Imsiu ir iškoliosiu Seimą paskutiniais žodžiais, prezidentui nepagailėsiu rėčkutės srutų, o jau Lietuvą tai per visus galus apdergsiu. Ką bekalbėt apie buvusį JAV Prezidentą, tėvų ir protėvių tikėjimą, rusus, lenkus ar kokius emigrantus, kuriuos sotūs apžvalgininkai vis paspardo, kai nebeturi ką pasakyti. Ir nieko man už tai nebus, nes taip juk visi daro.
Bet gyvulių ūkyje yra ir lygesnių. Šventosios karvės, kurių baidosi politikai, žurnalistai, popiežiai bei kiti geros valios žmonės. Žodį prieš – ir užkapos pažangos kormoranai, kurių jutimo organai – užpakaliai – nujaučia iš kur vėjas pučia.
Tarpnacionalinės vertybės, pavyzdžiui žydai, atbėgėliai ar „afroamerikiečiai”(beje, kaip juos vadinti, jei gyvena Europoje?) Apie juos kaip apie nabašnikus – gerai arba nieko, o tai bemat po langais išdygs su kameromis pikti reporteriai. Ypač tie, kuriems į savo Tėvyne, artimus, žmonių vargus ir gyvenimus nusišvilpt. Per visur parodys ir užmėtys ekskrementais.
Na, o jei paliesi gėjus ir kitas mažumas, tampančias daugumomis – tau Viešpaties Angelas. Ištisą parą budinčiose redakcijose užkauks sirenos, pagal kovinio pavojaus signalą bus pakeltos greitojo reagavimo chunveibinų pajėgos ir prasidės pasiutęs riaumojimas – mūsiškius muša! Ant laužo! Išmest iš darbo! Į Lukiškes!
Ir Lietuva susigūš iš siaubo. Virpančiais pakinkliais ministrė nušvilps į kokią studiją ir drebančiu balsu pareikalaus kaltininkų atsistatydinimo. Lietuvoj kyla ne krikščionys prieš gėjus, nes ir tarp katalikų būna gėjų, ir tarp gėjų pasitaiko katalikų, net kunigų, žinokit! Marijos žemėje vyksta paskutinė, sprendžiamoji vidutinybių kova.
Pradingo procesą pradėję mielos, nuo sekso trūkumo išdžiūvę roplienės, kliedėjusios apie lytiškumo ugdymą mokant mažutėlius masturbuotis nuo 4 metų amžiaus, 23 „lytis” ir teises dulkinti viską, kas kruta. Dabar lyčių padaugėjo iki 72, atėjo jauna, linksma, šiuolaikiška bukalaurų kompanija.
Nesupraskit manęs neteisingai. Mažumų buvo, yra ir bus visose tautose ir visais laikais. Drausti ir bausti be galo kvaila, nors ir čia neapsieita be vyrijos diskriminavimo – vienalytis vyrų seksas buvo baudžiamas, moterų – ne. Dar prisimenu, kaip po dekriminalizavimo pagalvojau – na pagaliau, dar viena sovietinė nesąmonė baigėsi.
Ir tikrai, žmonės ėmė labiau suprasti vienas kitą ir palaipsniui padėtis pradėjo normalizuotis. Bet kur tau, iškart atsirado, kam to nereikia ir seksualinės mažumos čia ne prie ko. „Prie ko” buvo pinigai, politika ir globalizmas. Homoseksualų bendruomenės niekada niekaip nerinkta ir jai neatsiskaitanti asociacija – Lietuvos gėjų lyga – apsiskelbė vieninteliais visų įmanomų mažumų atstovais.
Ir keliolikos save pasiskyrusių kovotojų žinion kasmet ėmė plaukti vis daugiau Europos Sąjungos, kitų valstybių vyriausybių ir skaitlingų užsienio rėmėjų pinigai. Tik kovok ir norėk. Užtenka su kaupu visai audringai veiklai, algoms ir dar kasmet, kaip rodo finansinės ataskaitos, po koks šimtelis tūkstančių eurų lieka nepanaudotų.
Buvo pasirinktas ne įtikinėjimo, suartėjimo ir tarpusavio pagarbos kelias, o pasaulio teisuolių poza, nepaliaujamo visuomenės erzinimo paradais ir kitais absurdais taktika. Vis daugėjo aimanavimo, naujų ir naujų reikalavimų. Lyderis amžinai nuskriausto paauglio veidu tapo ekranų žvaigžde, kiekviena proga ir be jos verkšlenančia ir žeriančia kaltinimus visuomenei.
