Pratęsiant temą apie Astravą ir per tris dešimtmečius trunkančias „didvyriškas pastangas” susijungti su Europos elektros tinklais.
Dėl elektros tilto į Lenkiją buvo susitarta dar 1999 metais ir 2002 jis turėjo veikti. Bet Williams aferos metu projektas buvo pradangintas ir net jo dokumentacija sunaikinta. Tame šauniai sudalyvavo V.Adamkus, R.Paksas,E.Maldeikis, V.Babilius ir kiti Mažeikių naftos atidavimo rusams su priemoka per tarpinę Williams įsteigtą firmelę dalyviai. Galit neabejoti – su faktinio valstybės vadovo žinia.
Net ir dėl Ignalinos AE išsaugojimo preliminariai beveik buvo sutarta. Tačiau kam tais aukso, dolerių ir doičmarkių laikais, kai banditai pjaustė naftos gamyklos vadovams galvas, rūpėjo Lietuvos interesai? Viską išpliurpė viešumon išmestas iš premjero kėdutės ir įsiskaudinęs kerštingasis G.Vagnorius.
Kam įdomu, galite pasiskaityti LŽinių straipsnį, nors ir pats laikraštis, ir jo internetiniai archyvai sunaikinti. Netyčia išliko perpublikuota teksto kopija alfoje.lt, kol ir tą kas nors ištrins (ČIA)
Siekdama išsaugoti paskutinį šaltinį, „pozicijos” portalas publikuoja visą tekstą:
Galinga elektros linija, jungianti Lietuvos ir Lenkijos energetines sistemas, galėjo būti nutiesta dar 2002 metais. Tereikėjo tik tęsti darbus pagal 1999 metų pavasarį pasirašytus dokumentus – deklaraciją dėl Lietuvos Respublikos ir Lenkijos Respublikos energetinių sistemų bendradarbiavimo bei sutartį tarp energetikos įmonių „Lietuvos energija“ (LE) ir „Polskie Sieci Elektroenergetyczne S.A.“ (PSE) bei „Energia S.A.“
Lietuvos ir Lenkijos ūkio ministrų parašais 1999 metų gegužės 17 dieną Varšuvoje sutvirtintoje deklaracijoje nurodomi tikslai, apie kuriuos Lietuvos valdininkai nevaisingai tebekalba ir po 12 metų -intensyvinti Lietuvos ir Lenkijos įmonių bendradarbiavimą energetikos srityje, taip pat remti veiklą, kuria siekiama sujungti abiejų valstybių energetines sistemas ir taip padidinti jų dalį Europos energetikos rinkoje.
reklama
Deklaraciją lydinčioje tą pačią dieną pasirašytoje Lietuvos ir Lenkijos elektros energetikos bendrovių sutartyje aiškiai numatyti konkretūs žingsniai, kaip įgyvendinti šiuos tikslus. Pirmiausia nurodoma, kad LE ir Lenkijos bendrovės sutaria bendradarbiauti, sujungiant Lietuvos ir Lenkijos elektros tinklus.
Nepasistūmėjo nė per žingsnį
Tačiau prabėgus net dvylikai metų nuo šių dokumentų pasirašymo Lietuvos elektros energetikos sistema vis dar nesujungta su Europos elektros sistema, taigi Lietuva neturi ir galimybės prekiauti elektros energija su žemyninės Europos valstybėmis.
Baltijos šalys tebėra izoliuota Europos Sąjungos (ES) energetinė sala (išskyrus palyginti nedidelio galingumo elektros jungtį tarp Estijos ir Suomijos) ir faktiškai išlieka buvusios Sovietų Sąjungos šiaurės vakarų energetinės sistemos dalimi.
Arvydo Sekmoko vadovaujama Energetikos ministerija (EM), kaip ir ankstesnių vyriausybių vadovai bei už energetikos plėtrą atsakingi valdininkai, iš naujo deklaruoja siekius užtikrinti Lietuvos energetinę nepriklausomybę.
