Prarastoji Nepriklausomybės karta. Mes praradom jaunimą, o jei viso nepraradom, tai prarandam tikrai – didžiąją dalį. Tokio masinio abuojumo ir bukumo nemačiau šešiasdešimt metų. Už Lietuvą tik Žalgirio arenoje? Suklaupsim už svetimuosius, kada ekranas pakvies, o čia tegu viskas eina skradžiai?
Sakot, senolio pezalai? Bet mes mokėjom atskirti melą ir propagandą, norą mums įteigti kam nors naudingus požiūrius ir vertinimus, mokėjom skaityti tarp eilučių ir supratom Ezopo kalbas.
Mūsų muzika buvo protestas. Ir menas buvo protestas. Eilės ir atsiskyrimai buvo protestas. Mūsų meilė buvo protestas ir pabėgimai į save. Mes buvome mes, o jie buvo ne mes. Ir ribą suprato visi, ir nieko nereikėjo nei klausti, nei aiškinti.
Mūsų pasaulis buvo tikras. Mes atpažindavom vienas kitą iš akių ir balso. Mūsų širdys ir akys reikalavo permainų, žvakės buvo mūsų rankose, ir Cojus buvo gyvas.
Mes mokėjom kritiškai mąstyti, iš tendencingų žinių ir nutylėjimų krūvos patys susidarydavom nuomonę. Atskirdavom tai, kas tikra ir nuoširdu nuo to, kas tokiais tik apsimeta ir jie mums buvo juokingi. Turėjom gerą, žiaurią ir bjaurią mokyklą.
O gal todėl, kad už vieną muštą dešimt nemuštų duoda? Tai kiek tada už vieną nemuštą? Jie taip nemoka, nes taip negyveno ir mes kalti, nes norėjom juos nuo to apsaugoti. Didelė dalis jų nieko nebenori, malonumas yra Dievas, o nemalonumas – velnias.
Svarbiausia, kas mano kelnėse ar kelnaitėse vyksta. Taip, tai jaunam normalu, bet gyventi taip, kad tavęs nebūtų? Būti tokiais naiviais, kad tikėtum viskuo, ką tau sako? Jie nori lengvumo ir nenori kančios, kurią duoda tiesa. Jie laisvi, bet nežino, kas tai yra.
Jiems reikia paprastumo, žaidimų ir primityvių nuomonių. Jų muzika ne protestas, o pašaipa, jų menas ir eilės yra pašaipa, net jų meilė yra pašaipos neigimas. Pašaipa yra svarbiausia ir leidžia jiems pabūti svarbiais. Jie nori būti kaip visi, o visi nori norėti to, kas blizga, patogu ir ką ekranai parodo.
Jie viską žino, viską supranta, bet nemoka ir nenori skirti melo, nes taip patogiau. Smerkia tai, ko nežino ir myli tai, ko nematė. Jie nenori kritiškai mąstyti ir patys galvoti, nes per sunku, o sunkumo jie neapkenčia.
Jie nemato tamsos ir bijo jos, todėl nutyla ir užsimerkia. Įsikalba, kad išsaugojus šimtą varlyčių ar nupirkus vargšams pakelį makaronų esi nebekaltas, kad pasaulio šviesa yra jie ir už nieką nereikia mokėti.
Jie jaučia esantys silpni ir buriasi į gaujas, argumentais tampa patyčios ir primityvumas. Jie yra geri, tik nori apsisaugoti. Jie tiesiog nesupranta, kad gali būti kitaip ir nėra taip, kaip norisi ir lengva būti.
Taip, jie jauni ir visas nusivylimų okeanas prieš jų akis. Myliu juos ir jų gaila, nes tai mūsų kaltė ir ateitis. Man sako – pesimistas, pesimistas, bet aš tiesiog matau, kas yra ir bandau pasakyti – tai malonus, fainas kelias į nebūtį.