Ta nuolat eskaluojama įtampa ne prie širdies didelei daliai gėjų bendruomenės, norinčios ramaus gyvenimo ir aplinkinių supratimo, bet kam tai rūpi? Skriaudžiamųjų „gelbėtojams” reikia tikrų ar išgalvotų nuoskaudų, nes „persekiojamųjų” labiau gaili ir smarkiau finansuoja. Jeigu Gražulio ar Telšių gimnazijos tikybos mokytojos nebūtų, juos būtų sugalvoję.
Palaipsniui buvo užvaldyta didžioji žiniasklaida. Homoseksualumas tapo valstybine religija, kaip prie ruso komunizmas. Viskas, kas pasakoma, pagalvojama prieš mažumas, yra blogis, o taip kalbantys – menkystos ir atsilikėliai. O viskas, ką šventieji sako ar daro, yra tiesa.
Seksas yra nuostabus dalykas ir tegu visos 72 pasaulio lytys krutinasi sau į sveikatą kaip patinka. Tik nereikia vaidinti šventųjų ir dvigubos moralės – jei tokia įstaiga veiktų „tradicinės šeimos” išpažintojams (taip dabar jų tinklalapiuose rašoma paniekinančiai ir su kabutėmis) – koks sisteminėje žiniasklaidoje kiltų baisus triukšmas! O ekranų juodoji pantera ir visokių rūtelių plepyklos tai mėnesiais nenurimtų.
Gyvename šventųjų karvių pasaulyje. Apsimestiniu solidarumu ir supratimu bandoma instaliuoti nuomonių diktatūrą, kas iš principo neįmanoma ir tą supranta patys diegėjai. Todėl, nors viešajame diskurse jau pilnai veikia prievartinė „įvairovė”, proteguojanti vienus ir smerkianti kaip neapykantą bet kokią kitokią nuomonę, dabar atėjo laikas tą įteisinti ir baudžiamajame kodekse ir visuomenę užčiaupti amžiams.
Visuomenė turi nuolankiai išpažinti amžinąją prigimtinę nuodėmę prieš mažumas ir „persiauklėti”, prisiimdama vis naujus kaltinimus ir tenkindama vis naujas visada teisių socialinių lepūnėlių pretenzijas. Mes turim atsisakyti savo vertybių, nuomonės, vertinimų ir kritikos, atsisakyti savęs pačių ir tylėti. Kitaip apkaltins „neapykantos kalba” ir netolerancija.
Bet tolerancija – tik pakantumas kitokiai nuomonei ir gyvenimo būdui. Prievolė būtinai teigiamai vertinti kitokį ir atsisakyti savo požiūrio ir žodžio laisvės jį išreikšti yra totalitarizmas. Nebūtina ir neįmanoma mylėti ir liaupsinti tą, kam nepritari.
Būtent šito etatiniai mažumų kovotojai labiausiai negali pakęsti. Bet kokią kritiką jie priima kaip persekiojimą ir asmeninį įžeidimą. Labai demokratinėje Lietuvoje diskusijų apie daugumos ir mažumos teisių derinimą ir mažumos pareigas jau nebeliko.
Visais būdais stengiamasi sukurti situaciją, kai net pradėti mąstyti, jog jie ne visada teisūs, nebebus įmanoma. Savo nuomonės viešai pareikšti žmonės jau nebedrįsta, o ir nėra kur. Greit nebeįstengs ir patys sau pagalvoti kitaip nei moko neklystantys LGBT aktyvistai.
Jei kasdienybėje imi sukti galvą ar patiksi, vadinasi kažkas negerai. O jei apima baimė laisvai, pagal sąžinę ir įsitikinimus elgtis, vadinasi labai blogai. Kvėpavimo ir oro nepastebi, kol jo yra. To, ką turi – nematai ir nejunti. Kai tik imi galvoti ir kalbėti apie laisvę, žinok, kad jos nebėra. O daugiausia nelaisvės visada atneša tie, kurie ateina su laisvės vėliavom.
Dirbtinai sukurtas burbulas, kur vienų laisvė yra kitų pareiga, bet pareigos atsižvelgti į kitus laisviesiems negalioja, išugdė naujovišką žiniasklaidos lojalistų ir modernybės garbintojų padermę. Viskas kas sava, tradiciška, kuo mes skiriamės nuo kitų ir kuo pasauliui esam įdomūs – jiems yra atgyvena. Panašiai mužikai, tapę miesčionimis, gėdijasi savo atvykusių aplankyti tėvų ir jų tarmiškos šnektos.
