Algimantas Rusteika. Jei neprarasim garbės – dar ne viskas prarasta

Buvo laikai, kai negalėdami atiduoti skolos, gautos be popieriaus, o davus garbės žodį – nusišaudavo. Kada vyrai dėl garbės ar moters ankstų rytą eidavo į dvikovas, o iškviestas atsisakyti nedrįsdavo niekas, nes tada jo nebegerbs visą gyvenimą. Net vaikystėje kiemo draugams duotas garbės žodis buvo tikrai garbės žodis ir visi žinojom, ką jis reiškia.
Dabar garbės žodžių nebeduodama, niekas nebesišaudo, o kaunasi liežuviais, nusisamdę advokatus teismuose, kur už garbę gali prisiteisti pinigų. Mantijuoti teisėjai rimtais veidais klausosi advokatų ginčų, kiek kurio garbingo asmens garbė kainuoja ir svarsto, kiek už ją duoti.

Dabar svarbu ne garbingumas, o vieša reputacija, nors visi žino ar bent numano, kaip gyveni. Smerkia nedorybę abstrakčiai, tačiau garbina jos dėka pasiektus rezultatus ir žmones konkrečiai. Svarbu, kad nebūtum pagautas – ir būsi garbingas.

Nebe gėda net pačiam sau garbės reikalauti, naudojantis įtaka, visokie garbės pirmininkai naktimis nemiega, svajodami apie dar kokį nors titulą ar pašlovinimus. Kur jau ten atsiminsi klasiką, kad garbės negalima nei gauti, nei atimti, ją galima tik prarasti.

Garbingumas yra paprastas, kasdieniškas, kylantis iš žmogaus gelmės be jokių pastangų ir pasirodymų, nereikalaujantis jokio atlygio ir nuopelnų. Jis tiesiog yra kaip oras, kuriuo kvėpuoji ir kurį pajunti tik tada, kai pritrūksta.

Na taip, reikia pavyzdžio. Pagalvoju apie skulptorių Kęstutį Musteikį ir jo brolį Vytautą. Ne, ne apie kūrybą, kuri plačiai žinoma, o apie garbingumą. Kada reikėjo atstatyti valdžios nuplėštą Generolo Vėtros atminimo lentą, kreiptasi į skulptorius ir jų padėjėjus, dirbančius Vitražo ir skulptūros centro kieme.

Išvydę, kokia tai lenta ir kas ant jos parašyta, niekas nenorėjo veltis – koks skulptorius pyksis su valdžia, finansuojančia didžiąją dalį užsakymų, kaip reikės po to nelojalumo ženklu pažymėtam gyventi? Kęstutis ir Vytautas sutiko, nors tai ne menininko ir skulptoriaus darbas išgręžti sienoje kelias skyles. Išsinuomojo stelažus, atvažiavo ir lentą sumontavo, be jokio atlygio.

Tada niekas nežinojo, kaip baigsis. Policija apklausė, nubaudė už automobilio statymą ne vietoje. Paklaustas, kaip bus, jei gaus baudą už „architektūros paminklo niokojimą”, Kęstutis atsakė, kad būti nubaustam už tai jam bus garbė. Ir sumokėti tokią baudą bus didelė garbė.

Šių vyrų nepažįstu ir nežinau, kaip ten baigėsi. Tačiau žinau, kad jie yra garbingi. Ir kad man buvo didelė garbė stovėti tarp vėliavų ir žiūrėti, kaip jie neskubėdami, kruopščiai ir rimtai dirba, kaip nueina pakviesti policininkų. Ir kaip žmonėms giedant himną atsiveria blizgantis, iškilmingas atminimo ženklas žmogui, žuvusiam už tavo valstybę.

Pasakysit – nebuvo jokio pavojaus gyvybei, sveikatai ar žmogaus gerovei?

Bet ar kiekvienas asmeniškai būtumėt taip pasielgę, na, tik nuoširdžiai, be maivymosi?

Lenkiu pliką ir gana kvailą galvą, pagarbą šiems vyrams išlaikysiu kol kvėpuosiu. Nes žinau, kad jei neprarasim garbės – dar ne viskas prarasta.