Kalba Sąjūdžio 30-mečio minėjime
Laisvės trokšta visi. Zoologijos sode žvėrys tokie nelaimingi… Atidarykim narvus – tai iki valios pasivaikščios ir pasiautės! Kas be ko, sudraskys kokį žioplį. Ir vakarop visi tvarkingai į narvus sugrįš. Nes ten guolis, šiluma, saugumas ir pašaras.
Nelaisvė buvo mūsų namai. Ir mes sugrįžom.
Pamenat, kokios šaltos buvo sausio naktys, kaip kvepėjo laužai ir arbata, kaip liepsnos mirguliavo akyse, kai buvom broliai? Ir kaip pavargę akmenimis užmigdavom sugrįžę vieni, bet buvom kaip vienas? Kaip galėjom galvas padėti ir nebaisu buvo, ir girdėjom kaip dreba stiklai nuo griausmo, ir nežinojom, ar dabar čia atvažiuos, ar dar ne? Ar pagalvojom, kad tokiais galim nebebūti?
Žinojom, kad dėl laisvės negalima derėtis ir jokia nauda jos negali nupirkti ar parduoti, ir nėra jėgos, kuri priverstų mylėti arba nemylėti. Buvome Mes ir ne Mes, ribą suprato visi ir nieko nereikėjo klausti nei aiškinti. Mūsų pasaulis buvo tikras, atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso.
Tačiau laikas apsisuko ir sugrįžo – dabar vėl esame Mes ir yra Jie. Iš krūmų išropojo nugalėtojai ir pasiėmė viską. Jie vaikšto Mūsų keliais ir naudoja Mūsų ženklus. Matėt juos – akys tuščios, kiekvieną minutę galvoja, kaip nenusipiginus, brangiau save pardavus, kad viską apmokėtų.
Vėl apie tai, kas svarbiausia, negalima kalbėti ir rašyti. Jūs vieni kitų negirdit, nematot ir niekas jūsų negirdi ir nemato, jūsų nerodo ir neskaito. Jūsų be galo daug, bet esat vieni. Nes jie žino, kad pralaimėjimas ateina, kai suvoki esąs vienas. Vėl yra nespausdinamų temų ir nepublikuotinų autorių, žmones vėl užvaldė baimė.
Prievarta išvežama iš laisvės, iš nelaisvės žmonės bėga. Ką jaučia tas, kurį vadina nevykėliu, kada mato pro iliuminatorius lekiančią atgal ir nutolstant Tėvynės žemę? Kada gyvena pusrūsyje, geria savo nevilties taurę ir žino, kad niekada nebegrįš kur palaidoti tėvai ir gyvena jo širdis? Pasėdėkit maršrutiniame taksi ir išgirskit tą tylą, kai visų akys pro langus, o senutė kalbasi telefonu su anūku Airijoje, kurio niekada nebepamatys.
Dabar tie, kurie žmones išvarė, apsimeta jų gynėjais ir svajoja, kaip išvarytųjų ir jų artimųjų balsais susigrąžinti valdymo pultelį. Valstybės pajėgos ir geriausi protai buvo mesti tam, kad sugalvotų, kaip apeiti, apgauti Tautos priimtą konstituciją, o dabar ją lengvatiniu ir buldozeriniu būdu pakeis.
Tik nieko jie nebepakeis. Krizė yra tada, kai politinė sistema ne tik nieko nebegali pakeisti, bet pati gimdo problemas ir nei vienos nesugeba išspręsti. Kada didžiausia grėsme nacionaliniam valstybės saugumui tampa valstybės valdžia. Kada ja nebetiki niekas, net ji pati.
Trumpam atsivėrė uždanga ir pamatėm: metų metais šalis valdoma slaptomis pažymomis, elektroniniais laiškeliais ir šantažu. Vieną aferą keičia kita, sekami visi ir pasiklausoma visų, viskas perkama ir parduodama, nešvarios grupuotės samdo ir steigia savo partijas, ir tariasi, kas bus teisėjas, kas ministras.
