Pokalbiuose su tolimais pažįstamais, šiaip darbo reikalais dažnai, ne iš vieno, ne penkių ir ne dešimties esu girdėjęs – gerai rašai, visada tave skaitau.
Sakau – tai susidrauginkim, pas mane ten visokių yra, kokį nors neaiškų anoniminį išbrauksiu ir vietos rasiu.
Ne, atsako.
A-a, tai gal esi tiesiog sekėjas?
Ne, atsako, per paiešką susirandu ir paskaitau.
Nieko nesupratau, kol vienas žmogus tiesiai nepasakė – nenoriu, kad kas matytų, jog tave skaitau. O dar, neduokdie, palaikinčiau ar „susidrauginčiau“! Žinai, pas mus darbe jau taip, pasidomi, ir viršininkai vis pasižiūri. Aišku, nieko niekas, bet kai reikia į geresnes pareigas ar šiaip, na, pats supranti. Ir kalbų būna visokių, ir ne apie viską ten galiu garsiai, kam man to reikia.
Na, atsakau, ir juokas, ir malonu, kai pasijunti tokiu tarsi mikroskopiniu disidentu, bet po to susimąstau.
Daiktai ir žmonės nulekia atgal, įsijungia laiko mašina ir tu vėl 1980-siais. Ir suvoki vieną skirtumą – tada sistema niekas netikėjo ir partiniai patys iš jos žvengė. Tada tylėjo iš atsargumo ir baimės, dabar iš įsitikinimo ir naudos. Tada jėga nugalėjo kūnus, dabar užvaldė protus.
Būti laisvam nelaisvėje ir nelaisvu laisvėje – mūsų nueinančios kartos išradimai ir lemtis. Dabar kiti laikai – pati baisiausia nelaisvė yra iš įsitikinimo, kad tai yra tikroji laisvė. Ir tada vargu ar yra kas stipresnio už vergo norą išlikti. Ir įtūžį, kad kitas nebūtų ne toks.
Na, bet tai normalu, ar ne?
Nereikėjo tokio ilgo ilgo teksto komentarui. Užteko vieno trumpo sakinio: „norėjusių, jog Lietuva būtų nepriklausoma valstybė, buvo mažuma”. Ir viskas, ką rašliavos („30 metų..”.) autorius norėjo pasakyti, tuo buvo pasakyta. Anot šios rašliavos autoriaus, žmonės nieko nesuprato ir nieko nenorėjo. Neva laisvės viltį jiems primetė Vakarai („vesternizuotojai”). Bet juk tai ne nauja, o tik ta pati „mes jus išvadavome (1940 ir 1944)” dainuška – čiastuška. Nėra jokio reikalo slėptis už neva naujų šaltinių – „zinovjevo”, „sapožnikovos”, „masilionio”, ar „vytauto petkevičiaus”. Tas pats partorgo stilius, daug metų girdėtas. Nebeįdomu. Kaip ir tai, kad žmonės tiesiog „stūmė po tankais”, o tie nebesuspėjo sustoti, arba kad „savi šaudė į savus”. Bet savi į savus nešaudo.
nusivažiavai žmogau į dirvonus,turbūt net sarmata prisipažinti
Baisiausia, kad mūsų tauta po sovietų okupacijos buvo taip suluošinta,kad iki šiol negali atsitiesti. Pas mus yra dar gajus vergo sindromas. Praeis dar daug dešimtmečių,kaip istorijoje su moze,kol išnyks vergo sindromas. Mes iki šiol negalime sau pasakyti tiesos,kas čia įvyko per holokaustą,kad mes tiek daug iššaudėm žydų, kad labai daug lietuvių koloboravo su KGB (net 250 000). Nebūkime vergais, būkime laisvi ir atsakingi žmonės.
