2025-03-11, Antradienis
Naujienlaiškis

Algimantas Rusteika. Kai tautiškumas tampa žaisliuku naiviesiems

kaunoforumas.wordpress.com

Yra benamiai – tautelė ar tautybė, kuriai kruvina istorija ar savo pačios silpnumai neleido turėti valstybės. Ir yra tauta, kokią daug kas vadina politine, kuri nepaisant kruvinos istorijos ar savo pačios silpnumų sukuria valstybę – savo namus.

Išoriškai jos labai panašios. Savo kalba ir raštija, kultūra, dainos ir šokiai, nostalgija ir kapai. Skirtumas nedidelis, bet esminis – vidinis nusiteikimas, ryžto nugarkaulis, dvasios jėga ir tikslas palikti savo pėdsaką pasaulyje ir namus ateities kartoms. Net pro kruvinų ir beprotiškų imperijų kevalus ši dvasia anksčiau ar vėliau prasiveržia ir sulapoja.

Imperijos tą žino gerai. Jos ne tik visais būdais tyliai naikina ir slopina politinės tautos valstybingumo siekius. Visada paleidžiama dūmų uždanga ir numetama žaisliukų naiviesiems. Kertant iš pašaknų tikrojo tautiškumo gelmines šaknis, užsiimama išorine valstybingumo ir tautiškumo ženklų adoracija.

Ir valstybėje, nesugebančioje per tris dešimtmečius sostinės svarbiausioje aikštėje pastatyti ar bent sugalvoti nors kokį valstybingumo simbolį (tiesa, dabar jau sugalvota – mūsų didvyriškos tūkstantmetės valstybės simbolis bus bunkeris, kuriame galėsim vėl pasislėpti), kyla pompastiški butaforiniai rūmai, skutami piliakalniai, dega laužai, skamba kankliai ir žygiuoja eisenos.

Ir visur pirmosiose eilėse pamatysi tuos, kurie savo programose ir širdyse seniai įrašę savanorišką valstybingumo atsisakymą ir drąsiai, negailestingai, iki pergalės už tai pakovos. Jie sėdi prezidiumuose, sako patriotines kalbas iš lapelių, gieda be garso judindami lūpas kaip babytės poterius kaimo bažnyčioj. Jų akys ir širdys tuščios, ir išeidami jie su palengvėjimu atsidūsta.

Ir niekas nepasakys, kad jie prieš tautą – jie visada su tauta! Štai kiek vėliavų, štai kiek dainų ir šokių, štai kokie mes pozityvūs, šiuolaikiški, išdidūs, sotūs, laimingi ir šiltai aprengti! Nors lygiai tiek klumpakojų ir skudučių, dainų ir optimizmo mums transliavo ir žlugusi imperija, atstačiusi ir Gedimino, ir Trakų, ir Biržų pilis.

Turėkit tą savo tautiškumą su jo etniniais ženklais! O mes būsim su visais, glostysim senučių galveles ir duosim joms makaronų, šoksime ratelį ir jus išmokysim kaip teisingai šventes švęsti ir teisingai mylėti Tėvynę, o valstybę paturėsim ir pasiturėsim patys. O kada liks tik tautinė butaforija ir globalios imperijos teritorija, profesionalūs patriotai bus nors smagiai ir sočiai pagyvenę.

Visus tą matančius ir suprantančius valstybės ir tautos naikintojai pravardžiuoja valstybės ir tautos priešais. Padaro dideles akis ir sako: jūs ką, prieš tautiškumą? Ne, brangūs (tiesiogine prasme) ponai ir ponios, mes prieš spekuliantus valstybingumu ir tautiškumu, po patriotinių jausmų dūmų uždanga pardavinėjančius ir tautą, ir valstybę.

 

Kviečiame paremti

Panašios publikacijos

Reklama

Susiję straipsniai

Vytautas Chadzevičius. Baltarusiško Vyčio dilema

Vytis – turbūt yra vienas iš svarbiausių Lietuvos valstybingumo simbolių, atstovavusių mus kaip tautą iki „Tautiškos giesmės“ ir...

Dainius Razauskas. Kad neliktų Lietuvos

Kas pirmas sumanė, kad Lenkija bus Lietuvos „strateginis partneris“? Ar ne pati Lenkija? Ar ne toks Ukrainos „strateginis partneris“...

Dominykas Vanhara. Istorijos pamokos

Dėl Lietuvos gynybos: visokie tariami taikos pasiuntiniai mums aiškina, kad jei mes, Lietuva, nesiruošim kariauti, tai ir su...

Kalba ir politika: Lietuvos likimo klausimas

Vytautas Sinica Praėjusią savaitę vyko habilituoto daktaro kalbininko Kazimiero Garšvos knygos „Rytų Lietuvos vardynas“ pristatymas. Kazimieras yra vienas daugiausiai...