Mes jau pralaimėjom – kaip žmonės, kaip tauta, kaip valstybė. Mūsų tiesiog nebėra. Nes mes nuolankiai priėmėm konclagerio taisykles. Virtuvėse paburbam ir tesugebam pareikalauti nepažeisti kokių nors punktų. Ir rimtais veidais argumentuojame tais punktais.
Mano šeima ir mano namai yra šventa – tokia prigimtinė mano taisyklė, tiesa ir meilės įstatymas. Jei neužkluptų netikėtai, aršiausią gestapininką, atėjusį mano vaikų, nušaučiau iš karto ir taikyčiau mirtinai, ne į kojas. O po to tegu mane teisia, kas tik nori ir kaip nori, nes Dievas manęs tikrai nenuteis.
Kas teisėta – ne visada teisinga, Hitleris irgi atėjo į valdžią įstatymo nustatyta tvarka. Tačiau už pliaukštelėjimą per užpakaliuką neklaužadai vaikų neatiminėjo nei fašistai, nei bolševikai. Atiminėja nepriklausoma Lietuva, uždraudusi naudoti jų simbolius, bet nužengusi toliau.
Švonderiai rengia reidus į šeimas ir tikrina, ar tinkamai vykdoma koks šimtas konclagerio normų, o laisvos šalies vyrai ir moterys išbalę stovi ir dreba, kad jų vaikų nepaimtų. Kažką primena, ar ne? Taip, dabar įvykį užglaistys, kokią bobelę dėl akių nubaus ir viskas liks po senovei – kitą kartą atiminės be liudininkų.
Suaugusįjį galima be teismo sulaikyti 48 valandoms. Vaikus atims be jokio teismo, pagal “trojkių“ nutarimus. Pagal kokio nors naudingo idioto anoniminį skundą, kokių net prie ruso nenagrinėdavo – į “anonimkes“ reaguodavo KGB ir GRU tik politiniais klausimais. Klykiantį vaiką laikys nežmoniškose sąlygose pusmetį ir viskas bus pagal nepriklausomos mano Tėvynės įstatymus.
Ir kas paklaus, kaip demokratijoje gali būti, kad priimami ir vykdomi įstatymai, kuriems nepritaria ir kuriais piktinasi dauguma piliečių? Ir kas atsakys, kad tai tik demokratijos imitacija pridengtas neokomunizmas, maskuojamas antikomunistiniais šūkavimais, kurį dangsto ir gina visi nuo LRT iki Prezidentės?
Vėžys neišgydomas klizmomis ir aspirinu. Tai sisteminė liga, visa, ką matome – simptomai, kurių bus vis daugiau. Būtina sugrąžinti pavogtą valstybę žmonėms ir vykdyti demokratines permainas. Tik apie tai niekas nekalba – nei politikai, nei kandidatai į prezidentus, nei protestuotojai.
Įtampa kaupiasi kasdien, o jie vis dar tikisi melu ir nutylėjimais atitolinti savo baigtį. Visada sprogsta netikėtai, dėl kokio nors eilinio įvykio, perpildžiusio taurę. Ir banga akimirksniu nuplauna politinius lavonus ir supuvusias melo valstybės konstrukcijas. Tada prireikia tikrų reformų, kurioms jau metas ruoštis.
Pagarba už optimizmą. O aš mąstau apie tautos mirties orumą ir estetiką. Tauta miršta, keliauja nebūtin dideliais žingsniais. Tik klausimas kaip mirsime: ar oriai stovėdami, ar parklupdyti, ar šliaušime keliais, išsivolioję atliekose ir politiniuose vėmaluose?