Kaimo žmogus, atvykęs miestan, drovisi savo tarmės, nerangumo, jaučiasi priblokštas. Tačiau greit prisipratina ir pasiekia daugiau už vietinius, kuriems daugiau duota ir mažiau reikia stengtis. Tėviškėn lekia kas savaitgalį, po to – kas antrą, vėliau dar rečiau, bet niekada jos nepamiršta, myli, prisimena iki mirties. Kaimo žmogus vertas pagarbos.
Tačiau yra ir suktas, daugiaveidis, primityvus mužikas. Ne šiaip drovisi – jam baisiai gėda savo kilmės ir savęs paties. Deda didžiules pastangas tapti kitu. Niekina viską, kas sava, gėdijasi tėvo ir motinos, atvykusių aplankyti, kad tik kas nepamatytų, kokie jie ne tokie kaip reikia. Į savus žvelgia iš aukšto, pamokomai, o priverstas kartais grįžti namo jaučiasi ponu iš Paryžiaus.
Nuvykę į kitą šalį domimės jos kultūra, papročiais, mus tik prajuokins kokie nors Ašchabade virti cepelinai. Lygiai taip apgailėtinos italams mūsų picos ar turkams mūsų kioskelių kebabai, britams – mūsų angliškai mykiamas popsas. Pasauliui esam įdomūs tuo, kuo esam kitokie, nepakartojamai unikalūs, nepanašūs į kitus, kada būname patys savimi.
Tačiau mužikai padarys viską, kad tik nebūtų savim. Viskas, kas sava, prigimta ir iškentėta, kuo mes nepakartojami, mužikams gėdinga ir svetima. Reikia žūtbūtinai pataikauti ir visaip įtikti ponams iš Paryžiaus, su užslėpta intencija, kad tave patį palaikytų ponu iš Paryžiaus.
Mužikas versis per galvą, kad tik pas mus būtų viskas kaip pas juos, kad tik jiems laikrodžių nereiktų persukti, kad tik visi užrašai būtų suprantami. Kad švarkai, paradai, tekstai ir įstatymai būtų tokie, kaip jie nori, o jei jie nežino, ko nori, mes tą pasistengsim atspėti! Baisi būtų gėda, jei nepatiktume, ką apie mus pasaulis pagalvos!
Mužikui nepakanka gėdintis to, kas sava – jis tą giliai niekina. Savastis jam savaime suprantama blogybė, kaip prie stalo pagadinti orą, jau ir argumentuoti nebereikia – rašyk „kaip visame normaliame pasaulyje“ ir įrodysi bet ką. Nes visa kita, kas pas mus, juk nenormalu.
Šitiek apžvalgininkų pragyvena tyčiodamiesi iš to, kas sava, o mužikai vis prašo daugiau, žiauriai džiaugiasi ir laikina, nes taip plečiasi savųjų ratas. Ir mužikai pasijunta labai šiuolaikiški, svarbūs ir apsaugoti.
Niekinti mužikams reikia ne tik savuosius, kurie nenori būti kitokie, bet ir visus, kuriems nepasisekė. Visus silpnuosius, palūžusius iš nevilties, nebeišgalinčius užsimerkti į neteisybę. Visus tuos, kurie vieniši žiūri tamsoj į lubas, nes toks dabar yra geras modernių, intelektinių mužikų tonas.
Jūs tik pažiūrėkit, su kokiom lupenom lūzeriai važinėja, kokios aptriušę, kvaišos jų žmonos ir atsilikę vaikai! Argi gali tokie būti ne patys kalti, kai matai pro restorano langą – tikra grėsmė normaliam, teisingam gyvenimui! O mes, mužikai, ne tokie, mes ateitis ir būsim kaip visi kurie kaip visi, ne kokie nors tautiniai nevykėliai. Net nurodyti nereikės – patys suprasim, kokiais reikia būti.
Pritarsim viskam, kam reikia, paskųsim visus, kuriuos reikia, nes labai mylim svetimus. Jiems tik norim patikti ir įtikti, kad tik mus pagirtų, jų žodis mums svarbiausias. Nors kitiems ant mūsų nusispjaut iš aukštos varpinės, nors jiems nieko verti, tik iš mandagumo priimtini. Tik tiek reikalingi, kiek esam naudingi.
Mužikai labai nemyli savųjų, jiems nesistengia nei patikti, nei įtikti. Jų žodis mužikams visai nesvarbus, net neįdomu, ką ten peza. Nors jie mus sukūrė, myli, ir dėl mūsų jaudinasi, ir nieko kito artimo neturim ir neturėsim niekada. Bet kokie nemodernūs ir juokingi, kokie nieko verti! Tik tiek naudingi, kiek kartais reikalingi.
Svetimieji visada teisūs ir protingi, savi – kalba nesąmones ir nuobodūs. Svetimi namai ir miestai didingi, automobiliai blizgūs, kultūra ir žmonos tobulos. Atsisakykim visko, kas sava ir kuo esame kitokie! Tapkim tokiais, kokiais nesam ir niekada nebūsime, tai tada visi mus mylės!
Tai kas, kad tuoj pamirš mus net buvus, nes tapsim jiems savais – neturtingais giminaičiais iš kaimo, atvykusiais pasiskolinti pinigų, kurie gėdijasi savo tarmės ir nemokšiškai mėgdžioja miestietiškas manieras. Būkim kitais, atsisakykim savo tėvų ir vaikystės. Nusiplaukim viską, kuo skiriamės nuo pasaulio ir kuo esam jam įdomūs!