EM žada, kad elektros jungtis tarp Lietuvos ir Lenkijos bus pastatyta 2015 metais. Tačiau ekspertai tvirtina, kad po Ignalinos atominės elektrinės (IAE) uždarymo Lietuvai netekus galimybių eksportuoti elektros energiją sistemų sujungimo projektas tapo ne toks patrauklus komerciškai, o lenkams šiuo metu svarbiau sustiprinti elektros linijas šalies viduje ir nutiesti elektros liniją į Vokietiją, nei skubinti linijos į komerciškai mažai įdomią Lietuvą tiesimą. Tuo labiau kad ir naujos atominės elektrinės Lietuvoje projektas, kuriame turėjo dalyvauti ir Lenkija, prieš keletą metų lyg ir suaktyvinęs elektros jungties statybos iniciatyvas, tampa vis mažiau realus – Lietuvai lig šiol nepavyko rasti strateginio investuotojo.
Užtat įsibėgėja naujos atominės elektrinės gretimoje Kaliningrado srityje statybos darbai, be to, branduolinės jėgainės statybos planus deklaruoja ir Rusijos finansinę paramą užsitikrinusi Baltarusija. Jas pastačius, regione būtų elektros gamybos pajėgumų perteklius, todėl dar vienos elektrinės statyba Lietuvoje investuotojus vargu ar sudomintų.
Buvo pagrįstas komerciškai
Skirtingai nei šių dienų EM kuruojamas projektas „LitPol Link“, 1999 metų susitarimas tarp Lietuvos ir Lenkijos energetikos įmonių dėl elektros jungties įdomus ir kitu požiūriu – numatytasis projektas būtų buvęs rentabilus ir komerciškai pagrįstas.
Tuo metu Lietuvoje visu galingumu dar veikė IAE, turinti galingiausius pasaulyje branduolinius reaktorius, kurie per metus pagamindavo apie 16 mlrd. kilovatvalandžių pigios elektros energijos, kone dvigubai daugiau nei jos reikėjo Lietuvai.
Turint didžiules eksporto galimybes, elektros linijos į Lenkiją atsiradimas būtų atvėręs kelią lietuviškos elektros eksportui ne tik į kaimynų šalį, bet per ją – ir į Vokietiją.
Tokia galimybė buvo užfiksuota 1999-ųjų sutartyje tarp Lietuvos ir Lenkijos energetikos įmonių – joje buvo numatytas Lietuvoje pagamintos elektros energijos tranzitas atskirai sutartais kiekiais, tam išnaudojant padidintus tranzito pajėgumus Lenkijos elektros energijos perdavimo sistemoje. Susitarta ir dėl elektros perdavimo tinklų galimybių prie vakarinės Lenkijos sienos didinimo, taip užtikrinant lietuviškos elektros transportavimą į Vokietiją.
Dar vienas sutarties punktas skelbia, kad bus ieškoma „kvalifikuoto ir gerai žinomo strateginio partnerio, kuris sudarys su LE sutartis dėl elektros energijos, pagamintos Lietuvoje, pirkimo“.
Buvo numatyta atlikti strateginio partnerio parinkimo analizę ir kreiptis į Lietuvos ūkio ministeriją dėl konkurso organizavimo procedūrų, derėtis dėl reikalingų investicijų, elektros energijos kainų, elektros tiekimo sąlygų ir sutarties su strateginiu parneriu sudarymo. Vėliau turėjo būti sukurta bendra įmonė, kuri įkurtų atskirą kompaniją su strateginiu partneriu, o tuo atveju, jei šalys susitartų dėl elektros pirkimo ir pardavimo, su juo būtų sudarytas ilgalaikis kontraktas.
„Šalys daro prielaidą, kad klausimai, dėl kurių yra sudaroma ši sutartis, galėtų būtų išspręsti per penkerius metus nuo jos pasirašymo datos“, – tokius vėliausius terminus numatė sutartį pasirašiusios bendrovės. Vadinasi, elektros tiltas turėjo jungti abi valstybes vėliausiai 2004 metais.
