausias negandas išgyvendavo tik tos tautos, kurios susitelkdavo ir veikdavo išvien. Čia absoliučiai netinka neoliberalų visur peršama individualistų ideologija. Veiksmingas yra tik bendruomeniškumas, solidarumas, veikimas kartu.

Tai itin svarbu įsisąmoninti šiuo metu, kai atslinko nematomas priešas lyg ir gražiu vardu – koronavirusas. Filosofiškai žvelgiant, jis eilinį kartą mums priminė, kokie mes, žmonės, esame pažeidžiami. Bet jis taip pat akivaizdžiai mums demonstruoja ir kitą esminį dalyką – kad tik organizuota, sutelkta galia gali šiems įššūkiams pasipriešinti. Tokia galia gerąja šio žodžio prasme demokratinėse valstybėse yra sutelkta vyriausybių rankose. Ir kaip veidmainiškai šiandien skamba ankstesni ponų liberalų pareiškimai, kad vyriausybės funkcijas reikia privatizuoti, jos galias visaip mažinti. O dabar, pamiršę, už ką agitavo, patys pirmieji puolė kritikuoti, kad vyriausybė to ar ano nepadarė arba padarė blogai.

Vienareikšmiai privalome pripažinti, kad būtent ši Vyriausybė kartu su Seimu pademonstravo gan aukštą organizuotumą ir sugebėjimą priimti optimalius sprendimus tokios visiškai, bent pradžioje, nežinomos grėsmės akivaizdoje.

Suprantama, mokantiems tik kritikuoti, o ne dirbti, labai tai nepatinka. Nes būtent ši jau kelerius metus visų opozicionierių, politologų, žurnalistų ir šiaip mėgėjų parėkauti mušta valdančioji koalicija kartu su Vyriausybe bent iki dabar veikia visiškai skirtingai, nei 2009 m. veikė TS-LKD su liberalais. Yra aiškiai ir artikuliuotai viešai paaiškinama, ko mes galime tikėtis ir ką reikia daryti. Jie nesigiria, kad viskas eina, kaip sviestu patepta, pasako, kad yra ir daug nežinomybės, kad sunku prognozuoti, kaip viskas klostysis ir kokie iššūkiai mūsų laukia. Ir, kas įdomu, nors jie ir klupma, klysta, bet eina ir daro, o svarbiausia – neieško kaltų, nors tai ir yra labai mėgstamas kai kurių visažinių ir viską išmanančių veikėjų užsiėmimas.

Sutinku, tikrai daug ką galima padaryti geriau. Užpirkti daugiau reagentų tyrimams atlikti, turėti didesnes asmens apsaugos priemonių atsargas, kurias galima buvo sukaupti šalies krašto apsaugos ministerijos sistemoje, panaudojant jiems pastaruoju metu skirtas didžiules lėšas. Galima daug dalykų padaryti geriau ir efektyviau, bet negalima paneigti ir to objetyvaus fakto, kad su turimais resursais ir esama sistema padaryta tikrai daug ir, tikuosi, ateityje bus daroma dar geriau.

Tačiau už tai, kad ne viskas padaryta taip, kaip norėtųsi, atsakinga ne vien dabartinė politinė valdžia – atsakingos ir buvusios. Ir ko gero – visos be išimties. O ypač ponai konservatoriai, kurie valdydami Lietuvą 1996-2000 m.m., panaikino, sukritikavę kaip sovietinę, taip vadinamą valstybinio rezervo sistemą. Trumpai tai buvo materiali sandėlių su įvairiomis atsargomis, tarp jų – ir medicininių prepratų bei priemonių sistema, bet ją panaikino. O panaikino todėl, kad stengėsi būti labai moderniais ir vadovavosi liberalų principu, kad už pinigus viską nusipirksi.

Panaikinti panaikino, bet gyvenimas aiškiai įrodo, kad reikėjo ne panaikinti, o modernizuoti – ką grįžęs į aktyvią politiką (2000 m.) ir siūliau daryti. Deja, nebuvau išgirstas. Pasirodo, griauti mokame, pamokyti kitus – irgi. Tačiau, kai ateina nelaukta, nekviesta nelaimė, susgriebiame, kad reikia dirbti, o ne postringauti. Būtent tie ponai ir ponios, kurie šiandien kritikuoja, per konservatorių 2009 m. įvykdytą taip vadinamą naktinę reformą ir sudavė triuškinantį smūgį patiems pažeidžiamiausiems šalies gyventojams, atimdami pensijas ir padidindami mokesčius. Leido A.Kubiliaus vyriausybės finansų ministrei I.Šimonytei ne tik padidinti valstybės skolą dvigubai, bet ir, kas svarbiausia, pasiskolinti ne už 1,5 proc., kaip buvo galima, o už 9,5 proc. Taip buvo padaryta žala valstybei už 1,9 milijardo, bet niekas už tai nenubaustas, net viešai oficiliai nepasakyta, kad taip elgtis su valstybės finansais negalima.