Vergo sindromas slypi ir tavyje. Tau jau įkalė mintį, kad mes iššaudėme daug žydų. Tai absoliutus melas. Mes niekada nešaudėme jokių žydų. Lietuva 500 m. buvo žydų prieglauda, todėl ne veltui čia taip suklestėjo jų tautinė kultūra. Žydai karo metais buvo naikinami dėl rudojo ir raudonojo fašizmo susidūrimo, dėl jų karo. Žydus naikino karinės struktūros. O karinėse struktūrose, kaip žinote, yra sava tvarka. Vadovaujantis jūsų logika galima sakyti, kad ir žydai (kaip tauta) iššaudė ir sunaikino daug lietuvių, kad rusai (irgi kaip tauta) šaudė ir naikino lietuvius latvius, estus ukrainiečius ir kitus. Bet gi mes taip nesakome. Todėl negalima sakyti, kad lietuvių tauta šaudė ir naikino žydus. Žydus naikino fašistinės karinės (sukarintos) struktūros, o kad jose tarnavo vienas kitas lietuvis, tai tas neužtraukia mūsų tautai kaltės. Tūkstančiai lietuvių gelbėjo žydus, o kiek lietuvių išgelbėjo žydai po karo ? Priešingai žydams, kurių šimtai ir tūkstančiai prieš karą ir jau po karo, t.y. taikos metu talkino okupaciniam rėžimui ir uoliai padėjo jam naikinti lietuvius. Tokia yra tiesa ir apie tai reikia kalbėti, o ne žaisti futbolą į vienus vartus.
Sunku pripažinti tą faktą kad lietuviai vienintelė šalis pasaulyje,kuri tiek daug iššaudė žydų. Mes gerokai lenkiame lenkus, ukrainiečius,latvius, vokiečius su dideliai,dideliai,dideliai kraupiu žydus šaudžiusių asmenų skaičiumi. Be to,priminsiu kad tiek vakarų Europoje,tiek pačiame Izraelyje ne veltui lietuviams klijuojama žydšaudžių etiketė. Tad darykime išvadas.
Jau lenkiam ir vokiečius pagal žydų šaudymą… Matyt ir holokaustą iniciavo „lietuviai”, kuriuos buržuazinė nacionalistinė Lietuvos tarpukario respublika infiltravo į vokietijos nacionaldarbininkų partiją. Dar bus netikėtai išsiaiškinta, kad ir Hitleris buvo lietuvis…
Šarūneliui , ne ( lietuviuis).
Kodel , sadisto ir zmogzudzio smote saudei zydus
galejai gi saudyt partorgus , raudonsiknius , raudonuju fashistu pakalikus , bet ne , pasirodo zydus . Prisiduok mosad , prisipazyk , o , gal palengves , zmogzydzio shmote .
Šiemet sukanka 30 metų nuo Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo.
Atkurta valstybės nepriklausomybė egzistavo trumpiau nei prieškarinėje
Lietuvoje. Lietuvos politinio elito organizuotas 2003 m. referendumas, kurio
sprendimą, nesigilinant į priėmimo aplinkybes, galima prilyginti 1940 m.
Liaudies Seimo sprendimui dėl Lietuvos įstojimo į SSRS, nubraukė 1990 m.
kovo 11- osios, kaip valstybės nepriklausomybės atkūrimo dienos, reikšmę
Kaip formavosi sąlygos, leidusios atsirasti kovo 11- ajai. 8 –ojo
dešimtmečio viduryje Sovietų Sąjungoje susiformavo interesų grupė, kurią sudarė nomenklatūra, specialiųjų
tarnybų atstovai ir su jais susiję šešėlinio verslo žmonės. Jos tikslas buvo komunistų partiją nustumti nuo
valdžios, pakeisti visuomeninę santvarką ir tapti valstybės turtų savininkais. Buvo ir kita grupė, kurią sudarė
nomenklatūra ir specialiųjų tarnybų pareigūnai, ir kuri norėjo tik reformuoti socializmą. Šių dviejų interesų
grupių aktyvi veikla ir stūmė sovietinę sistemą ta kryptimi, kuri galiausiai atvedė į SSRS žlugimą, kurio šios
abi grupės neplanavo ir nenorėjo. Daugiausia iš šių grupių veiklos laimėjo trečioji grupė, kuri buvo sudaryta
iš Vakarų neoglobalistų, atstovaujančių pasaulinės korporatokratijos interesus, ir Sovietų Sąjungoje veikusių
globalistinės ideologijos atstovų, kurie didžiausią įtaką įgijo Vakarų pasaulyje įsigalėjus korporatokratijai. Ši
grupė perėmė iniciatyvą ir santvarkos demontavimą papildė SSRS sunaikinimu.
