Jei blogai, nelaimė, kai pavojus ir bėda – jų šaukiamės. Jei jų nebūtų, po poros dienų kruvinas chaosas ir pirmykštė banditinė santvarka. Bet mes jų nemėgstam, keikiam ir šaipomės. Kodėl?
Turiu ne vieną FB draugą policininką – tai tvirti, griežti, bet tiesūs, dori ir teisingi vyrai. Nenoriu jų jokiu būdu įžeisti, tik pakalbėti, kuo skiriasi tikras policininkas, tikras faras nuo mento. Ir ne kokiais nors samprotavimais, o keliais atminty įstrigusiais konkrečiais atvejais, kuriuos mačiau ar pats buvau.
Pirma patirtis dar prie ruso, prieš daugelį metų – aš studentas, gyvenom nuomodami kambarėlį Žaliakalnyje. Šeštadienį kambariokas grįžta vakare šlubuodamas, vos vilkdamas kojas ir inkšdamas susmunka geležinėn lovon, klausinėjamas neatsako. Po to nusirengia – visa nugara, sėdmenys ir kojos vien mėlynės, gal koks šimtas ar daugiau smūgių susilieję į vieną. Rankose dryžiai nuo antrankių.
Trinam spiritu, saują analgino. Ekonomistai supakavo turguj pardavinėjant džinsus. Pasiaiškinimą skyriuj parašė, bet bylos nekėlė, kažkas juos buvo įsiutinęs ir reikėjo išsilieti ant pirmo pasitaikiusio. Daužė kumščiais, spardė kojomis, bananais, tik ne į veidą, kad nesimatytų žymių, kelias valandas, pasikeisdami. Pailsėdami eidavo parūkyt, nepaliaujamai tyčiojosi. Po to išgrūdo juokdamiesi gatvėn. Džinsus atėmė.
Jau prie Lietuvos važiuojam į Palangą. Ir štai, pakelės griovyje nusiėmęs kepurę, guli žolėje su greičio matuokliu, toks žalias žalias, susiliejęs su aplinka. Pamatom tik visai arti privažiavę, neviršijam, juokiamės, po to veidrodėly matom, kaip per kelias mašinas už mūsų pašoka su lazdele ir bėga į kelią. Žuvelė užkibo, gera vieta, čia visada užkimba.
Naujųjų Metų rytas, jau vėliau prie Lietuvos. Vežu šeimą namo, visą vakarą ir naktį nei lašo, blaivus kaip agurkas, net nesmagu. Žmona linksminosi su visais, o aš atkentėjau, nes reikėjo parvairuoti, namie išgersim šampano už naujuosius. Paryčiai, gatvės pilnos fejerverkų liekanų, žibintų trikampiuose leidžiasi snaigės ir tuščia. Ir štai, išžengia Sukilėlių prospektu iš už stovinčio autobusiuko, stabdo – sustoju, atidarau langą.
Paima teises, į kišenę, tiesia man stiklinę ir liepia į ją papūsti – vargšas, net matuoklio neturi! Papūčiau. Uosto įtariai pakreipęs galvą kaip višta, nors nuo paties trenkia kaip reikalas. Tai ką, nori pasakyt, kad negėrei? Tai nei lašo. Tikrai? Netikit, vežkit kur reikia, tegu ima kraują! Tai gal tu koks nenormalus? Nenormalus, ką man daryt? Išrauna iš kelnių mano teises, trenkia ant skydelio, varyk greitai iš čia nx!
O dabar vasara, važiuojam vėlai naktį iš draugų namo Raudondvario plentu ir suku kairėn į Tilžės gatvę. Iš priekio važiavęs staiga pasuka dešinėn paskui mane ir pasiutusiai mirkčioja ilgomis, signalizuoja. Po to ima lenkti ir prisigretinęs stumti į šaligatvį. Nestoju, tada atsidaro langelis, išlenda ranka su pistoletu ir ima šaudyti aukštyn įspėdami, pro kitą langelį ranka moja sustoti, jų pilna mašina.
Žmona nutirpus, galvoju, važiuosiu per krūmus, mašiną sudaužysiu, bet nestosiu. Ir tada ranka su pistoletu dingsta ir pasirodo vėl, joje policininko kepurė, ja mojuoja ir rodo sustoti. Sustoju. Išlipa dviese, aiškiai neblaivūs, uniformuoti, nors mašina nežymėta. Kodėl nestojai, matei, kad stabdom?
Pagalvojau – banditai, kas yra, kodėl šitaip? Tu nepraleidai tiesiai važiuojančio, mokėk baudą, ką, bl, tu pdr, nx, taisyklių nežinai? Atsakau, kad nieko ir nereikėjo praleisti, nes jie buvo toli, rašykit protokolą, aš jį apskųsiu teisme. Rašyti nenori ir protokolų aiškiai neturi, išsikeikę supokši durelėmis ir variklis piktai suurzgia, raudoni žibintai tolsta, sužimba ties posūkiu ir pradingsta.
Na, irgi nervas užverda, važiuoju į Vyriausiajį komisariatą Vytauto pr. ir rašau budinčiam pareiškimą, nurodau aplinkybes, mašinos numerį įsidėmėjau. Po poros savaičių gaunu atsakymą, kad pareigūnai padarė pažeidimą ne tarnybos metu, vykdami asmeniniu automobiliu po pamainos namo, ne visos aplinkybės pasitvirtino ir ginklo atseit nenaudojo, bet nubausti.
Ir patenku į „juoduosius sąrašus”. Mėnesį mane stabdo visi, pro kuriuos tik pravažiuoju, ištraukia iš srauto ir vis tikrina blaivumą, dokumentus, liepia rodyti avarinį, vaistinėlę, apžiūrinėja bagažinę, vakarais kartais ir palydėję iki kiemo liepia išlipus pūsti. Porą kartų sumoku baudas už nežymų greičio viršijimą, nors visi aplink važiuoja dar greičiau, bet niekas į juos nežiūri. Po to staiga viskas baigiasi.
Šie prisiminimai seni, praėjo nemažai metų. Dabar tokių primityvių man nebepasitaiko, norisi tikėti, kad jų ir nebėra, o gal tiesiog nebeužsiraunu. Bet ką parašiau, tikrai buvo. Aišku, teko susidurti, ir ne kartą, su normaliais, profesionaliai dirbančiais, korektiškais pareigūnais. Bet čia ne apie juos, o apie mentus.
Mentas ne šiaip sugadina nuotaiką ar paplonina piniginę. Nors kartą susidūręs su vieninteliu tokiu mėšlu „paprastas žmogus” praranda tikėjimą ne policija, o valstybe. Kartais visam gyvenimui.