Dabartinė valdančioji koalicija pasielgė išmintingai, pandemijos akivaizdoje paremdama vyriausybės operatyviai parengtas priemones ateinančiai ūkio krizei sušvelninti. Pagirtina, kad jų esmė – kuo didesnis darbo vietų išsaugojimas. Suprantama, kad niekas šiandien nežino, kaip toliau viskas vyks ir kokių dar priemonių reikės imtis, bet, kaip liaudyje sakoma, pirmas blynas tikrai neprisvilęs.

Deja, kraujas užverda, matant tyčines priekabes ir kliauzes, kuriomis siekiama vienintelio tikslo – ne pagerinti situaciją, o tik pademonstruoti save, kliudant vyriausybei ir pareigūnams dirbti tokiomis įtemptomis sąlygomis. Turiu mintyje Seimo narių G. Landsbergio ir J. Sabatausko priekabes, kad vyriausybė viršijo įgaliojimus, paskelbdama karantiną. Matote, nesuorganizavo ilgalaikio niekam nereiklaingo diskusijų maratono su šiais ponais.

O toliau dar gražiau. G.Lansbergis su A.Anušausku dabar paleido naują plokštelę – reikalauja įvesti karinę padėtį. Kitaip nei pigiu siekiu pasireklamuoti ir atkreipti į save dėmesį tokių iniciatyvų nepavadinsi. O ir pati idėja yra nesavalaikė ir tik kelianti papildomą paniką bei sėjanti neužtikrintumo jausmą. Tiesa, su sarkazmu galima pasakyti, kad vienas naudingas elementas šiame pasiūlyme yra. Karinės padėties įvedimas numato ir žiniasklaidos cenzūros įvedimą, tad išnyktų kai kurių politikų kaprizingos publikacijos spaudoje. Bet ar to reikia? Mano supratimu – NE!

Dabar būtina pamiršti susikirstymą į pozicijas ir opozicijas ir atsisakyti tuščios kritikos, o tiksliau sakant – trukdančiam sklandžiai veikti kabinėjimuisi tarti griežtą STOP! Reikia pakilti aukščiau savo asmeninių ir partinių ambicijų, tapti VALSTYBININKAIS (prašau nepainioti su ,,valstybininkų” klanu) gerąją ir kilnia šio žodžio prasme.

Mums kaip niekada reikia susitelkimo, gražių iniciatyvų – kaip kad daro Lietuvos pramonininkų konfederacija, vietoj verkšlenimo paraginusi verslo bendruomenę solidarizuotis ir padėti medikams, ar kaip elgiasi tūkstančiai savanorių, jau ėmęsi konkrečių darbų.

Dabar ne apie reitingus ir būsimus Seimo rinkimus reikia mąstyti, o susitelkti ir bendromis pastangomis įveikti nematomą, bet labai pavojingą priešą. Mes privalome iš šios negandos išeiti su kuo mažesniais nuostoliais ir išmoktomis pamokomis ateičiai. O pasimokyti tikrai yra ko. Reikia būtinai atkurti mano jau minėtą valstybinio rezervo sistemą, kuri buvo sunaikinta, stiprinti vyriausybės galias ir didinti institucijų gebėjimus, permąstyti krašto apsaugos sistemos integravimo į bendrą veikimą galimybes, reaguojant ir į panašias grėsmes.

Taip pat reikėtų pagalvoti apie aktyvesnį valstybės dalyvavimą, vystant šalies ūkį, ypač tokiose gyvybiškai svarbiose sferose, kaip žmonių sveikatos apsaugos priemonių ir prietaisų gamyba, ir pan.

Manau, reikės ir diskusijos dėl konkretaus reglamento, numatančio atsakomybę už melagingų naujienų platinimą, ir ne tik panašios grėsmės akivaizdoje, bet ir įprastomis sąlygomis. Mūsų Konstitucijoje aiškiai pasakyta, kad yra draudžiama kurstyti nesantaiką, tik ši norma nežinia kodėl ingnoruojama. Manau, ją būtina prisiminti, ir tai būtų ypač aktualu dabartinėmis sąlygomis.