Plokštelė užstrigusi. Tą patį rašiau prieš keturis metus, istorija kartojasi ir kartojasi. Gali būti, kad tą teks rašyt ir dar po keturių metų.
Šventosios šeimos partija su E.Zingeriu priešakyje eilinį (kelintą jau?) kartą stumia idėją dėl V.Landsbergio pripažinimo valstybės vadovu. Dabar nepasikuklinta tą daryti Laisvės gynėjų dienos proga, prisidengiant žuvusiųjų atminimu, tautai pažadant poilsio dieną, duonos ir žaidimų.
Dar gyvi žmonės, atmenantys altorių su Patriarcho portretu tarp žvakučių raižyto medžio krėsle Sausio 13-sios brolijos patalpose. Tikintieji Mesiju trokšta mauzoliejaus, jiems nei proto, nei teisiniai argumentai neegzistuoja.
Konstitucinis Teismas seniausiai išaiškino, jog buvusio Atkuriamojo Seimo Pirmininko pareigos negali būti prilyginamos valstybės vadovo statusui. Na ir kas tiems, kurie kai prireikia – Konstituciniu Teismu remiasi priešininkams sutriuškinti, kai nepatogu – jo nutarimų nepaiso?
Kas čia taip nenurimdamas duodasi dėl tos garbės – fanatiški pasekėjai ar pats solenizantas? Garbę ir tikrąjį reikšmingumą atneša ne titulai ar užimtos pareigos, o nuveikti per gyvenimą darbai, kurių būta visokių. Teisinis valstybės vadovo statusas su tuo neturi nieko bendro.
O gal duokim jam tą statusą, nepaisant visokių teisinių plonybių? Gautų žmogus didesnę pensiją, o kartu su Artūru Paulausku įgytume dar porą prezidentų. Tačiau galutinai prarastume Vytautą Landsbergį.
Būtų galutinai sukompromituota ir užmušta idėja apie nesavanaudišką pasišventimą visuotiniam tikslui, tarnavimą žmonėms, tikėjimas savo istorija. Ir pasitikėjimas valstybe, perrašinėjančia istoriją atbuline data nepaisant teisės.
Ne dėl pareigų, statusų, sklypų, rentų ir kitokių prizų ėjo žmonės prieš tankus ir į Seimą. Ir niekas tikrai nežinojo, ar liks gyvas ir pavyks, tačiau nulėmė laisvųjų pasiryžimas ir apsisprendimas pakovoti dėl savo vaikų ateities: kas bus – tas bus.
Įstatymai, rašomi vienam žmogui. Ordinai, ilgi audringi plojimai ar paskelbimas Prezidentu kokia nors proga – ar tai jums nieko neprimena? Ar ne pats Vytautas Landsbergis plazdant Trispalvėms kalbėjo ir su visais skandavo, kad to niekada nebebus?
Aš neįsivaizduoju, kaip galėčiau ateiti ir paprašyti man suteikti kokį nors ordiną ar titulą. Žmogui gyvam esant viešai diskutuoti dėl jo nuopelnų ir reikalauti privilegijų yra tas pats, kaip reikalauti artimųjų dovanų ir meilės.
Dviprasmiška ir daugiausia klausimų kelianti yra paties Vytauto Landsbergio pozicija. Tik nesekit pasakėlių, kad jis nieko nežino ir tai tik pamaldžiai nusiteikusių partijos bičiulių iniciatyva, kad tokių dalykų su pačiu asmeniu niekas iš anksto nederina.
Kas man iš tos garbės. Skaudu ir apgailėtina tą stebėti. Pakaktų vieno nedviprasmiško, aiškaus profesoriaus žodžio ir klausimų neliktų, tačiau to neįvyksta. Jis metų metais tyli ir laukia, tarsi tai jo neliestų. Ir šis tylėjimas ir laukimas yra pats bjauriausias dalykas.
Ministrai žino, kam su kuo gulėti,
Ir kam kada į kokią skylę kišti,
Tad, su gaidžiais teks eit gulėt į klėtį
Ir tik į savo puodą nusimyžti…
Ministrai žino, kam su kuo sėdėti,
Ir kiek kėdžių prie stalo sustatyti,
Todėl ir sningant reiks nešioti skėtį,
O mentai draus kur tačką pastatyti.