1989 m. gruodžio 2-3 d. Maltos viršūnių susitikimas, kuriame dalyvavo SSKP CK generalinis
sekretorius M.Gorbačiovas ir JAV prezidentas Dž.Bušas, įtvirtino trečiosios interesų grupės laimėjimą.
Susitikimas užfiksavo tas istorines permainas, kurios įvyko šiek tiek anksčiau ir buvo rengiamos keletą
dešimtmečių.
Didelės fantazijos nereikia, norint įsivaizduoti, kokia šiandien būtų Lietuva ir kuo užsiimtų dabar
patriotus vaizduojantys buvusios sovietinės sistemos aktyvistai, prisitaikėliai, karjeristai ir jų vaikai, jeigu ne
Sovietų Sąjungos ir Vakarų pasaulio interesų grupių siekiai ir jų įgyvendinimas.
Laikantis versijos, kad Sąjūdis, Baltijos kelias yra tik Lietuvos žmonių didelio noro išsivaduoti iš
okupacijos produktai, visa tai atrodo, kaip pasaka. Dar prieš metus daugumą Lietuvos gyventojų valdo
baimės atmosfera, 1987 m. prie Adomo Mickevičiaus paminklo renkasi nedidelė grupė žmonių, kurie visą
laiką pasisakė prieš sovietų režimą ir dėl to ne vienam teko paragauti kalėjimo duonos, o studentai
gąsdinami, kad nesugalvotų eiti pasižiūrėti į mitingą net iš tolo. Po metų staiga atsiranda šimtai drąsuolių,
tarp kurių yra ir prie sovietinio režimo puikiai prisitaikiusių bei sėkmingai karjerą dariusių žmonių, ir KGB
dirbusių asmenų. Atsiranda, nes sovietų valdžia leidžia, sovietinės sistemos specialiosios represinės
tarnybos jau negaudo ir nesodina į kalėjimus, nes tokia politika nuleista iš SSRS viršūnių, nes taip reikia.
Baltijos kelias išvis iš fantastikos srities. Tokio renginio paprasčiausiai neįmanoma organizuoti be
valdžios leidimo, galių ir resursų, vien tik žmonių iniciatyva, kad ir kiek jų daug būtų, kad ir kokį begalinį norą
turėtų.
Iki šiol tikima gražia pasaka, kad Sąjūdis sugriovė Sovietų Sąjungą, o kai kurie tuos nuopelnus priskiria
net vienam asmeniui. Jeigu ne procesai, kuriuos formavo aukščiausi SSRS valdžios sluoksniai, jų
paprasčiausiai nebūtų buvę, kaip nebuvo dešimtmečius po partizanų pasipriešinimo užgniaužimo. Iki tol tik
vienetai pasirinkdavo kovą prieš sovietinį režimą, kuri baigdavosi represijomis prieš tuos žmones, o
dauguma rinkosi prisitaikėlišką, ramų ir sotų gyvenimą.
Rusijos Pasaulio politikos rengimo centro direktorius S.Gorodnikovas teigia, kad 1989 m. Rusijoje įvyko
buržuazinė revoliucija ir pradėjo formuotis nauja santvarka. Pagal požymius tas pats įvyko ir Lietuvoje. Nėra
statistikos, ko žmonės tikėjosi iš kovo 11- osios: kiek žmonių buvo norinčių išsivaduoti iš okupacijos ir
sukurti nepriklausomą valstybę, kiek nekenčiamą totalitarinį režimą pakeisti demokratiniu režimu, kiek
susigrąžinti savo prarastas žemes, tvartelius ir kitą turtą, ar užvaldyti valstybės turtą ir tapti turtingais
savininkais. Bet pagal tai, kaip vėliau buvo nevertinama Lietuvos valstybės nepriklausomybė, galima
numanyti, kad norėjusių, jog Lietuva būtų nepriklausoma valstybė, buvo mažuma. Pagal tam tikrus faktus
galima numanyti, kad Lietuvos nepriklausomybės pardavimas arba valstybės kolonizacija prasidėjo tuoj po
kovo 11- osios.
