Algimantas Rusteika. Prie ruso sekso ir parsidavimo nebuvo, dabar nieko kito nebeliko

Neprotingų gyvūnų gražesni, spalvingesni, ryškesnės išvaizdos būna patinai. Stengiasi atkreipti kitos lyties dėmesį ir po įnirtingos kovos su kitais norinčiaisiais patelę renkasi nugalėtojas. Pas mus atvirkščiai – puošiasi, ryškinasi, vilioja ir po varžytuvių su kitomis norinčiomis vyrą renkasi moteris. Palikdama jo tuštybei ritualą pasisiūlyti ir ją “užkariauti“, kuris yra tik žaismo elementas.

Gyvūnams fizinė jėga ir gyvuliškas pradas yra vienintelis, prigimtimi pagrįstas pasirinkimo kriterijus. Užtikrina apvaisinimo galimybę biologiškai pranašesniam ir tuo užtikrinančiam sveikus palikuonis bei rūšies išlikimą patinui. Pas mus fizinio patrauklumo pradas, sužmogintas iki erotinės meilės, vyrauja paauglystėje ir ankstyvojoje jaunystėje, bet kaip pasirinkimo visam gyvenimui kriterijus nyksta ir tampa antraeiliu.

Meilė tapo pageidaujamu, bet neprivalomu priedu prie pagrindinio prizo, gaunamo išėjus iš miegamojo. Jėgos ir patrauklumo pasirinkimas išlieka, tik iš biologinio-erotinio virsta socialiniu, kur pranašumas matuojamas ne fizine, seksualine jėga ar asmenybės žavesiu, o padėtimi visuomenėje, turtine galia ir pinigais.

Bręstant ir skleidžiantis seksualumui visada vyrauja biologija ir prigimtis, valdo ir užvaldo fizinis grožis ir natūralumo erotika. Romantika nepripažįsta socialumo ir taisyklių, traukia lytis ir žmogus, o ne statusas. Bet net vaikystės pasakose jau diegiamas svetimumo prigimčiai elementas, materialumo prievarta, galios sukeitimas. Našlaitė įsimyli ne kitą našlaitį, o būtinai princą, kuris privalo nunešti ant balto žirgo iš lūšnos į rūmus.

Su metais pasirinkimo tarp žmonių problema vis labiau tampa pačio pasirinkimo kaip pasirinkti klausimu. Vertybių klausimu, kuris sukelia vidines įtampas, nes vienintelio teisingo ir kartu naudingo atsakymo nėra. Prigimtis, kūnas ir jausmai geidžia žmogaus, protas ir išskaičiavimas – partnerio socialinės galios ir galimybių. Prisitaikymas visada guodžia, jog abu tikslai gali sutapti, nors nesutampa niekada, nes visada atsiras geresnis variantas.

Nuo mažų dienų literatūra, menai ir auklėtojai liaupsina meilę, o gyvenimo realybės šou, pilnos studijos sėkmingai parsidavusiųjų ir portalų topai apie įsigytus naujesnio modelio sutuoktinius teigia priešingai. Moralizuotojai irgi nuperkami, skiriasi tik kaina. Natūralus potraukis ir jausmai palaipsniui tampa išorine mandagumo taisykle, kurią būtina demonstruoti, bet nebūtina laikytis. Tik šiukštu būti pričiuptam, nes visi tokie patys bemat tave pasmerks proporcingai savo sugedimo laipsniui.

Socialinis statusas ir turtas jo sukaupimo metu kartu su atsitiktinumu reiškia ir jo turėtojo asmeninius privalumus. Tačiau, perduodant jį iš kartos į kartą, be kovos skatinamas išlepimas, kuris betgi suteikia nepalyginamai didesnes galimybes konkuruojant lytiškumo rinkoje. Ir nugali ne žmogiškosios savybės ir erotika, o už dyką paveldėti mirusiųjų senelių nuopelnai. Rūšis palaipsniui degraduoja, bet, būdama už biokonkurencijos ribų, išlieka. Išimtys tik patvirtina taisyklę.

Dabartiniame moralumo imitacijų ir totalaus parsidavimo pasaulyje tokie gyvenimo pasirinkimai tampa nepaliaujamu, vis pasikartojančiu žaidimėliu kaukių baliuje. Jaunatvišką įsimylėjimą pakeičia suaugusiojo išskaičiavimas ir, nors būna ir idealių sutapimų, tačiau pasirinkęs socialinę galią dažniausiai ilgisi natūralaus, nuoširdaus erotiškumo ir atvirkščiai. Ir užgimsta nesibaigiantis svetimavimas.

Tai žmogiškas, kultūros produktas. Liūtas neina paslapčia už krūmo pas kito praido liūtę ir grįžęs nevaidina saviškio. Akistatoje su sąžine kiekvienas pasirenka pats, tačiau kiekvienas pasirinkimas prasideda nuo pasirinkimo kaip pasirinkti, ir, spaudžiant totaliai primityvo propagandai, daugeliu atvejų pasirenkama veidmainystė.

Taip – tai nuo amžių žiauriai elementaru ir nuvalkiota. Kas naujo – tai vis labiau įsivyraujantis visuomenės dviveidiškumas ir pripučiama moralė. Visuotinis, abstraktus, apsimestinis vertybių kultas ir visuotinis, konkretus, apgailėtinai tikras ir kasdieninis jų neigimas praktiškai.

Mūsų kreivų veidrodžių viešojoje erdvėje praktiškai nebeliko net užuominos į jausmą ar suasmenintą erotiką, ką ten kokios juokingos ištikimybės ar meilės. Ekranai užvaldyti barakudų krizenimo, patarimų kaip brangiau parsiduoti, sėkmingų parsidavimo istorijų ir technikos patarimų kaip skaniau dulkintis, portalai mirgėte mirga jų tuščiais veidais, ryškiais apdarais ir plastmasinio gyvenimo sesijomis.

Niekas nesako, kad to nereikia. Bet žmogui reikia ir kitko, kas nyksta ir visais būdais gesinama, blokuojama, iš ko patyliukais tyčiojamasi. Švytuoklė nulėkė į kitą pusę – prie ruso sekso ir parsidavimo nebuvo, dabar nieko kito nebeliko. Netikit – įsijunkit TV ar delfinariumus.

Realybėje, aišku, niekas nepasikeitė, ten žmonės myli, kenčia ir neapkenčia, gyvena tikrus gyvenimus. Tik apverstų aukštielninkomis vertybių valtyje vis sunkiau pasirinkti ir susigaudyti, kur krantas, ypač jaunam. Visuotinai skatinami apgaulingi pasirinkimai ten, kur pati galimybė rinktis reiškia savęs atsisakymą.

Visuomenės ir valstybės vertybes nusako ne tai, kas kalbama, o kas daroma, kokia moralinė pozicija viešai dominuoja ir prie reikia prisitaikyti. Kas Dievo – Dievui, kas Cezario – Cezariui, kas veidmainio – veidmainiui.

Pasirenkame kasdien ir esam mūsų pasirinkimų rezultatas.