Buvo kadaise ikidemokratinė, Apšvietimo epocha. Lavinti žmones. Tikslus pažinimas, informacija – priemonė. Tikslas – sukurti demokratiją ir teisingą daugumos atsakingų žmonių visuomenę, pastatytą ant prigimtinės teisės ir visuomenės sutarties. Protas, prietarų atsisakymas ir dorovė kaip aukščiausia vertybė. Aš Privalau yra valdovas – pareiga visuomenei aukščiau asmens intereso.
Dabar stojosi postdemokratinė, Užtemimo epocha. Mulkinti žmones. Tikslus pažinimas neįmanomas ir nereikalingas. Pasaulio modelio įteigimas, informacija – priemonė. Tikslas – pasinaudoti demokratija ir sukurti mažumos manipuliuojamą visuomenę, pastatytą ant laisvės imitacijų ir visuomenės supriešinimo. Pasąmonė, prietarų siautėjimas ir dorovinio vertinimo atsisakymas – aukščiausia vertybė. Aš Noriu yra valdovas. Asmens teisė aukščiau visuomenės.
Valdžios atstovus renka dauguma pagal nuomones, kurias suformuoja mažuma, todėl masių bukinimas – priemonė užvaldyti nuomones. Būtinybė sistemai, sąmoningai ir nesąmoningai skatinama visais būdais. Kas valdo informaciją, tas valdo pasaulį, o informaciją valdo pinigai ir politinė galia, kuriuos sukuria informacijos valdymas.
Sistema galinga ir nepajudinama. Nes palaikoma ne išorinio diktato, o vidiniu įsitikinimu, kuris masėms įteigtas kaip laisvas laisvo individo apsisprendimas. Daugumos suvokiamas ir ginamas kaip sava nuomonė ir gyvenimo būdas. Jūs laisvai rinksitės iš to, ką jums parinksime, pagal jūsų kriterijus, kuriuos jums įteigsime. Ir jūs kovosit už mūsų norus ir interesus kaip už savo laisves.
Ideologiją pakeitė ideologijos neigimas, kuris pats yra ideologija, užslėpta po visuotinai priimtinų normų kauke. Visos nuomonės vienodai vertingos. Ir kiekvienu konkrečiu atveju vis kokia nors konkreti nuomonė patogiai iškeliama kaip laisvės siekiamybė. Viena kitai prieštaraujančios tampa būdu visuomenei fragmentuoti ir tai patikimai saugo nuo vieningos opozicijos.
Priešininkai suvirškinami, kaip kadaise maištingos jaunimo subkultūros, paverstos šou verslo dalimi – sistemos čiuptuvu. Arba sunaikinami viešai, kaip nešiuolaikiški atsilikėliai ar tiesiog idiotai. Paveiku dėl natūralaus žmogui konformizmo – masiniam žmogui baisus ginklas. Kritiniam protui tai juokinga, bet kas gi šiais laikais mąsto kritiškai ir laisvai?
Ta supuvusi konstrukcija galios per amžius, jei nesugrius nuo kokių nors barbarų ar kokio valdžios idioto beprotybės traukulių. Technologijos pavers privatumą praktiškai nebeįmanomu ir galutinai susiformuos seniai laukta absoliučios kontrolės asmeniui galimybė, kuria bus visuotinai naudojamasi. Niekam apie tai nežinant, aišku.
Sistema neįveikiama iš vidaus, kadangi visiems tinka – net tiems, kuriems nepatinka. Nes joje gana sočiai gyvenama. Ir jokių geresnių modelių ar tuo labiau realių būdų jiems įgyvendinti niekas nepateikia, išskyrus grįžimą į tai, kas buvo ir pražuvo. Įsiviešpatauja modernioji technologijų valstybė, niekinanti runkelius, kuri pati juos gamina serijiniu būdu, puoselėja ir pataikauja. Nes be jų negali egzistuoti.
Įdomumas tas, kad sąmokslo teorijos irgi yra ideologijos dalis, skirta pavojingiausiems sukvailinti, išgąsdinti ir nukenksminti. Iš tikro nėra vieno galio centro, seniai viskas nebesukontroliuojama. Vyksta tik susistumdymai tarp atskirų grupuočių viduje ir tarp valstybių išorėje. Nuolat blyksi žaibai ir, kas turi akis, retkarčiais pamato, kas vyksta scenos tamsoje.
Šito nepakeisi. Gali susikurti savo pasaulį. Mažą, tragiškai gražų. Pilną šilumos ir pasitikėjimo. Jame apsigyventi su tais, kuriuos myli, susisiekti su kitais panašiais pasauliais ir juoktis iš to, kas neįveikiamai kvaila. Ir paimti savo gabalėlį laimės kelionėj iš tamsos į tamsą, nors Titanikas ir skrieja į ledkalnį.
Arba bandyti ką nors keisti. Kasdien gydytis guzus ant kaktos ir stebėti Sieną ir virsti tokiu atstumtu, mielu Pasaulio Teisuoliu, kurio kančią ir pastangas visi beveik myli, tačiau prisiartinti bijo. Tai sunkiausias pasirinkimas, iki kurio reikia priaugti. Pasirenkame kasdien. Kiekvienas.