Dokumentai išgaravo
Kodėl elektros tilto tarp Lietuvos ir Lenkijos projektas, 1999-aisiais palaimintas valstybių ministrų ir energetikos bendrovių atstovų parašais, tik 2008 metais buvo pradėtas tarsi iš naujo ir Lenkijoje kol kas nepasistūmėjo toliau konsultantų statyboms parinkimo konkurso, greičiausiai liks viena iš daugelio nepriklausomos Lietuvos mįslių.
„1999 metų gegužę Varšuvoje projektas buvo nuodugniai aptartas, buvo pasirašyta deklaracija ir susitarimas tarp įmonių. Buvo aiškiai sutarta – ir žodžiu, ir raštu, kad darbai bus tęsiami, toliau derėsimės. Suplanuota, kad 2002 metais linija jau veiks“, – LŽ pasakojo šių susitarimų liudininkas. Jo teigimu, buvo planuojama panašaus galingumo jungtis, kaip ir ta, kurią šiuo metu į savo planus yra įtraukusi EM: daugiau nei 150 kilometrų ilgio aukštos įtampos iki 1000 megavatų galios linija nuo Lenkijos miesto Elko iki Alytaus.
Tačiau tolesni įvykiai pasisuko ne ta linkme. „Netrukus viskas apsivertė aukštyn kojomis. Pasikeitus Vyriausybei, pasikeitė ir ūkio ministras, ir LE vadovybė. Lenkai dar kurį laiką teiraudavosi apie tolesnius veiksmus, bet buvo akivaizdu, kad naujiesiems vadovams Lietuvoje šis projektas buvo visiškai neįdomus“, – pasakojo pašnekovas.
Išties, 1999 metais atsistatydinusį premjerą Gediminą Vagnorių pakeitė Rolandas Paksas, kurį tuo metu rėmė ir konservatoriai, ir prezidentas Valdas Adamkus. Tų metų birželio 1 dieną, praėjus vos porai savaičių po sutarčių Varšuvoje pasirašymo, R.Paksas buvo prisaikdintas Lietuvos premjeru.
Naujasis Vyriausybės vadovas ėmė šluoti iš postų ankstesnius valdininkus ir jų vietoje sodinti savus. Vietoj ūkio ministro Vinco Babiliaus, kurį anksčiau rėmė tie patys konservatoriai, R.Paksas paskyrė Eugenijų Maldeikį, o šis elektros energijos bendrovės „Lietuvos energija“ generalinio direktoriaus postą atidavė R.Pakso žmogumi vadintam Broniui Cicėnui, beje, neturėjusiam jokios patirties elektros energetikoje ir anksčiau vadovavusiam šilumos tiekimo įmonei.
Kaip tik tuo metu E.Maldeikis perėmė ir vadovavimą skandalingoms deryboms su JAV koncernu „Williams International“ dėl „Mažeikių naftos“ pardavimo, kurios tų pačių metų rudenį baigėsi R.Pakso atsistatydinimu iš ministro pirmininko pareigų.
„Tuo metu, kai visuomenės dėmesys buvo nukreiptas į „Mažeikių naftos“ reikalus, iš Ūkio ministerijos ir LE dingo su lenkais pasirašytų susitarimų originalai. Niekas jų neieškojo ir prie jų nebandė sugrįžti. Lenkų partneriai to negalėjo suprasti, įmonių vadovams tai buvo ir asmeninis įžeidimas. Todėl šiandien pasigirstantys aiškinimai, neva lenkai kalti dėl užvilkinto elektros tilto projekto, yra netiesa. Patys lietuviai, niekieno neverčiami, savo rankomis sužlugdė šį projektą“, – tvirtino LŽ pašnekovas.
Neatlaikė spaudimo?
Klausimas, kodėl taip elgėsi tuometinės Vyriausybės vadovas ir ūkio ministras, iš kur jie gavo nurodymus sužlugdyti elektros linijos projektą ir kam tai buvo naudinga, lieka atviras ir šiandien.
E.Maldeikio sprendimu buvo sustabdytas ir kitas skelbtas tarptautinis konkursas dėl elektros tilto į Vakarus. Žadėta jį atnaujinti po dviejų savaičių, neva tam, kad būtų pagerintos konkurso sąlygos, tačiau tai niekada nebuvo padaryta.
