Algimantas Rusteika. Pabaigos pradžia

Kiekvienas šimtmetis turi centrinį įvykį, kurio pasekmės būna visų kitų istorinių įvykių svarbiausia priežastis. Devynioliktasis amžius – prancūzų revoliucijos ir Napoleono karų pasekmių sukurtas šimtmetis. Dvidešimtasis – Europos imperijų žlugimo ir rusų revoliucijos sukeltų pasaulinių įtakų persidalinimo karų epocha. Kokiame amžiuje gyvename ir gyvensime mes?

Baigėsi socializmo ir kapitalizmo kovos ir ilgai sektos pasakos apie kokią nors konvergenciją į ateities industrinę civilizaciją, nes socializmas numirė ir jo niekur nebėra. Rusijoje dabar daugiau laukinio kapitalizmo nei pseudosocialistiniuose Vakaruose. Visi mums kasdien transliuojami kovos su komunizmu baubai – tik propagandinė kova tarp stambiųjų pasaulio valstybių, jų grupuočių ir jas valdančių klanų, o ne tarp socialinių sistemų. Kinijos savo geopolitinių apetitų interesams išlaikoma šiaurės Korėja tėra istorinės tragikomedijos butaforija.

Visą pasaulį apraizgiusios transnacionalinės korporacijos ir tarptautiniai bankai, verslo grupuočių supirkta, valdoma, politikoje didžiuliu mastu naudojama žiniasklaida – ir viskas neatskiriamai susiję su politiniais klanais ir grupuočių kova dėl įtakos sferų – tai klasikinis imperializmas. Šiuolaikiniame etape įgijęs naujų bruožų ir galimybių, tačiau bebaigiantis jas išsemti iki dugno.

Iki aukso standarto pabaigos pasaulio ekonomikoje dar galiojo tvarūs ekonominiai dėsniai ir tam, kad verslai išliktų ir vystytųsi, buvo būtina, kad visos jų paslaugos ir prekės būtų nupirktos realiais pinigais. Įvedus tuščių dolerių spausdinimo standartą ir vis didėjančias, visuotines vartojimo paskolas, atsiskaityti tapo galima būsimomis pajamomis, jas nukeliant vis toliau į ateitį. Godulys turėti tai, ko dar neužsidirbai, sukūrė vartotojų civilizaciją, kurios ekonomika turi nuolat, be perstojo, iki begalybės augti ir augti, o bet koks stabtelėjimas sukelia krizes ir griūtis.

Vis didėjanti prekių, paslaugų ir pramogų masė ir vis didesni paskolų mastai užtikrino korporacijoms ir bankams vis didesnius, plėšikiškus pelnus. Didėjo atskirtis, vis didesnė dalis visuomenės turto telkėsi vis mažesnio rato žmonių tarpe. Paskolomis supančiota ir bankams įsipareigojusi, formaliai laisva visuomenė darėsi vis labiau realiai priklausoma ir nuo bankinio kapitalo, ir nuo valdžios, vis labiau paklusni ir prisitaikėliška.

Ir tada taip susiklosčiusios, iš principo šimtu procentų kapitalistinės sistemos stabilumui išsaugoti buvo pasitelktos grynai socialistinės politikos priemonės. Dalį viršpelnių perskirstant per vis didėjančią pašalpų sistemą tapo įmanoma laikinai išvengti socialinės įtampos ir sprogimų. Tačiau buvo užaugintos ištisos parazitiškai gyvenančių, dar labiau tas įtampas didinančių liumpenų kartos, o socialinės apsaugos sistemos stabilumui išsaugoti pasitelkta masinė emigracija.

To neįmanoma buvo padaryti, nelaužant susiklosčiusių pažiūrų ir tradicijų sistemos ir nesukeliant masinio žmonių pasipriešinimo, todėl buvo imtasi visų įmanomų priemonių visuomenėms fragmentuoti, supriešinti ir suskaldyti. Tam pasitelktos kraštutinės kairuoliškos teorijos ir praktikos, orientuotos į žemiausius instinktus ir tradicijų, trukdančių naujajam imperializmui išlikti, atsisakymą. Bet kokių, kad ir mažiausių socialinių grupių teisių ir laisvių suabsoliutinimas ir visuotinės kaltės už tai, koks esi, įteigimas – kas gali būti geriau, norint priversti žmogų atsisakyti laisvės būti savimi?

Taip per porą dešimtmečių Vakarų pasaulyje susiklostė, įsivyravo ir globaliai paplito paradoksali, netgi labai įdomi ir savotiškai juokinga sistema, paremta kapitalistinio imperializmo ekonomika bei politika ir modernizuota socializmo etine bei kultūrine ideologija. Sąlyginai, kol nerastas geresnis pavadinimas, įvardinkime ją socialliberalistiniu imperializmu.

Mūsų epochos esmė – socialliberalistinis imperializmas ekonomiškai išsisėmė ir nebegali generuoti nei korporacijų pelnų tolimai perspektyvai, nei pasaulio politinio ir karinio stabilumo bei ateities. Donaldo Trumpo garbė ir tragedija tokia pati, kaip Michailo Gorbačiovo – tai žmogus, anksčiau už kitus suvokęs sistemos žlugimą ir bandantis ją išgelbėti. Bėda ta, kad žlugusios sistemos išgelbėti neįmanoma.

Neįmanoma nei sugrąžinti šviesius aukso standarto laikus, nei atkurti izoliacionistinę ekonomiką, nei atgaivinti pramoninį Amerikos kapitalą panaikinant bankinio kapitalo koncentraciją ir įtakas. Neįmanoma grįžti į ekonominę ir politinę praeitį, jokio argumentuoto ateities modelio kol kas nėra, o dabartinis kelias, kuriuo einama – į Vakarų civilizacijos pražūtį. Tą suprato visi, tačiau nei D.Trumpas, nei niekas kitas jokio plano ir naujo tikslo neturi.

Tragiška tai, kad Rytų šalys su tokiu pačiu imperialistiniu ekonomikos modeliu, tačiau turinčios labai koncentruotą valdymo sistemą, nedemokratišką, autoritarinę praeitį, tradicijas ir dabartį, šios ateinančios krizės metu gali būti stabilesnės politiškai. Ir priešininkams prarandant galią greičiau už jas – geopolitiškai pasiekti net pergalių. Sau mirties nuosprendžius nesiliaujančios pasirašinėti ES politikos kontekste tai beveik neišvengiama ir mums nežada nieko gero.

Na taip, dabar koks protinguolis paklaus: ką daryti? Nežinau. Tik tiksliai žinau, kad socialliberalistinis imperializmas miršta ir niekas nežino, kas ir kaip bus. Jokių patirčių ir kito modelio, kaip kad buvo žlungant sovietiniam imperializmui, pasaulyje šiuo metu nėra. Nuo susideginimo naujo perdalinimo beprotybėje kol kas saugo tik visuotinio susinaikinimo galimybė – sekmadieniais pasimelskime už branduolinio ginklo kūrėjų sielas.

Aišku tik tiek, kad bus einama bandymų ir klaidų keliu, be jokio plano, ir šis kelias bus sunkus, prieštaringas ir gali būti kruvinas. Nors kiekviena bobutė prie bažnyčios pasakys, kad jei bent pusę lėšų, išleidžiamų ginklams ir pusę korporacijų pelnų būtų atiduota pasaulio ir savo pačių anūkų ateičiai – jie patys nei kiek nenukentėtų, o Vakarų civilizacija būtų išgelbėta. Bet jie neatiduos nei cento.