Algimantas Rusteika. Būsim geri ir išliksim sotūs, ir beveik neskaudės

Čia visada šilta, jauku, kvepia artimų kūnų prakaitu. Linguoja kokie nors medžiai pasauly už lango, iki horizontų laukai. Pavasariais išgirstam paukščius ir nebegirdim savo bliovimo. Nes laimingi susilieja su gamta.

Tikrai sotu ir saugu – tai svarbiausia, argi mums ko dar reikia, jei pašaro pakanka – svarbiausia būti kaip kiti. Ir tada gal nepamatys, ir kai kerpa tai neskauda, ir pasidaro lengviau. Mums nieko daugiau nereikia.

Stipriųjų ragai didesni ir jie kartais kaunasi, ir būna labai gražūs, patelės geriau prisileidžia. O tai ir pravartu, nes piemenys vedlius pamaitina geriau.

O jei koks būna labai labai – tą kartais priima pas save. Arba būna nepaklauso – tą papjauna ir įmeta mums. Tokie skaniausi, mėgstam kramtyti ilgai, mažais gabaliukais, kasdien.

Svarbiausia būt kaip visi ir daryt, ką liepia piemenys, kurių labai neapkenčiam ir dar labiau mylim. Susimušam tarpu savęs dėl tos meilės. Ir visi norim tapti jais, tik niekam nesakom.

Kitaip už tvarto sienų vien plėšrūs vilkai, ir kas gi mus apsaugos? Ir kai vartus kartais užmiršta uždaryti, niekas lauk neinam. Viduj tik tylus bruzdesys lipant ant patelių, kramsnojimas ir ėriukų tyla.

Kartais, bet retai, pasikeičia šeimininkas. Dalį bandos parduoda, dalį atveža, vedlius – ant iešmų ir kvapniai kepasi. Bet jei būsi kaip kiti, o dar geroj vietoj kamputyje, tai nieko, gal nepastebės.

Vis geriau, negu vilkai kad suėstų. Sotu, saugu ir šilta – ko dar reikia? O miršti tai tik kartą, ir ne nuo vilko. Išveda už kampo ir papjauna piemenys.

Ir kai supranti- pamatai kaip iš tikrųjų, bet nespėji nei subliaut, patrūkčioji ir greit baigiasi, ir beveik neskauda. Tik gaila, kad kitiems negali pasakyti. Nors ką tie suprastų?

O kol tai dar bus, avidėje jauku, kvepia savu prakaitu. Svarbu būti kaip visi ir bus gerai, daryti ką liepia. Mūsų gi šitiek daug.

Nemokam kalbėti, bet kalbėt mums nereikia. Būsim geri ir išliksim sotūs, gal susiliesim su visais, gal dar būsim laimingi. Ir beveik neskaudės.