Iki R.Pakso Vyriausybei vadovavęs G.Vagnorius tai linkęs aiškinti rusų ir prancūzų energetikos kompanijų spaudimu. „R.Pakso Vyriausybė paprasčiausiai neatlaikė spaudimo. Šiuo atveju aš esu įsitikinęs, kad pagrindinis spaudimas buvo ne politinis, o finansinis-energetinis, kuris ėjo iš prancūzų ir rusų kompanijų, bet į tą puolimą buvo įtraukiami ir politikai. Schema buvo gana aiški – jei Lietuva stato elektros tiltą, ji išsaugo savo atominę elektrinę kaip perteklinės energijos gamybos šaltinį. Norint, kad Lietuva neturėtų atominės elektrinės, reikia sustabdyti tilto statybą. Ir vienu metu R.Pakso Vyriausybė priėmė sprendimą nutraukti tilto statybą, o po poros savaičių padarė pareiškimą, kad jau stabdys IAE pirmąjį, o vėliau ir antrąjį reaktorių“, – žiniasklaidai yra sakęs G.Vagnorius.
Jo teigimu, 1999 metų pavasarį Lietuvos Vyriausybė su Europos Komisija (EK) buvo pasiekusi neformalų susitarimą, kad Lietuva nestabdys IAE. Ji galės veikti iki tol, kol galės funkcionuoti jos kuro kanalai, o EK priims sprendimą, kad elektrinė bus stabdoma tik tuo atveju, jei tarptautiniai ekspertai pripažins, kad jos eksploatavimas nesaugus. Anot G.Vagnoriaus, Lietuvos Vyriausybė jau buvo gavusi ir EK patikinimą, kad ekspertų, teigiančių, jog IAE nesaugi, nėra.
Kiti energetikos ekspertai svarsto, jog lenkai nuo pat pradžių vilkino projektą, neva baimindamiesi, kad į jų šalį bus eksportuojama pigi elektra iš Lietuvos ir Rusijos, o dėl to lenkai praras dalį savo pajamų ir sulauks rimtų konkurentų prekiaujant energija su čekais ir vokiečiais.
Tačiau ši versija vargu ar turi pagrindo, turint galvoje 1999 metų gegužę pasirašytus ir vėliau Lietuvos valdininkų pradangintus susitarimus.
Ketinimų imtis Lietuvos ir Lenkijos elektros jungties projektų būta ir anksčiau. 1997-aisiais Ūkio ministerijai vadovavęs V.Babilius pirmojo tarptautinio konkurso nugalėtoju buvo pripažinęs konsorciumą „Power Bridge Group“, nors šis nepateikė visų reikalautų dokumentų ir neįvykdė prisiimtų įsipareigojimų. Nors dėl šio konsorciumo galimybių tebegirdėti prieštaringų aiškinimų, didžiausias jo trūkumas akivaizdus – linija buvo planuojama tiesti, neįtraukiant Lenkijos partnerių, su jais nederinant veiksmų. „Tai buvo panašu į planus neatsiklausus įsirengti koridorių per kaimynų miegamąjį“, – taip yra šį sumanymą apibūdinęs vienas LŽ kalbintų specialistų.
Strigo ir toliau
Nenuostabu, kad ir vėliau elektros linijos tarp Lietuvos ir Lenkijos projektas nepasistūmėjo iš vietos – lietuviai, 1999 metais ignoravę pasirašytąsias sutartis, ilgam prarado tiek Lenkijos valdininkų, tiek energetikos bendrovių vadovų pasitikėjimą ir buvo laikomi nepatikimais partneriais.
Proveržio nesiekta ir 2006-aisiais, kai Lietuvos ir Lenkijos ūkio ministrai pasirašė ketinimų protokolą dėl bendradarbiavimo sujungiant abiejų valstybių energetines sistemas.
Vėliau prasidėjusi energetikos sistemos Lenkijoje pertvarka planus nustūmė dar toliau į ateitį. Iš esmės darbas visus tuos metus buvo imituojamas – Lietuvos ir Lenkijos darbo grupės susitikinėjo, rengė pluoštus dokumentų, diskutavo ir nieko nenusprendė.
