Alfa.lt
Naujausias patyčių mados klyksmas – valstybės vadovo statuso suteikimas Vytautui Landsbergiui. Sunku ir suskaičiuoti, kiek kartų tai buvo viešai aptarta, net buvo balsuojama. Kad ir kokie politiniai lūzeriai būtų buvę iniciatoriai, visada to troško, siekė ir aršiai propagavo konservatoriai.
Nors juk žino – šiuo klausimu visuotinio sutarimo niekada nebus. Dar gyvi žmonės, atmenantys altorių su Patriarcho portretu tarp žvakučių raižyto medžio krėsle Sausio 13-sios brolijos patalpose. Tikintieji Mesiju trokšta mauzoliejaus, jiems nei proto, nei teisiniai argumentai neegzistuoja. Kaip ir tikintiesiems Antikristu, sugriovusiu kolūkius ir šviesią praeitį.
Šiuo atveju konservatoriai ir vėl pasimovė ant savo iliuzijų. Karštligiškai ėmė skaičiuoti balsus, tikėtis, koks pakilo kuluaruose šurmulys – o gal dabar pavyks inkarnacija? Ir tik pamačius kas gavosi, ilgokai patylėjęs frakcijos pirmininkas prabilo apie patyčias, kaip aukos išeitį iš kvailos padėties.
Kaimo krautuvėn vis ateina alchašai ir kaulija bambalio „ant skolos“. Negauna ir žino, kad neduos, bet ateina ir ateina, nes būti neapkiautę nebegali. Taip ir konservatoriai dėl savo tikrojo lyderio prezidentystės – žino, kad nepriklauso ir neparduos, tai kam užsiimti patyčiomis?
Konstitucinis Teismas seniausiai išaiškino, jog buvusio Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigos negali būti prilyginamos valstybės vadovo statusui. Pasakysit – Konstitucinis ne tokių nesąmonių yra prirašęs ir čia ne teisė, o politika?
Aišku, kad taip. Bet dura lex, sed lex – ar ne, teisinės valstybės šaukliai? Kad ir kaip besistengtumėt paaiškinti, kad Konstitucinis Teismas to neturėjo teisės išaiškinti, ne tą Konstituciją ir ne tame kontekste aiškino.
Ne Vytautas Landsbergis įkūrė Sąjūdį ir atkūrė Nepriklausomybę, bet jis ženkliai prisidėjo prie tautos valios įvykdymo ir faktiškai buvo valstybės vadovas. Tuo metu tiesiog tokios pareigybės nebuvo ir kas nors turėjo tas pareigas prisiimti. Ir padarė daugiau, negu keli kiti prezidentai krūvon sudėjus.
O kritiškais momentais jo laikysena lėmė valstybės likimą. Dėl to istorijoje seniai užėmė, užima ir užims deramą, net aukštesnę už prezidentų, vietą. Nes garbę ir tikrą reikšmingumą sudaro ne titulai ar užimtos pareigos, o nuveikti darbai lemiamomis valstybei dienomis ir valandomis.
Ir elgesys mirtino pavojaus ir galingesnio priešo akivaizdoje. Jis nepabėgo per upelį, buvo su visais ir būtų likęs iki galo. Jo ir jo šeimos likimas pralaimėjimo atveju būtų buvęs baisus. Kaip, beje, ir visų mūsų.
Tai gal duoti jam tą statusą, nepaisant visokių teisinių plonybių? Pirmyn, vergai nužemintieji, taip kartu su Artūru Paulausku įgytume dar porą prezidentų. Bet galutinai prarastume Vytautą Landsbergį.
Būtų galutinai sukompromituota ir užmušta idėja apie nesavanaudišką pasišventimą visuotiniam tikslui, tarnavimą žmonėms, tikėjimas savo istorija. Ir pasitikėjimas valstybe, perrašinėjančia istoriją atbuline data nepaisant teisės.
Ne dėl pareigų, statusų, sklypų, rentų ir kitokių prizų ėjo žmonės prieš tankus ir į Seimą. Ir niekas tikrai nežinojo, ar liks gyvas ir pavyks, tačiau nulėmė laisvųjų pasiryžimas ir apsisprendimas pasiaukoti dėl savo vaikų ateities: kas bus – tas bus.
Įstatymai, rašomi vienam žmogui. Ordinai, ilgi audringi plojimai ar paskelbimas Prezidentu gimtadienio proga – ar tai jums nieko neprimena? Ar ne mes ir pats Vytautas Landsbergis plazdant Trispalvėms kalbėjom, skandavom ir svajojom, kad to niekada nebebus?
Aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau ateiti ir paprašyti man suteikti kokį nors ordiną. Ar gali būti didesnė patyčia, nei žmogui gyvam esant viešai diskutuoti dėl jo nuopelnų ir reikalauti privilegijų? Tai tas pats, kaip reikalauti artimųjų dovanų ir meilės.
Čia dviprasmiška ir daugiausia klausimų kelianti yra paties Vytauto Landsbergio pozicija. Tik nesekit pasakėlių, kad jis nieko nežinojo ir tai tik pamaldžiai nusiteikusių konservatorių iniciatyva. Kad tokių dalykų su pačiu asmeniu niekas iš anksto nederina.
Tikit, kad tuoj po Vytauto Landsbergio pokalbio su Viktoru Pranskiečiu, pastarajam pareiškus ketinimą inicijuoti įstatymą dėl valstybės vadovo statuso, tame pokalbyje tai nebuvo aptarta? Na tai tikėkit. Žemė plaukia ant trijų banginių, o psichikos sveikatos centrai dirba kasdien nuo 8.00.
Kas man iš tos garbės… Skaudu ir nepatogu tą stebėti. Pakaktų nedviprasmiško, aiškaus Profesoriaus atsakymo ir klausimų neliktų, tačiau to neįvyksta. Jis metų metais tyli ir laukia, tarsi tai jo neliestų.
Ir šis tylėjimas ir laukimas yra pats bjauriausias dalykas šioje patyčių istorijoje. Kurioje taip ir nėra aišku, kas ir iš ko tyčiojasi.
Daugiau skaitykite ČIA
