Per galiūnų varžybas yra rungtis – laikyti svorį ištiestose rankose. Tiems raumenų kalnams svoris nedidelis, iškelia sau ir laiko, bet palaipsniui veidai parausta, visas kūnas ima virpėti ir viskas baigiasi.
Moralas – net mažai įtampai, jeigu niekas nesikeičia, yra ištvermės riba.
Niekas po 2008-jų nepasikeitė, tuščių virtualių dolerių lašelinė vien atitolino simptomus, ateinančio atkričio nemato tik aklas. Globalios įtakos ribos kuluaruose jau perbraižomos, vyksta dalybos ir neviešos diskusijos, laukia didelės tektoninės slinktys ir priešpriešos, kur apie mažiukus niekas net nepagalvos.
Sistema tampa nebepelninga ir pasaulį už virvučių tampantys nuosavybės milijardai ima suprasti, kad gali turėti nuostolių, kad reikia keisti ir keistis. O ir šimtų milijonų dar neišprotėjusiųjų kantrybės ribos tolerantiško susinaikinimo ir normalaus žmogiškumo neigimo siautėjime neišvengiamai artėja.
Ir ištvermės riba greit bus pasiekta. Švytuoklė baigia pasiekti galutinį tašką ir, nepaisant ją desperatiškai dar stumiančiųjų pastangų, greitai sustings ir po trumpos pauzės ims vis greičiau lėkti atgal, pakeliui viską traiškydama ir taškydama.
Neatsistebiu mūsiškiais elitiniais. Jei turėtų bent kiek proto – ne tik netrukdytų naujoms, ateinančioms jėgoms, o patys imtų jas imituoti ir stotų akivaizdaus judesio priekin, kas su turimais resursais visiškai galėtų pavykti. Ir išliktų, gal net išsaugotų visas turimas pagrindines pozicijas.
Tačiau jie renkasi momentinę naudą, dar truputėlį pelno, dar šiek tiek „stabilumo” ant parako statinės – kada reikės, spėsim nuspręsti ir išsisuksim, kaip visada.
Neišsisuksit. Tai, kas tinka vakarėliams mėnesienoje, netinka per žemės drebėjimus ir uraganą. Yra ištvermės riba ir atlėkusi švytuoklė jus nušluos.
Ačiū už puikų pastebėjimą ” Yra ištvermės riba ir atlėkusi švytuoklė jus nušluos”! Tikėkimės suvoks tie, kuriems skirti šie žodžiai!.