Ministrai žino, kur ir ką bučiuoti,
Ir po stalu paglostyti kam šlaunį,
Legaliai sekso bėgsi pirkt į stotį
Ir dar stebės, kaip tu rankytes plauni?
Ministrai žino, ką ir kaip kramtyti,
(Išmoksi kavą gerti ir per kaukę),
O kai apsirgsi, ims tave badyti,
Nes tam, kas bado, Eurobabkės plaukia.
Ministrai žino, kaip sveikai gyventi,
(Gali Kalėdas švęsti net ir nuogas,-)
Svarbu, į savo maišą saugiai vemti,
O jei pratriedei, spėt įvardint slogą.
Ministrai žino viską, ko mums reikia:
Išduos kekšytėms ir alfonsams pasą,
Ministrai žino, kaip „corona“ veikia,
Tad per abu galus kruš Tautą basą…
Kad ir prastais žodžiais bet tiesiai jiems i kaktą. Labai tiesingai ir laiku.
Juozapo komentare tiesos daug. Bet reikia mokėti į abi svarstyklių lėkštutes dėti tiek nuopelnus tiek ir blogybes. Žinome, kad toks svėrimas yra pakankamai sudėtingas, bet reikia bent stengtis tai daryti. Manau jog kadaise kalbėtis su Gorbačiovu telefonu nebuvo toks sudėtingas ir pavojingas procesas, kaip stovėti prieš tankus, kur svarstomo asmens nebuvo. Bet ir ne čia esmė. Kodėl Lietuvoje egzistuoja visuomenės supriešinimas? Ar ne ši figūra pradėjo tai daryti? Pagalvokite. O kokia teisėsauga Lietuvoje? Kaip galima išdrįsti tvirtinti šaliai, kad aukšto rango, sąžiningas karininkas, iškrito pro langą iš 8-to aukšto viešbučio. Kaip čia su protu? O Bražuolės tiltas, Abromavičiaus žūtis ir t.t? O žemės skraidymai, žinoma trumpalaikiai, kad kiti negalėtų pasinaudoti. Iš kur atsirado -runkeliai, beretės, šunauja it t.t. Kam šita garbė tenka? Tokių klausimų ištisas sąrašas. Pasienio šaudynės irgi miglose. Pasidomėkite Gorienės tyrimais. Ar visi šie „nuopelnai” Lietuvai reikalingi? Juk tokių skerdynių kai Lietuvoje, nei Estijoje, nei Latvijoje nebuvo. O okupacija, tai tokia pati buvo. Ir kariuomenė tokia pati, to paties plauko. Klausimų dauk, o atskymų praktiškai nėra, arba labai migloti ir pritempti. Dėl pasienio skerdynių nuteistas žmogus, kurio ten net nebuvo. Apie tai daug straipsnių spaudoje.
O troškulys prezidento titulo atgaline data visiškai nerodo asmens nei padorumo, nei sąžiningumo. Juk jo tylėjimas reiškia pritarimą. O nepriklausomybė iškovota anaip tol, ne vieno žmogaus. Kad jis iškovojo nepriklausomybę, tai neišmanėlių mąstysena.
Gal daug kam tai ir nepatiks, bet anot senovės romėnų, „tebūna išklausyta ir kita pusė” (lot. – audiatur et altera pars). Nesu nei V. Landsberio, nei Emanuelio Zingerio bičiulis ar kaip nors kitaip suinteresuotas asmuo, Daugelį Algimanto Rusteikos straipsnių skaitau su nemažu susidomėjimu, tačiau tenka su juo ne kartą ir nesutikti. Esu jau daug kartų priminęs tautiečiams, kad mes, tautiečiai (lietuviai, Lietuvos piliečiai), deja, mokame žmogų pagerbti tik po jo mirties (kartais net ir neadekvačiai). Ar tikrai mes tiek ir temokame? Ar tikrai: „Žmogui gyvam esant viešai diskutuoti dėl jo nuopelnų ir reikalauti privilegijų yra tas pats, kaip reikalauti artimųjų dovanų ir meilės.” Bet gal tai jau net veidmainystė? Užklausiau kartą vieno dažnai ir garsiai kalbančio veikėjo, ar jis galėtų įvardinti bent vieną Lietuvos politiką (šiandien dar gyvą ir esantį ne mirties patale), kurį už jo veiklą per pastaruosius 30 su viršum metų tikrai verta pagerbti. Taigi pagerbti tą, kuris dar yra su mumis? Veikėjas susimąstė, o išgirdęs vieno politiko pavardę prapliupo keiktis.
