Algimantas Rusteika. Niekas pas mus neateis, jei patys neateisim

Tai sakot, socialinė distancija du metrai? Bet juk tarp mūsų distancija dvidešimt du šviesmečiai. Vaikštom vieniši jau daug metų ir vis tolstam, užsidarę savo pasauliuose, ekranuose, įsikalbėtuose gerumuose, kur kambariai su visais patogumais, kurių vis per mažai.

Vaidinam pirmuosius vaidmenis realybės šou, vadinamame šiuolaikiškumu ir įsivaizduojame, kad tai laisvas gyvenimas, ir labai supykstam, kai kaukes nuplėšia ir pamatom melą. Svetimi viskam ir patys sau lenktynėse, kur būtina pasirodyti geriau.

Valgom ir dėvim ką reikia, galvojam ir sapnuojam kaip reikia, vertinam ir kalbam kaip pasakyta, nes reikia būti tokiam, kaip visi, nutolusiam per dvidešimt du šviesmečius nuo tikrumo, vienas kito ir savęs. Mes kalbam, kalbam ir kalbam, nors žodžių nėra ir nemokam girdėti.

O kai ant mūsų kaukių uždėjo fizines ir nustatė gyvenantiems skirtingose galaktikose du tiesinius, fizinius metrus, mes labai pasipiktinom, nes sunku juk kvėpuoti ir aprasoja akiniai – kaip nepatogu, ir kvaila. Ir tyla tokia nepatogi, ar ne?

Ir kaip tai tikrai nepatogu ir kvaila, ir laisvės tikrai nėra, ir jie tikrai mumis dar kartą pasinaudos. Ir šitaip džiaugsimės, kad pasinaudojo ir dar kartą pabuvom tokie geri ir pūkuoti. Mes labai mėgstam patikti.

O kai pabuvom uždaryti juk truputį supratom, kažkas krustelėjo ten, giliai, kur dar kažko liko, pajutom ir kaukes, ir save po jomis, ir savo svetimumą ir dvidešimt du šviesmečius. Ir tą tikrumo ilgesį iš ekranų liejantis plastmasei ir prisitaikėlių išminčiai.

Juk tikrai kažkas krustelėjo prieš susipykstant ir einant miegoti įsižeidus amžiams? Bet nenusiminkit, jau greitai tikrumas baigsis ir mus atidarys, nusimesim marlines kaukes ir galėsim kvėpuoti laisvai ir nepriklausomai, vėl užsidėję savas ir mielas, išsiilgtąsias. Ir būsim džiaugsmingai svetimi.

Mes nutolsim per dvidešimt du šviesmečius ir visa tai atrodys tik sapnas, kurį užmiršti, bet atsimeni kartais, pagiriomis ar po meilės, ar kai jos nebūna. Ir susinaikinimo džiaugsmas vėl užplūs mūsų protus ir širdis. Ir vėl prakeiksim tuos, kurie įspėja.

Tai normalu, taip buvo per tūkstančius metų ir taip turi būti. Būsim laimingi, kiek dar galim ir kiek liko, prie vandens ar savo nakties kambariuos, kur nebetiksi laikrodžiai ir dar girdis kvėpavimas. Ir niekas pas mus neateis, jei patys neateisim.