Algimantas Rusteika. Jie nežino, kas yra pozicija, bet žino, kas yra poza

Tingiu laukt, kol polytinis aktas baigsis – tendencijos aiškios. Užingridai sugrįžta, laikas, vyrai, siųskitės iš alibabų lūpdažius ir stringus.

Ne tiek konservai-laisviečiai laimėjo, kiek valstiečiai pralaimėjo. Sunkiausias išbandymas – išbandymas valdžia. Atjojo ant žmonių vilties iš esmės pakeisti valstybės raidą, nieko rimto nedarė ir nebandė daryti.

Nusivylusioji ir niekuo nebetikinti, tylioji Lietuvos dauguma į rinkimus nutarė neatvykti dar gausiau. Vėl nusprendė telikų mažuma, besiblaškanti nuo vienos žadančios riestainių apgavikų gaujos prie kitos.

Pranskietis laimi balsavime už asmenį – ar gali būti didesnė gėda? Pats laikas įsirašyt į mazochistus – ilgus metus teks klausytis džiūgaujančio Gabriuko, Ingridos ir Aušrinės su vienaragiais. Tautos ir valstybės likimą visais laikais sprendžia jos elitas, su kuriuo mums vis nepasiseka.

Bajorija, seimeliuose pragėrusi valstybę vardan asmeninių privilegijų ir „laisvių”, kada mus ne ginklu nukariavo, o PASIDALINO (istorikai – ar dar kokia nors tauta ir valstybė kada nors patyrė tokią gėdą?) – niekur nedingo. Išniro iš genų, išropojo iš krūmų po sausio 13-tosios ir po truputėlį pasiėmė viską.

Ir mes jiems tą leidom, leidžiam ir leisim. Dėl asmeninių privilegijų ir pajamų galimybės jie sutiks su viskuo, ką šeimininkai yra mums numatę. Apie kokias nors tikras laisves ir nepriklausomybes nebesvaikit.

Jei užtikriname stabilumą, saugumo struktūrų lojalumą globaliems žaidėjams ir ištikimybę metropolijos siuzerenams – mūsų „elitui” viduje leidžiama veikti kaip nori. Ir jie veiks. Smarkiai nesijaudinkit, tas mūsų „elitas” – politinės vėtrungės, užtikrinančios mūsų ir jūsų nelaisvę.

Jos pasisuks laiku kaip reikia ir eiti į frontą nereikės. Nes esam seniai nukariauti ir galėsim toliau prie telikų gurkšnoti ir kalbėti, kaip kiti viską daro ne taip. Ir kam nukariauti valstybę, jei gali ją nebrangiai nusipirkti, visiems karštai plojant?

O jei kas pasaulio šeimininkų dvare pasikeis – tai tada ir pas mus pasikeis. Nes mes patys sprendimų jau nebepriimam. Ir esam paklusnūs ir nuolankūs tiems, kurie užmoka – prie stoties principas tas pats, tik mūsų elitas subtilesnis, švarkuotas ir su mažumos mandatu kišenėje.

Pasaulio istorijoje būna lūžio taškai – įvykiai, kurie nulemia, kas bus daugelį metų į priekį. Kryžkelės, kurias praėjus nebūna sugrįžimų atgal. Lapkričio trečiąją toks įvykis atsitiks Amerikoje.

Ten išaiškės ne valstybės galvos, o Vakarų civilizacijos išlikimo klausimas. Kas dar bent kiek tikit – pasimelskit. Spręsis, kas bus šeimininkas ir nuo ko priklausys mūsų ateitis. Nes vaivorykštinis „elitas” prisitaikys prie visko. Jie nežino, kas yra pozicija, bet gerai žino, kas yra poza.