Kaip Vakarai kolonizuoja valstybes 1999 m. standartinį scenarijų aptikau Maskvos išleistame
vadovėlyje „Politologija“. Tai buvo ištrauka iš Aleksandro Zinovjevo knygos „Vakarai. Vesternizacijos
fenomenas“, kurioje jis smulkiai aprašė apie Vakarų sistemą, jos funkcionavimą ir egzistavimą.
Kas yra vesternizacija. Tai iš esmės yra naujas reiškinys, bet kartu ir Vakarų valstybių ankstesnės
kolonijinės strategijos tęsinys. A.Zinovjevas knygoje pateikė jos būdingus požymius ir kaip valstybėse
diegiama kolonijinė demokratija, kuri nėra duotos šalies natūrali evoliucija, bet dirbtinė, primesta, nepaisanti
valstybėje susiklosčiusių istorinių galimybių ir evoliucijos tendencijų.
Paprastai galimybės kolonizuoti valstybes atsiranda sugriuvus valstybių blokams, taip pat įvykus didelių
valstybių dezintegracijai. Dažnai pasinaudojama valstybių išsivadavimo ir nacionalinės nepriklausomybės
siekiu, kuris tampa manipuliavimo žmonėmis ideologine priemone. Su iš ankstesnių ryšių ištrūkusia
valstybe nustatomi nauji ryšiai, kaip su neva lygiaverte partnere, sukuriant suvereniteto iliuziją.
Kaip vyksta Vakarų pasirinktos aukos kolonizavimas, knygoje rašoma: „Vesternizavimas neatmeta
savanoriškumo iš vesternizuojamos valstybės pusės ir net labai didelio noro eiti tuo keliu. Vakarai būtent to
ir siekia, kad numatyta auka pati lįstų jiems į nasrus ir net kartu dar jaustų dėkingumą. Tam tikslui egzistuoja
galinga pagundų sistema ir ideologinis apdorojimas. Bet kokiomis aplinkybėmis vesternizavimas yra
aktyvus Vakarų veikimas, neatmetant ir smurto. Vesternizuojamos valstybės savanoriškumas dar nereiškia,
kad visi gyventojai vieningai priima tą savo evoliucijos kelią.“
Vakarų turima didžiulė ekonominė, ideologinė ir politinė galia, leidžia taikiai vesternizuoti valstybes,
priversti jas paklusti Vakarams. Bet jeigu kuri nors valstybė nepaklusta, Vakarai prieš ją panaudoja karinę
galią.
Iš pradžių Vakarai panaudoja standartinę taikaus vesternizavimo taktiką, į kurią įeina tokios priemonės:
„Diskredituoti visus pagrindinius valstybės, kurią reikia vesternizuoti, visuomeninės santvarkos atributus. Ją
destabilizuoti. Prisidėti prie ekonomikos, valstybės aparato ir ideologijos krizės. Šalies gyventojus suskaldyti
į konfliktuojančias grupes, juos atomizuoti, paremti bet kokius opozicinius judėjimus, papirkti intelektualinį
elitą ir privilegijuotus sluoksnius. Kartu skleisti propagandą apie Vakarų gyvenimo būdo privalumus.