Pas juos viskas švaru, tvarkinga, pagal naujausias naujenybes ir iš plastmasės. Nei skonio nei kvapo, viskas kaip Londone. Gyvena sveikai ir atėjo visiems laikams, programėlės nuolat pačios atsinaujina, operacinė „Aš – Mano – Man” nenulaužiama ir valdo kiekvieną geną.
Atsirado ir būrelis užuodusių naudą žurnalistų – „nuomonės formuotojų” – vetrungių, labai mėgstančių lengvus pinigus. Lapinų, kurie duoną su sviestu pelno mokydami atsilikėlių pasaulį laisvai tolerastiškai gyventi ir teisingai politkorektiškai mąstyti. Tik jie labai bijo tikrai laisvai mąstančių ir pagal savo sąžinę ir įsitikinimus gyvenančių, nes tai sugriautų jų biznį.
Šiame kelyje nėra ir nebus jokių taisyklių ir gailesčio, tiesos ir šviesos. Jie viską maskuoja kova už kitų laisves. Žiauriai drąsūs valdžios akivaizdoje, o širdyje ir gyvenime paskutiniai bailiai. Jei tik proga, komjaunuoliškai apskundžia valdžiai ir nuoširdžiai jaučiasi teisūs, dabar įsigrūdę valdžion steigs skundikams skundimo linijas. Juk kas gali būti maloniau kaip matyti kitokius prikaltus!
Jie visada arenose rodo nykščius žemyn. Bemat atpažinsit iš aršaus teisumo ir nemeilės saviesiems. Palestinos konfliktas seniai būtų išspręstas, jei ne „išsivadavimo” lyderiai, kurie bijo prarasti arabų šalių jų „judėjimams” aukojamus pinigus. Seksualinių mažumų karo prieš visus nori ne jų bendruomenės dauguma, kur yra daugybė be galo gerbtinų, talentingų, dorų žmonių, kurių kūrinius skaitome ir muzikos klausomės.
Tai, kas pas mus vyksta – tik mažytė dalis korporacijų imperializmo pradėto perdalinimo karo prieš žmonių, tautų laisvę ir sveiką protą. Mūsų pigūs, apsišaukėliai lyderiai nenurims, kol rėmėjų pinigai nesibaigs, o nesibaigs jie niekada. Dabar, po rinkimų, jie sustotų tik tada, jei atsimuštų į kietą žmonių pasipriešinimo sieną.
Puikus straipsnis.
Ačiū, Algimantai RUSTEIKA, už puikų straipsnį! Būtų nuostabu, jeigu jį perskaitytų visi, o ypač mūsų valdžios žmonės, ir gerai įsisąmonintų prie ko visa tai veda LIETUVĄ!!!
Tolerancija – šiuolaikinės civilizacijos šventoji karvė, ją netgi mokyklose dėsto.
Kas gi yra tolerancija, jeigu paprastai? Pakantumas. Kam tada prireikė kito žodžio, jeigu yra senas geras lietuviškas? O kam žudikai perkrikštijami kileriais, o šliundros – putanomis? Kad gautųsi toks užsienietiškas dėmesį pritraukiantis žodelis, kad niekas daiktų nevadintų paprastai ir tiesiai šviesiai. Įvairūs žinynai niurna: „pakantumas“ – tai kažkas pasyvaus, priverstinio, o „tolerancija“ – kažkas džiugaus, savanoriško.
Kitados tik kvaili žmogeliai buvo pasiruošę viską iškęsti. Dabar kvailiais privalo tapti visi. Ir ne šiaip iškentėti kaip neišvengiamą blogį. Kentėti reikia su džiaugsmu, švytint šypsena iki ausų.
Kad tolerancija diegtųsi žvaliau, buvo panaikinta pati tiesos sąvoka. Tiksliau, netgi ne panaikinta, o taip labai subtiliai, žingsnis po žingsnio nustumta į šalikelę – ten ji dabar ir išleidžia paskutinį kvapą, pakelės brūzgynuose. O vietoje tiesos dabar – Nuomonė, ir niekas niekam nebeprivaloma.
O jeigu nebėra tiesos – tai ko nervintis? Jeigu nebėra tiesos – nei religinės, nei mokslinės, nei politinės, tai nebeįmanoma jokia tvirta pozicija jokiu klausimu. Ir nebeįmanoma jokia idėjų kova. Ir neįmanomi jokie tvirti asmeniniai įsitikinimai. Mes juk progresyvūs žmonės, o jūs čia apie kažkokius tvirtus įsitikinimus kalbate, net juokinga – visiškas archaizmas, barbariškumas, sovietmečio atgyvena.