Ir susiliekim su didžiąja ląsteliena, mylėkim svetimus ir niekinkim savuosius. Tada mus niekins svetimi ir nemylės savieji. Sutaupysim – nebereiks haubicų ir naujų batalionų, nes susinaikinsim ir išnyksim patys, savo noru. Tiesiog vieną gražų pirmadienio rytą mūsų nebeliks ir niekas to net nepastebės. Mes patys – taip pat.
Labai jau ausį rėžia žodis ” mužikas”, ar nereikėtų vadinti jų žmonėmis kitokiu pavadinimu, kurie išsižada savo kalbos, savo šaknų, Tėvynės, kuriems gyvenimo vertybė pinigai ir tik pinigai, o į visa kita nusispjaut, jiems nesvarbu iš kur ir kaip jie gauna pinigus: ar juodinant savo Tėvynę, ar šmeižiant LIETUVOS patriotus, ar skleidžiant gender ideologiją, ar stengiantis ištrinti iš žmonių, ypač jaunimo ir vaikų, istorinę savo šalies atmintį, kuriems visai nerūpi MŪSŲ VALSTYBĖS ateitis!!!
savalaikis ir aktualus A.Rusteikos komentaras,bravo!
Taip, ponas Algimantai. Nors mužikas jau seniai gyvena mieste, tačiau, kaip sako, iš jo kišenių vis dar kyšo žagrės rankenos, nors jis atkakliai purtosi visko, kas būdinga Lietuvos kaimui. Neatsilieka ir janos moterys, kurios kratosi lieuviškų pavardžių ir renkasi latviškas.
O tai ponai Povilai ir Algimantai ar nesate tie išsigimę bajoraičiai, Raseinių Magdės išperos, kurie dėl šlėktiškų privilegijų pardavė ir tėvus, ir Tėvynę, ir savo kalbą, ir savo dvarus pagaliau pragėrė, ant kurių dykaduoniškų rankučių jau blizga unijų projektai?
Kaimo žmogus, atvykęs miestan greit prisipratina ir pasiekia daugiau už vietinius, nes jis pratęs dirbti nuo aušros iki sutemų! Ir nereikia čia postringauti, kad neva mužikai parduoda Lietuvą! Atvirkščiai tik užsispyrę mužikai išlaikė mūsų nuostabią kalbą, o beveik visa aristokratija išsigimė – užmiršo ir savo tėvų, protėvių kalbą ir savo vardus ir nereikia kaltinti mužiko, kad jam teko taikstytis ir mėgdžioti išsigimusius aristokratus! Ne mužikai puolė su gėlėmis sveikinti sovietinių okupantų, ne mužikai važiavo parsivežti prakeikto Joškės Stalino saulės! Mužikai buvo pirmose partizanų gretose, mužikai mus ir visus kitus maitina!
Matyt tik antrastę perskaitėte, o tekstpritrūko laiko. Taip, autorius truputi pašaržavo, bet jis tikrai nekritikuoja kaimo žmonių, kurie sėja, augina ir visus maitina ar tuos, kurie atvažiavę į miestą dorai dirba ir daug ko pasiekia. Straipsnyje kalbama apie tuos, kurie atvyksta iš kaimo (arba miesto atstovai), „padaro karjera”, įgyja valdžios galią ir pamiršta savo šaknis, tradicijas, net kalbą ir (kaip autorius rašo) stengiasi įtikti svetimiems, o savus pamiršta ir net gėdijasi. Štai tokių mužikų dėka atsiranda sunkai suprantami Istatymai ir reikalavimai. Štai tokių mužikų dėka Lietuva ir tuštėja.
Jone Jūs visai teisi, o Liudvikas Rusteikos straipsnį prisiėmė, lyg tai jam būtų skirta. Taip kaimas dirbdavo nuo ryto iki vakaro, o štai dabar „dirba” Seime, leidžia įstatymus ar ministerijose įsakymus prieštaraujančius Lietuvos teisei ir tik už atlygį, pinigus jiems moka „pasaulinės” formacinės įmonės, kažkokia PSO ar investuotojai, kurie nuo Lietuvos nulupa visus galimus kailiu ir tik „kaimiečių” dėka.
Ponuli „Vytautai”, į mūsų kailį neįlįsi ir nieko nesuprasi, nes esi toks pat prietranka, kaip ir tavo garbinamas keverzuotojas – per tokius, kaip jus ir naikinamas Lietuvos kaimas, kuris išsaugojo mums protėvių kalbą, dainas ir dalį papročių, Tai tokie kaip jus, demagogai su šlykščiausiomis patyčiomis griaunate valstybę iš vidaus!
Miela Jone, str. buvo perskaitytas visas ir per visą jo turinį kalamas mužikas! O kodėl ponuliui autoriui nepakalti aristokrato, kuris pirmasis pradėjo gėdytis savo kalbos, tautos ir tūkstantmečius siekiančių papročių? Gal todėl, kad tas autorius ir yra tas „mūžykas” pamėgdžiojąs išsigimusį aristokratą ir todėl nedrįsta prieš aukštesnės kilmės pakelti savo balselį? Štai kas kelia šleikštulį!