Vesternizuojamos valstybės gyventojams kelti pavydą Vakarų gėrybių gausai. Sukurti iliuziją, tarytum ta
gausa per trumpiausią laikotarpį pasiekiama ir jiems, jeigu jų valstybė stos į pasikeitimų pagal Vakarų
pavyzdį kelią. Užkrėsti juos Vakarų visuomenės ydomis, tas ydas vaizduojant, kaip dorybes, kaip
asmenybės tikros laisvės pasireiškimą. Vesternizuojamai valstybei teikti pagalbą ta apimtimi, kuri padeda
griauti jos ekonomiką, šalyje gimdo parazitavimą ir Vakarams sukuria nesavanaudiškos vesternizuojamos
valstybės gelbėtojos nuo jos ankstesnio gyvenimo būdo opų reputaciją.“
Kolonizuojama valstybė visose srityse privedama iki tokios būklės, kad yra nepajėgi savarankiškai
egzistuoti. Ji demilitarizuojama tiek, kad ginkluotosios pajėgos tinka ne šalies gynybai nuo išorės agresijos,
bet tik gyventojų protestų ir maištų slopinimui. Nacionalinė kultūra pasiekia apgailėtiną lygį, jos vietą užima
vesternizacijos pseudokultūra. Masėms pateikiamas demokratijos surogatas, kai valdžios kontrolė yra
silpna ir viskas leidžiama, kai vertybių sistema atleidžia žmones nuo pastangų ir nelieka moralės ribų.
„Sukuriami Vakarų pavyzdžio ekonomikos židiniai, kuriuos kontroliuoja Vakarų bankai ir koncernai, o
daugiausiai – Vakarų arba bendros įmonės. Vakarų demokratijos išorinius atributus, kaip priemones,
naudoja visai ne demokratinis režimas ir kaip priemones manipuliuoti masėmis. Valstybės eksploatavimas
Vakarų naudai įgyvendinamas kolonizuojamos šalies nedidelės gyventojų dalies jėgomis, kuri pasipelnė iš
tos funkcijos, ir turi aukštą gyvenimo standartą, kuris atitinka Vakarų aukščiausių sluoksnių standartą.“
Per 16 metų buvo galima įsitikinti, kad tai yra ne sausa teorija, bet tipinis Vakarų veikimo scenarijus,
kuris pritaikytas ir toliau taikomas tiek posovietinėse valstybėse, tiek ir kitose pasaulio šalyse.
Po 30 metų nuo nepriklausomybės atstatymo Lietuva yra toje pačioje padėtyje, kurioje buvo prieš 1990
m. kovo -11 –ąją: kitos imperijos sudėtyje, kurios įstatymai aukščiau už Lietuvos įstatymus, praradusi
nacionalinius pinigus ir finansinę valstybės nepriklausomybę. Neturi ir politinės nepriklausomybės – kolonija
ir negali jos turėti. Yra tik nepriklausomybės iliuzija, kuria gyvena tie, kuriems nenaudinga matyti tikrovę, ir
kurie nenori jos matyti. Ateityje, ir tikriausiai gana netolimoje, jeigu pačioje Europos Sąjungoje nepasikeis
jėgų balansas ir neatsiras kitas mąstymas, Lietuvos valstybės laukia galutinis išnykimas Europos Valstijose.
Ir nebus kam pakilti prieš valstybės sunaikinimą, kaip 20 a., nes ateina naujos kartos, kurios jau išmokytos
gyventi su kitomis vertybėmis – globalistų įdiegtomis vertybėmis, ir dėl to jomis lengva manipuliuoti ir valdyti
taip, kaip reikia naujojo pasaulio architektams.
Iš tiesų Lietuva yra tik labai maža dalelė, dalyvaujanti Vakarų pasaulio integracijos procese – procese,
kuriame Vakarų civilizacija tampa vakarietiško tipo viršcivilizacija. Pasak A.Zinovjevo, žmonijos evoliucija
įgijo tokią formą, kuri apibūdinama sąvokomis „vesternizacija“, amerikanizacija“ ir „globalizacija“. Jos reiškia
evoliucijos procesą, kai Vakarai, užkariaudami pasaulį ir naikindami bet kokias kitas konkurencingas
užuomazgas, kurios skiriasi nuo Vakarų, pasieks galutinį tikslą – vieningas Vakarų pasaulis pavergs visą
žmoniją. „Tas procesas tik prasidėjo. Juo bus užpildyta visa žmonijos istorija 21 amžiuje. Panašu, kad tai
bus istorija, kuri pagal savo tragiškumą pralenks visas praeities tragedijas“- A.Zinovjevas pranašiškai
pabaigia savo knygą