Pasigrožėkite,kokias nuostabias „vertybes” sorošo finansuojami tolerastai bruka dabartiniam jaunimui:
bukimevieningi.lt/vakarietiska-vyru-mados-kolekcija-2020-jau-cia
Ponas Algimantas, gerokai sutirštinęs spalvas, apibudino Lietuvos jaunimą.. Prieštaravimas tarp kartų buvo per amžius ir nieko čia nepadarysi. Kad jaunimas skiriasi nuo mūsų, veteranų, kurie matė prieškarį, karą ir žiaurų karą po karo, yra normalu. Šios perturbacijos mus užgrūdino, išmokė kovoti su okupantais. Jaunimo mąstymas kitoks. jų tarpe labai stiprus „bandos dėsnis.” Didelę įtaką turi ir naujos technologijos. Todėl nereikia labai stebėtis, kuomet dainų konkrsuose jaunimas dainuoja angliškai, o ne lietuviškai, nes patriotiškumas jiems nelabai svarbus jausmas. . Tai – globalizacijos įtaka.
Teisingai pastebėti kartų prieštaravimai. Deja, neoliberalizmo idėjos gerokai pagraužė jaunosios kartos vertybes. Tikėkimės, kad daugelis jų atsikvošės. Labai svarbu kokias vertybes išpažįstančios partijos įgis teisę valdyti valstybę.
straipsnio autorius teisus 100%,bet yra viena problema.Turiu prisipažinti kad esu jaunas,bet esu homoseksualus ir niekaip nežinau kaip man tą nuodėmė išpirkti. Nes puikiai suprantu kad tai yra blogai, bet nieko negaliu su savimi padaryti. Aš netgi bijau tėvams,broliui ir seseriai pasakyti teisybę,nes jie man niekada neatleistu. Todėl aš dalinai suprantu ir šituos jaunus patcanus.
Kuo čia dėtas homoseksualsumas. Tokiais buvo Sokratas, Julijus Cezaris, Aleksandras Didysis, Tačiau tai nesutrukdė jų didybei. Autorius rašo apie absoliutų jaunimo gyvenimo realybės nesuvokimą ir neadekvatumą, kuris ištikus bėdai gali visus pražudyti, nes gyvena be tikrų orientyrų.
Atsitiko taip ne, kad toks gimei, bet, kad šią mintį įsileidai. Keisk mintis, pasikeisi ir pats. Tai mintis tave užvaldė. Paskaityk Simone Weill knygą „Sunkis ir malonė”. Ji gerai išaiškino per kur ir kaip prisistato nelabasis. Yra daug pavergimo formų, bet jos ateina per mintį.
Bėda ta,kad homoseksualium gimstama. Bet neįsivaizduoju, kokią bausmė aš gausiu nuo dangaus dėl šitos nuodėmės. Vaikštau į bažnyčią,meldžiuosi, bet vis tiek suprantu kad būsiu nubaustas. Tik noriu kad pagaliau artimieji sužinotų teisybę ir man nereikėtų apsimetinėti. O kuom susiję homoseksualamas ir šitie patcanai,tai ta kad šitie piemenukai irgi serga turbūt kažkokia liga ir taip bando išpirkti savo nuodėmės.
Suprantama, kad noras yra palengvinti sau gyvenimą. Štai, visi sužinos ir … vauuu, „aš laivas”. Taip nebus. Svarbiausia, kad jau pradėjai apie tai kalbėti, tai labai didelis žingsnis į priekį. Pagal tave Tomai išeina, kad gimstama alkoholiku, narkomanu, „skerdiku ar žmogžudžiu”, vagiu, pedofilu ir t.t.. Reikia susirasti grupeles žmonių, kurie turi tokią pačią priklausomybę, bet norinčiais išsivaduoti iš šio gniaužto ir kalbėtis su jais. Pačiam savo jėgomis to nepasiekti. Grupės, kurios veikia su Dievo Vardu yra stiprios ir pajėgios save įveikti. Žinok, kad tas „ašššš” ir yra tas velnias, ta baisiausia jėga, kuri žmogų padaro nelaimingu, kenčiančiu, sergančiu, visko bijančiu ir t.t. Aš pats gavau tą laisvę tik tada, kai susitikau su gyvuoju Dievo. Tik Jis duoda tą dvasinę laisvę nuo visko, kai net kalėjime žmogus gali pasakyti, kad įkalinai mano kūną, bet aš esu laisvas, kaip paukštis daryti geriems darbams, geroms mintims, džiaugsmui ir jausti save visiškoje pilnatvėje.. Kad save realizuoti nebereikia jokių aistrų patenkinimo, nebėra nerealizuotų norų, kaip turtas, valdžia, aistros, o yra visiška pilnatvė. Man fantastiškai gerai..