Geriausias laikas statyti elektros liniją buvo praleistas – dėl Lietuvos atstovų nerangumo ir neaiškių tikslų projektas nebuvo įgyvendintas iki Ignalinos atominės elektrinės, gaminusios pigią ir pagal kainą užsienio rinkose galinčią konkuruoti elektros energiją, uždarymo.
Kaip žinoma, pirmasis IAE energetinis blokas buvo sustabdytas 2004-ųjų, o antrasis – 2009 metų pabaigoje, nes to reikalavo Lietuvos įsipareigojimai stojant į ES.
Tik kelio pradžia
Šiuo metu elektros linijos į kaimynų šalį projektu užsiima bendra įmonė „LitPol Link“, kurią 2008 metais įsteigė Lietuvos ir Lenkijos elektros perdavimo bendrovės „Lietuvos energija“ (šiuo metu bendrovės dalininkė – AB „Litgrid turtas“) ir „PSE-Operator“. Kaip savo veiklos ataskaitoje nurodo prof. Wladyslawas Mielczarskis, EK paskirtasis Lenkijos ir Lietuvos jungties projekto koordinatorius, „LitPol Link“ užduotis – parengti investicinius planus, susijusius su linijos tiesimu.
„Projektas, dėl kurio be reikšmingesnių rezultatų diskutuota daugiau nei 15 metų, dabar juda pirmyn“, – savo indėlį į projektą teigiamai vertina W.Mielczarskis, kurio iniciatyva ir buvo įkurta bendrovė „LitPol Link“.
Nors EM demonstruoja optimizmą, jungties projektas gali stumtis į priekį gerokai lėčiau nei planuojama – galimybės jį įgyvendinti jau 2015 metais daugeliui ekspertų atrodo per daug optimistinės. W.Mielczarskis nurodo penkias EK identifikuotas problemas, susijusias su šiuo projektu – tai Lenkijos ir Lietuvos vykdomas koordinavimas ir įsipareigojimas, neapibrėžtumas dėl skirtingų sinchronizavimo rajonų, Lenkijos energijos perdavimo ir paskirstymo sistemos stabilumas, saugomos gamtinės zonos kirtimas bei būtinybė keisti Lenkijos įstatymus, norint paimti žemę visuomenės poreikiams.
Kiekvienas šių klausimų šiandien gali tapti tuo akmeniu, kuris gali apversti ir taip vėžlio greičiu judantį projekto vežimą.
Problemų projektui kyla net Lietuvoje, kur Lazdijų rajono visuomenė sukilo prieš planuojamą linijos tiesimą ir teismuose reikalauja keisti elektros linijos trasą. Niekas neabejoja, kad Lenkijoje panašių problemų iškils gerokai daugiau, o tai ne vieniems metams gali atitolinti projekto įgyvendinimą.
Kita vertus, prieš lenkus veriasi ir alternatyvių elektros tiltų perspektyvos. Neatmestina tikimybė, kad lietuviškąjį projektą į šoną gali nustumti perspektyvos susijungti su Kaliningrado srities, kurioje Rusija jau pradėjo Baltijos atominės elektrinės statybas, elektros tinklais.
„Lietuvos ir Lenkijos liniją šiuo metu, kai nebeveikia Ignalinos atominė elektrinė, galima pavadinti dviejų elgetų projektu – kai nei vienas, nei kitas neturi elektros energijos, kurią galėtų šia linija pardavinėti. Todėl linija į Kaliningrado sritį, kurioje statoma nauja branduolinė jėgainė, lenkams turėtų atrodyti kur kas patrauklesnė, ir nereikėtų stebėtis, jei jie dalyvautų tokiose statybose“, – tvirtino LŽ pašnekovai.
Tuo tarpu lietuviškoji linija, kuria, EM tikinimu, jau po ketverių metų turėtų pradėti tekėti elektros energija, į priekį stumiasi tik Lietuvoje, o Lenkijoje tebėra užuomazgos stadijos.
