Girti viską užmiršta, blaivininkai viską prisimena ir primena, bet naujieji komjaunuoliai nieko neprisimena ir neužmiršta. Jie tiesiog viską žino geriau. Atspausdinti 3D spausdintuvais iš pigios, protui draugiškos laikraštienos, tik viens-du, copy/paste – ir iš jų surenkamos bendruomenės, visuomenės, vertybės ir valstybės.
Sotūs nesvajoja apie maistą, mylintieji – apie meilę. Gyvieji numirėliai turi viską, o tiems, kurie dar yra, labiausiai rūpi tai, ko nėra. Laisvieji kalba apie nelaisvę, teisieji – apie neteisybę, tik vergai visada laisvi ir visus su džiaugsmu privers tokiais būti.
Ir tai visiškai įmanoma, nes imitaciniame gyvenime svarbu ne būti, o atrodyti. Atrodymas yra viskas, kreivų veidrodžių ir primityvumo turguje žmonių ir esmių nebėra, čia bendrauja ir grumiasi įvaizdžiai.
Niekas tiek nekalba apie tiesą, kaip melagiai ir politikai, seksualiausios pupytės lovoje yra absoliutūs nuliai, visi skundžiasi dėl pinigų, bet niekas – dėl proto ir geriausias komplimentas yra: gerai atrodai.
Imituojama viskas: moralumas ir tikėjimas, reformos ir rūpinimasis žmonėmis, ištikimybė sutuoktiniui ir meilė Tėvynei, orgazmai ir marazmai. Kaukes nakčiai nusiima ir pasideda ant spintelės šalia vibratoriaus ir dirbtinių dantų stiklinės, bet vis dažniau su jomis ir užmiega.
Kasdien sunkiau atskirti įvaizdį nuo tikrumo, o asmenukės tapo vyraujančia globalaus meno ir bendrystės forma. Tikrovės likučiai šalinami kasdiene klikasklaidos doze, garbūs ir protingi apžvalgininkai laikina ir vizgindami stimburiukais komentuoja visuomeninio manipuliuotojo gestapininkės įvaizdžius.
Atrodymui – nebe rytinis moteriškas ritualas, o visas gyvenimas. Keletas dvasios ubagų, galinčių susiskambinę tave viešai apspjaudyti, tampa didžiausiu baubu ir valdžia, su kuria slaptai derasi prezidentai. Kalbantieji visiems iki vieno žinomą tiesą sukelia masinę alergiją.
Sakai ką galvoji – idiotas, į prabilusį kaip nereikia su baime atsisuka kaip bažnyčioj į pagadinusį orą. Mūsų sielas pakeitė įvaizdžiai, kurių praradimas reiškia socialinę mirtį. Net tam, kad pameluotum, reikia pažinti tikrumą, kurio atrodymo pasaulyje nebėra.
Ir kasdien įvyksta didysis, visų pamėgtas pakeitimo stebuklas – žmogus tampa savo atvaizdu. Tiesa čia sukelia patyčias, atvirumas atstumiamas, retas pasitiki ir tiki nuoširdumu – juk tai įvaizdis arba kvailumas. Ir vynas iš kraujo atvirsta į vandenį.
Tik vienetai ryžtasi mąstymo kančiai ir nepaniekina tikrovės jausmo. Ateina naujieji su odinėmis striukėmis, mintinai išmoktas gerumas ir nemeilė akyse protingųjų, kurie viską parduos. Ir plastmasė užlieja viską.
„Ir plastmasė užlieja viską.” Geriau nepasakysi. Tai šiuolaikinio pasaulio motto.