Imitacinėje valstybėje tęsiasi kotletų skandalas. Beprotnamio prezidentui ir parlamentui, vyriausybei ir politologams, televizijoms ir radijams, nemokamų (?) nuomonių formuotojams, mokinukams ir seneliukams svarbiausia problema – ar valgė kotletus ministras ar nevalgė? Ir kiek pakenkė kotletų valgymas valstybei, moralei, nacionaliniam saugumui ir visokioms deklaruotoms prieš rinkimus gerovėms?
Argi kam rūpi čia Lietuva, jos žmonių skauduliai ir sunkus gyvenimas, vaikų ateitis ir sveikas protas? Ir kam paaiškinsi, kad visi šioje imitacijoje nuo prezidento iki pradinės mokyklos direktoriaus dešimtmečiais valgė kotletus būdami pas ką nors svečiuose ir dėl to valstybė nesugriuvo? Ir kad nieko ten jie už tuos kotletus neįsipareigojo, nes tai yra įprastas lietuviškas vaišingumas ir tradicija?
Štai, ir vėl tupi šventasis Gabrielius valstybinėje LRT ir už mūsų pinigus springdamas iš kilnaus pasipiktinimo mums aiškina, kad tokio baisaus nusikaltimo, kaip kotletų valgymas, šioje valstybėje dar nebuvo, nors jo paties mieloji pati gavo iš valstybės bonusų tiek, kad galėtum nusipirkti po kelis milijonus kotletų kasmet.
Ir mielasis širdžių prezidentas reikalauja vargšo kotletų valgytojo skalpo, nes to labai labai labai reikia brangiajai imitacinei valstybei, kuriai prisiekė prieš Dievą ir dėl kurios su žmona prie altoriaus mėgsta labai dvasingai paklūpėti. Tai kas, kad po to sugrius koalicija, vyriausybė ir dar pagilės chaosas valstybėje, tačiau nuosava ambicija juk svarbiau, ar ne? Kuo blogiau – tuo geriau, ar ne, Tėvynės Sąjungos broliai ir seserys?
Nebesvaikit. Čia niekas apie jokią valstybę ir jokias geroves, apie jokius žmones negalvoja. Jie net užmiršta, kad pačių naudai būtų naudinga tą rūpestį bent suvaidinti. Jiems rūpi tik jų pačių užpakaliai, priekiai ir jų ateities gerovė. Ir nėra nieko danguje, Žemėje ir Lietuvoje, ko jie tam nepaaukotų.
Panašiai elgiasi nusikaltėlis, pagautas nusikaltimo vietoje. Arba žiurkė, įvaryta į kampą. Rinkimai prasidėjo – nesiartinkit prie žvėrių, kurie prie šėryklos. Čia nebėra jokios logikos, jokios moralės, jokio Dievo, kuriam jie meldžiasi. Ir jokių taisyklių.
Tiesiog nekreipkim dėmesio, kas toje palatoje darosi ir ramiai dirbkim savo darbą. Galas jau netoli, jie morališkai jau pralaimėjo – uždekim žvakutę ir pastovėkim prie lovos. Visa kita tik laiko klausimas, prasidėjusį procesą pabaigs natūrali įvykių eiga.