Net patys garbingiausi pasaulio žmonės, kol gyvi, gali padaryti (ir padaro) klaidų,. Bet kaip čia keistai išeina, kad vis jiems mirus, kalbame tik apie jų gerus darbus? „Apie mirusius arba gerai, arba nieko?” O apie gyvuosius – tik blogai? Ir baigdamas klausiu: Ar mes tikrai pritariame visiems kaltinimams, kurie net ir šio A. Rusteikos straipsnio komentaruose klijuojami Vytautui Landsbergiui? Kada išmoksime ir priekaištus, jei jų tikrai reikia, išsakyti kultūringai?
Juozapai ,zmogu veriname pagal jo nuveiktus darbu rezultatus.Matote Lietuva atvesta ant sunaikinimo ribos ,labiausiai nykstanti tauta pasaulyje.Dabar jau i istustejusia ives kiek reikia negru is Eritrejos ,arbu is sirijos ,Libijos irkitu ,tai jau bus paskutine vinis i Lietuvos karsta .Kieno cia ”nuopelnai ”,jei ne Vytauto o dabar pratesia archangelas Gabrielius
Ne viena ir ne dešimt kartu viešai buvo rašoma, kad Zingeris yra stribo vaikas. Ir tuo viskas pasakyta.
V. Kurdupelis Lanzis yra SUKTAS, bei GOBŠUS SAVANAUDIS, visų laikų ir santvarkų gerbėjas: ” LTSR nusipelnęs meno veikėjas, du kartus LTSR valstybinės premijos laureatas, butas Žvėryne, spec. privilegijos, kelionės po kapitalistines šalis, o ir pedagoginis profesoriaus vardas ( dėstė Marksizmą – Leninizmą) be daktarinės disertacijos apgynimo – tai vis vaisiai iš tos pasirinktos krypties”(V. Andriukaitis). Pasiklausykite R. Paulausko “Naktigonės” įrašų ir suprasite, kad jis Lietuvai tikros laisvės niekada ir nelinkėjo, tik jo laimei, kad jis naglai neužleido posto Ozolui, apsistatė “megstų berečių” klykiančių isterikių armija ir taip patapo vienvaldžiu. Šmeižė disidentus ir kadangi yra iš prigimties intrigantas, panaudojo kitų įdirbį savo naudai. Tokiu būdu išjojo į šlovę ant disidentų ir kitų daug dirbusių Lietuvos išlaisvinimui, kuprų, bei diskreditavo pokario rezisteciją, pasivadindamas REZISTENTU Nr.1. Savo “Turto grąžinimo “įstatymu sugriovęs ne vieno, niekuo dėto žmogaus gyvenimą. Ir tai dar toli gražu ne visi jo „nuopelnai” Lietuvai. Prakeiktas intrigantas, priešpriešos tarp tautiečių kurstytojas, tikrių tikriausias dvasios ubagas ty TARTIUFO DVASIA!!!
bambą graužia” ir nieko autoriui nepridėsi…
Niekas negali neigti jo nuopelnų laviruojant atgauti nepriklausomybę. Bet dabar virš trečdalio lietuvių paliko Lietuvą ir tebevažiuoja, nes algos vietoje susilyginusios su vakarų Europa, kaip kad dera pagal bendrą ekonomiką, tebėra trečdalis ar ketvirtadalis. O gerbiamas profesorius Vytautas nieko. Jo žodis daug reikštų, bet tyli. Gal nesupranta. Bet patarėjų netrūksta. Ne anuko aukštinimas turėtų nulemti pareigą tėvynei.