Kas turguje garsiausiai šaukia “Laikykit vagį?“ Žinojo visi – žmonės, žurnalistai, premjerai ir valstybės galvos. Žinojo ir dešimtmečius narsiai tylėjo. Dabar tie, kurie dešimtmečiais ėmė, kaltina tuos, kurie davė ir nuspręs taip, kaip tuo momentu bus ėmusiems naudinga.
Mes vis bijom, kad mus nukariaus – ir teisingai, norinčių yra. Bet argi kas puola valstybę, kurią galima paprasčiausiai nusipirkti? Apie šalies ateitį Europoje mums niekas nežada leisti net pasikalbėti. Jie jau nutarė, tyliai mus pardavė ir viskas jau nuspręsta – tapsim didelės, neomarksistinės sajungos savivaldybe ir gal net leis išsirinkti seniūną.
Jei tylėsim mums pasakys – o ko tylėjot, dabar per vėlu! O jei norėsim ką nors keisti, mums pasiūlys klasikinį idioto veiksmą – darykit dar kartą tą patį, kas šimtą kartų nepavyko ir tikėkitės, kad šį kartą pavyks.
Arba sistema persikraus ir vėl teks laukti šanso dešimtis metų, arba neatlaikiusi savo svorio sugrius iš vidaus ir visus prispaus, arba bus nušluota ateinančių istorijos įvykių, kuriems nesugebėsim pasipriešinti, arba palaimingai ištirpsim didžiojo brolio federaciniame skrandyje.
Tai jau buvo – numirėlių valdžia plius visos šalies debilizacija. Jie gyvena burbule, nušviestam negyvos šviesos, girdi vieni kitus, kviečia ir apdovanoja vieni kitus – už mūsų ir jūsų laisvę, nors jūsų bijo, neapkenčia ir šlykštisi.
Vakarais imperatoriaus menėse nedega žibintų, juoko rūmuose nebegirdėti ir sargyba klauso, iš kurios pusės suoš medžiai. Argi nejaučiat, kaip kyla vandenys, kaip Kalnas bunda ir srovelės ima tekėti užtvankos šlaitais? Naktimis girdžiu mylimųjų kvėpavimą, aukštai tamsoj girksi praskrendantys paukščiai ir staiga liepas kieme suvirpina permainų vėjo dvelksmas.
Tiesa ir šviesa esam visi. Lietuva yra tie, kurie sakome Mes. Kalbam apie gresiančią pabaigą ne todėl, kad nieko nebūtų, o kad viskas būtų ir išliktume. Už pabaigą tie, kurie sako – nieko tokio, viskas gerai.
Laisvės dykai nedalina. Ji yra tokia ir jos tiek, kokie esame patys. Kas nors ima keistis tada, kai kas nors pradeda keisti, kitų būdų ką nors pakeisti nebuvo, nėra ir nebus. Esminis lūžis visada įvyksta viduje. Kada “kodėl niekas nieko nedarot, darykit ką nors“ virsta į “darykim“. Jokių gelbėtojų nebebus. Norit pamatyt tikrąjį savo išgelbėtoją – nueikit į dušinę ir pasižiūrėkit į veidrodį.
Vienintelis dalykas pasaulyje, kurio bijo numirėliai, yra gyvi žmonės. Ar nejuntat, kaip ši surūdijusi, netikrumo, veidmainystės ir apgaulės pritvinkusi konstrukcija skyla ir aižėja, kokie jie išsigandę ir neįgalūs, ir kokia didelė yra juos apėmusi baimė? Reikia ne tik važiuoti į Vilnių ir eiti už Lietuvą, atėjo metas išeiti į Lietuvą. Dar nėra mūsų kiek reikia ir galėtų būti, bet jeigu eisime – mūsų kasdien bus daugiau.
Nes dabar vėl yra Pradžia.
