2024-11-27, Trečiadienis

Algimantas Rusteika. Pirmaujame ES ir pagal skurdo lygį, ir pagal prekybos centrų plotą

Visi vardina maisto brangimo ir brangumo priežastis. Ir teisingai, ir gudriai kalba, tik dar vienos nelabai pamini – normalioje rinkoje didelis žaidėjų skaičius kainas mažina, monopolijų užvaldytoje- jas įšaldo ar dar labiau padidina.

Galvojat, kad iš neturėjimo ką veikti į perkrautą prekybcentriais, mažytę, vidutinio Vokietijos miesto dydžio rinką įsiveržė LIDL-as? O gal todėl, kad puikiai žino, jog kainos čia didžiulės, pelnai milžiniški ir paleidus keliais centais pigesnę prekybą gali riebiai užsidirbti?

Įsivaizduokit skurdų kaimą, kuriame būtų daugiau blizgių parduotuvių nei šalia esančiame turtingame mieste. Paklausite, kodėl taip gali būti, iš ko jos išsilaiko? Kiekvienas klausimėlio herojus jums atsakys – arba suka mokesčius, arba laiko dideles kainas, arba ir viena ir kita. Kitų variantų paprasčiausiai nėra.

Tas kaimas – tai Lietuva. Pirmaujame ES ir pagal skurdo lygį, ir pagal prekybos centrų plotą, kas iš principo nesuderinama ir rodo į situacijos nenormalumą. Vakarietiškas prekes perka ir įveža arba patys prekybos monopolistai, arba didieji importuotojai. Jų pagal LT rinkos perkamąją galią yra ryškiai per daug, o jie ir toliau nori plėstis.

O ir naujieji žaidėjai prisitaiko prie situacijos ir dirba taip pat, tik su kelių centų kainos skirtumu. Ir laikosi ant atvežtinių, tinklo užsakymu neaiškių gamintojų prekių mažose pakuotėse. Lietuviškų prekių kaina LIDL-le panaši, o didžiųjų tėvyninių brendų ten aplamai nerasi.

Kasmet išvažiuoja dešimtys tūkstančių žmonių. Ir kasmet iškyla dešimtys naujų prekybcentrių. Daugelis jų seniai nuostolingi ir statomi tik tam, kad plėstis ir neleisti užimti vietos konkurentui, pelningi prekybos taškai dengia kitų nuostolius.

Daugelis importuotojų ir prekybos tinklų tiesiog nebemoka dirbti su mažesnėmis kainomis, nes ir paimtas begalines paskolas reikia atiduoti, ir pelno nei už ką nesusimažins. Tas pats ir su gamintojais – jie užsienio rinkoms parduoda konkurencinga, t.y. labai maža kaina ir patirtus nuostolius atsiima iš vidaus pirkėjų, kurie neturi kur dėtis.

Didelei daliai rinkos ryklių seniai laikas mažintis ir bankrutuoti, bet kol yra perkančių – bus ir parduodančių, o ir kur jūs dabar nuo jų pabėgsit? Viską išspręstų smulkus ir vidutinis verslas, kuriam nereikia tokių maržų, bet kuris sėkmingai nužudytas centruose išsiskėtusių prekybos šventovių.

Didieji gamintojai davė maksimalistams dideles nuolaidas ir jie su didžiuliu pelnu prekiavo kaina, kuri buvo mažesnė už netinklinėms parduotuvėms duodamą savikainą. Tokia, mat, buvo lietuviška konkurencija, kai tinklas prekiavo ta pačia preke su dideliu pelnu už 1,99 Lt, kai mažiukams ji būdavo patiekiama už 2 Lt. Konkuruokit, ponai, čia laisva rinka!

Gamintojai ir tiekėjai, tiekdami tinklams prekes vos ne savikaina, mažoms parduotuvėms kainas net padidindavo, kompensuodami už nuolaidas tinklams patirtus nuostolius, o spauda apšaukdavo juos gobšiais sukčiais. Tam, kad išgyventų, dalis mažiukų iš tikro ėmėsi mokesčių sukimo, kiti iš karto pasidavė. O kai visų miestų ir miestelių centrus užplūdo prekybcenrtriai, tai ir likusieji žlugo.

Visa labai laisvoji žiniasklaida tada buvo už prekybos monopolijas, mirgėte mirgėjo reportažai apie tai, kaip yra gerai ir bus dar geriau. Kritikų balsų niekas nesiklausė ir nepublikavo, nes žiniasklaida gyveno iš tinklų reklamos. Ir žmonės čia nekalti, jie norėjo pirkti pigiau ir tą gavo.

Tą turėjo numatyti ir galėjo sureguliuoti valdžia, tik nenorėjo. Ir kur čia norėsi, jei tinklų atstovai koja atidarinėjo merų ir vicemerų kabinetų duris. Vis mažėjo miestų centruose likusių neparduotų prekybai pelningų sklypų ir autobusų stočių. Vis daugėjo valdininkų giminaičių vardais augančių priemiesčio namukų.

Ką pasipriešinsi, kai net Seimas už dyką (?) atidavė prekiautojams visą šalies strateginį elektros ūkį ir jie vos per plauką nepastatė mums naujos AE, o didysis kovotojas prieš skurdą V.Adamkus „skaudančia širdimi” įstatymą dėl LEO pasirašė?

Beje, dabar tie didieji, protingieji gamintojai, kurie nusimovę kelnes prieš prekybcentrius patys patyrė nemažai nuostolių, duodasi kaip pasiutę po išlikusias netinklines parduotuves. Siūlo savo prekes, tik nebelabai yra kam jas imti.

Ir nieko čia niekas nepakeis ir nesvaikit. Nei kalafiorų revoliucija, nei kokie nors juokingi draudimai jiems dirbti savaitgaliais, kuriuos deputatai vis pasiūlo, o po tinklų atstovų apsilankymo padiskutuoti kažkodėl užmiršta. Iki kito karto, kas gali paneigti kad.

Tai, kas yra – per dešimtmečius susiklosčiusių idiotizmų rezultatas, su kuriuo dabar aršiai kovoja tie, kurie prie to prisidėjo. Yra toks dalykas kaip negrįžtami procesai. Tas vaistas, kuris galėjo padėti vakar, šiandien nebesuveiks. O rytoj pas mus jau seniai yra užvakar.

1 KOMENTARAS

Komentarai nepriimami.

Reklama

Susiję straipsniai

Snieguotoje Europos šiaurėje NATO artilerijos daliniai suvienija ugnį

ROVAJÄRVI, Suomija – Maždaug už 100 kilometrų nuo Suomijos-Rusijos sienos, snieguotą lapkričio dieną, šaltą orą perskrodė kareivio komanda:...

Karas Ukrainoje. Tūkstantis septintoji (lapkričio 26) diena

Locked N’ Loaded | Veidaknygė Agresorius šią naktį Ukrainos teritoriją atakavo 4 balistinėmis raketomis Iskander M. Taip pat, atakuota rekordiniu...

Česlovas Iškauskas. „Orešnik“ – papuvęs riešutėlis

Nesu joks karinės technikos žinovas, tik pasidalinsiu prisiminimais iš anuometinės sovietinės karinės tarnybos. Vieną atšiaurų 7-ojo dešimtmečio lapkričio...

Vytautas Sinica. Lėktuvo sudužimo versijos

Šiandien kaip Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto narys buvau pakviestas į Lietuvos Ryto televiziją pakomentuoti lėktuvo sudužimą Vilniuje....