Politinės partijos dabar niekuo nesiskiria viena kitos savo ideologija – visame pasaulyje. Kompiuteriai pateikia informaciją pagal interesus, o greitai, kaip tvirtina specialistai, pateiks tiktai tą informaciją, kuri nekelia jums nerimo ir visiškai atitinka jūsų nuomonę.
Kam ir kokiu tikslu reikalinga tolerancija? Užkulisiniams gyvenimo šeimininkams. Jie niekur ir niekad nebegaus atkirčio. Atkirtis, netgi žodinis – tai jau netolerancija. Mes turime praryti viską, ką mums duoda, giliai gerbti iškrypėlius, su entuziazmu sveikinti įvairiausias šlykštybes. Nors, beje, tai anksčiau buvo šlykštybės, o šiandien – viso labo laisva laisvos asmenybės saviraiška. Ir liko patyliukais džiaugtis, kad kol kas dar nelegalizavo pedofilijos ir kanibalizmo.
Tolerancija – tai išjungtas visuomenės socialinis imunitetas. Organizmo imunitetas išaiškina ir sunaikina svetimkūnes ląsteles, o socialinis imunitetas reikalingas tam, kad sunaikintų kenksmingas, destruktyvias idėjas ir pažiūras. Kad taip būtų, reikia aiškiai skirti, kur tiesa, o kur melas. Taip, žmogus gali klysti, ieškodamas tiesos, tačiau ieško jis vis dėlto, tiesos, kuri egzistuoja. Bet štai ateina tolerancija ir gundančiai kužda: „Mesk tu visa tai, visi šaunuoliai, nugalėjo draugystė“.
Kartais išties atrodo: o kas gi čia blogo? Viskas puiku, niekas nesipyksta, visi draugauja. Realybėje gi tai lygiai taip pat pavojinga, kaip išjungti metano daviklį šachtoje.
Tolerantiškumo pagalba užkulisiai gali prastumti viską, ką užsimano. Jie veikia žavėdami, gundydami, o ne įtikindami ar tiesioginiu spaudimu.
Tolerancija – tai būdas paversti tautą socialinėmis dulkėmis. Nes pagrindas tautos susitelkimui – tai mūsų draugai ir mūsų priešai. Tai mūsų ginamos pozicijos. O šiandien tai netolerantiška – ginti savo poziciją.
Tolerantiškas žmogus – silpnas žmogus. Jis pasirengęs su viskuo susitaikyti, su viskuo sutikti. Apskritai žmogų, kuris neturi savo idėjinės pozicijos, galima paimti plikomis rankomis, jis neturi ko ginti.
Tolerancija – tai pagrindinis šiuolaikinio kapitalizmo išgyvenimo būdas. Jeigu idėjiniai įsitikinimai arba, kalbant senoviškai, tikėjimas (tas pats, kuris kalnus nuverčia) padaro žmogų stipriu, tai tikėjimo ir idėjų nebuvimas jį nepaprastai susilpnina.
Napoleonas sakydavo, kad pergalės iškovojamos trečdaliu ginklų ir dviem trečdaliais kovinės dvasios. Štai ją, kovinę dvasią, ir stengiasi sunaikinti tautose šiuolaikinis kapitalizmas. Jam reikalingi silpni ir kompleksuoti, užguiti. Tokiais lengva manipuliuoti. Atvirai kalbant, šiuolaikinis kapitalizmas – tai manipuliavimo visuomenė. Jeigu feodalizmas buvo ne ekonominės prievartos visuomene, klasikinis kapitalizmas – ekonominės prievartos, tai dabartinis kapitalizmas – psichologinės prievartos visuomenė. Psichologinių manipuliacijų, kurių nepastebi auka, visuomenė.
Egzistuoja daugybė manipuliacijų, virusinių idėjų diegimo metodų, tačiau kad visa tai vyktų sėkmingiau, reikia maksimaliai susilpninti visuomenės psichologinį socialinį imunitetą. Tam ir reikalinga tolerancija. Kai susilpnėja imunitetas, žmogus ir visa visuomenė nebemoka atpažinti grėsmės ir nekovoja su ja. Taip kad tolerancija – tai šiuolaikinės žmonijos AIDS.
Laimi netolerantiški. Jie ir kaunasi tik dėl to, kad gyventi greta priešo jie negali. Arba priešas, arba jie – drauge niekaip. O tolerantiški – pasiduoda. Jie viską priima, visus apskundžia ir išduoda – kad tik būtų išvengta aukų. O paskui vis tiek pražūva ir aukų dar labiau padaugėja.
Vienžo
Trumpai tariant tolerancijos liepto galas konformizmo pelkės akivare. Amen.