XIX amžiuje už svetimos damos palaikymą už užpakaliuko moters mylimasis, vyras, brolis ar šiaip džentelmenas iškviesdavo į dvikovą ir iš stambaus kalibro pistoleto nunešdavo pusę galvos arba žūdavo pats.
XX amžiuje mano kartos vyrai už tai sočiai duodavo į snukį, išspardydavo užpakalį ir nukentėję farams niekada nesiskųsdavo.
XXI amžiuje užpakaliukus plekšnok kiek nori. Tačiau tik suderinus abipusį susitarimą išmaniųjų telefonų programėle, pasirašius elektroniniu parašu, nuskaitant akių rainelę įregistravus kontraktą debesyse bei moters teisių gynimo žandarmerijoje.
Moteris nėra kompiuteris su dvejetaine sistema, ji niekada nesako taip ir ne, nes ir pati iki pat galo atsakymo nežino ir viskas priklauso nuo to, kas ir kaip gražiai asistuoja ir gundo, kaip vystosi žaismas ir veiksmas, kaip ji yra tuo momentu nusiteikus. Ir tai yra visas žavesys, kurį galite amžiams pamiršti.
Tai, ką pripažinti buvo baisi gėda ir moteris būtų verčiau gulusi po traukiniu negu prisipažinusi, jog gerokai prisišniojusi primityviai krutinosi vardan karjeros su kokiu įtakingu kuiliu, dabar jokia gėda. Ir jokios sąžinės graužaties prieš tas, kurios nesikrutino ir todėl vaidmens negavo. Viskas smulkiai, aptariama gardžiuojantis smulkmenomis apie „trikampėlius” ir išgerto alaus litrus.
Jokių įrodymų nereikia, nuteisia indoktrinuota žiniasklaida – pasakyk žodį „galimai” ir rašyk ką tik nori. O kokį nors paneigimą pateik vienu sakiniu ir po to būtinai įdėk visus šimtus ankstesnių „galimai”, visus iki vieno kaltinimus, kurių turi būti vis daugiau, anonimiški, „viešos paslaptys” ir šiukštu jokių žurnalistinių tyrimų.
Suspardymą pabaigs chunveibiniškai piktos vyrės, Stambulo konvencijos fanai ir vaikų psichologai. Po to skandalas baigsis, prasidės sekantis ir visi viską po poros dienų pamirš. Nebent žmogus, kuris be jokio teismo nuteistas, gyvenimas, reputacija ir šeima sudaužyti, ką nors sau pasidarytų – tada būtų proga dar porai publikacijų. O jei priekabiautų prie tos pačios lyties, tai nebūtų iš viso jokių publikacijų. Arba aukos taptų masinės isterijos kaltinamaisiais.
Ir Jonas Vaitkus čia labai tinka – užsimanė, mat, drąsuolis kurti spektaklių ciklą apie Lietuvos užvaldymą, Pociūno ir Lozoraičio mirtį, Medininkų žudynes, Kusaitės bylą ir tą pačią Garliavą. MeeToo, beje, vienas prie vieno Garliava – pasakė, vadinasi buvo ar pasakė, vadinasi nebuvo?
Nusiraminkit, tai niekam neįdomu, nes ne tą reikia įrodyti. Reikia, kad vaikai kariautų prieš tėvus, moterys prieš vyrus, mažumos prieš daugumas, verslas prieš darbuotojus, veganai prieš mėsėdžius, tautininkai prieš globalistus, vytininkai prieš bunkerininkus, visi prieš visus. Neapkęskit vieni kitų, ėskitės, per naktis klapsėkit feisbukuose, susipykit šeimose bežiūrėdami telikus!
O kai vienas skandalas baigsis, sugalvosim jums kitą, dešimtą, šimtą penkioliktą. Būsit susiskaldę, pikti, negalvosit ko nereikia ir galvosit, kaip vienas kitam įkąsti. Nematysit to, kas yra, tik vienas kito įtūžusias akis. O mes gyvensim kaip gyvenę – ramiai, kramtysim ir rysim toliau.
|| MeeToo, beje, vienas prie vieno Garliava – pasakė, vadinasi buvo ar pasakė, vadinasi nebuvo? ||
Stipriai pro šalį palyginimas, Ir visuomenės susipriešinimas, nors ir nepageidautinas, kai kada neišvengiamas. Bent jau taip skelbia Evangelija, kalbėdama apie suklupimo akmenį, ir apie karštuosius ir drungnuosius, kurie bus išspjauti, nes nenorėjo apsispręsti. Klausimas tik, ar tas susipriešinimas yra realiu pagrindu, Tiesos pagrindu, ar trečiaeilės reikšmės leftistinių šutvių eskaluojamu durnuškų ekshibicionistinių svajonių pagrindu, kaip šiuo atveju. O Garliavos problema visai nėra „linčo teismų” ar „minios teisingumo” problema. Tai įvykdyto ir tebevykdomo valstybinio nusikaltimo prieš vaiką ir tą visuomenės dalį, kuriai dar rūpi ne tik savas daržas ir savos pupos, problema,
O kitais atžvilgiais autoriaus tekstas netgi labai geras.
Apsėstųjų, piktųjų bailių kolegų ,fantasmagorijų ištroškusios publikos amžius. .Sakyti tiesą,ieškoti teisingumo -lygu nusikaltimui, .
Saule