Visi žino, kad gerb. Algimantas yra taiklus ir aštrus politnės kultūros kritikas. Bet Valentinas teisus: šįsyk, Algimantai, Jūs stipriai šovėte pro šalį. Čia užmerkti akis prieš sovietinių laikų įpročius ir advokataiti premjerui tikrai netiktų. Tai, kas dabar išplaukė į paviršių, seniai turėjo būti sutvarkyta. Juo labiau, kad jau pačioje Nepriklausomybės pradžioje mus to stengėsi išmokyti amerikiečiai. Specialiai į Lietuvą atvykusi Finansų ministerijos darbuotojų grupė organizavo mūsų tarnautojams ir politikams kursus, kuriuose ilgai ir atkakliai aiškino, kas yra valstybės tarnautojų etikos kodeksas ir kam jis reikalingas. Bet pasirodė, kad mūsų tarnautojų ir politikų galvos tiek kietos, kad nei tada jos nesuprato, nei dabar nežino, kam jis reikalingas. O dėl to kenčia ir toliau kentės ne tik jie, bet ir valstybė. Prisimenate, kiek kartų mūsų valstybės premjerai ir ministrai gynėsi, kad jie yra teisūs, nes nėra pažeidę įstatymų. O etikos normas jie laikė niekniekiais, Nors nuovokesnių piliečių grupės buvo parengusios ne vieną tarnautojų etikos kodeksą, Jie buvo apibrėžę profesinės etikos pažeidimus ir nustatę skirtingas sankcijas už jų pažeidimus. Nė vienas iš jų pro Seimą nepraėjo. Paskutinį projektą, Apibendrindamas geriausias civilizuotų šalių patirtis, paskutinį projektą savo iniciatyva parengė buvęs STT darbuotojas Kęstutis Zaborskas. Bet ir jį Seime palaidojo į posėdį pakviesti ministerijų juristai. Jame teko dalyvauti ir man. Nė vienas iš dalyvavusių juristų ir kit ministerijų pareigūnų apie etikos kodeksus ničnieko nebuvo girdėję ir neturėjo jokio supratimo apie tokius kodeksus. Keisčiausia, kad net prasilavinę žmonės Lietuvoje nesupranta, kad kyšininkavimas prasideda nuo „nekalčiausių” įsiteikimų. Nuo išskirtinio dėmesio parodymo iki pataikavimo ir kyšinininkavimo – tik vienas žingsnis. Rodos, visi burbėjo, kai Uspaskichas dalino priešrinkimines dovanėles. O kai tą kasdien daro tarnautojai – normalu. Tai daug pavojingiau už vienkartinį papirkimą. Atsimenu, Maestro S. Sondeckio pasakojimą apie savo tėtę, Šiaulių miesto vadovą, kai jis išprašė iš savo kabineto kaimynę, atnešusią iš savo darželio puošnią gėlių puokštę. Paaiškinimas čia buvo paprastas – valstybės tarnautojas, darydamas savo sprendimus, privalo jaustis laisvas, kad išliktų nešališkas. Vienas iš Konstitucijos kūrėjų V. Sinkevičius, aiškindamas šiuos nesusipratimus dėl kotletų, pateikė vieno iš JAV prezidentų pavyzdį. Kadangi prezidentas mėgo puoštis vis naujais kaklarraiščiais, šventės proga gerbėjai jam norėjo padovanoti visą rinktinių kaklaraiščių dėžę.
Prezidentas paklausęs: „O kiek jie sveria?” Išgirdęs atsakymą, padėkojęs ir pasakęs, kad tokios dovanos priimti negali. Tik tada, kai dovanotojai atrinkę kaklaraiščių dalį, dovana buvusi priimta. Nežinau, ar mūsų publika suprato, ką norėjo pasakyti šitas šviesus juristas. Bet faktas buvo tas, kad pusantros valandos trukusioje radijo diskusijoje jis vienintelis tesugebėjo paaiškinti Etikos komisijos sprendimą. Tačiau to neįstengė įvertinti net laidos vadėjas, todėl toliau malė tuščiomis girnomis lyg tokio atsakymo nebūtų nė buvę.
Deja šį kartą visiškai negaliu pritarti Algimantui. Kotletų valgymas už pavaldžių įmonių , t.y. visų mūsų pinigėlius, tik ir rodo ne tik valdžios visišką supuvimą, bet ir mūsų pačių, jei tam pritariame. Mes jau nebesuvokiame, kad vieniems vogti iš kitų yra amoralu ir nusikalstamas veiksmas. Taigi, ar toli nuėjome nuo sovietmečio, ir jo metu buvusios moralės ? O VTEK,o išvada irgi jau nieko nebreiškia ? Tai gal tada atstatykime į pareigas visus tuos, kurie atsistatydino ar buvo atstatydinti po tokių VTEK,o išvadų ? Kur einame ponai ar draugai ? Ir čia Gabriukas nieko dėtas, čia dėta mūsų visų moralė. Skandinavijoje tokie dalykai būtų nesuvokiami. Bet mes juk norime gyventi kaip gyvena ten ? Ar ne taip ? O elgtis norime, kaip elgiasi Rusijoje zekai.
Kad gi ne „kotletai”Valstybei esmė- padorus žmogus suvokia, kas moralu, o kas ne. Nesolidu kelti „kotletų’ klausimą kaip svarbiausią Valstybėje, kai galima rasti didesnių netikusio ministro bėdų.Manau tame ir geras autoriaus straipsnis.
vienas, tiesiog ispudingai ,taiklus straipsnis.Aciu autoriui.