Šventės nebūna be šventumo jausmo, su kuriuo žmogus ateina į šventę ir kurio seniai nebėra. Nei pagonybėje, kuri tėra ilgesys tam, kas numirė, nei krikščionybėje, kuri dar apsimeta esanti gyva, nors tikrojo tikėjimo beveik nebeturi ir masiniu atveju tėra papratimas – kaip rytais pasisveikinti.
Joninės arba Rasos, jei taip kam labiau patinka, nėra jokia šventė. Nes šventė yra tada, jei rimtai ir iš tikrųjų švenčiama, kada joje yra kas nors švento. Kada ne imituojamas ir apsimestinai suvaidinamas sakralinis esmingumas, bet kada tuo šventumu iš tikrųjų tikima. Ar bent įmanoma patikėti, kad tuo galima tikėti.
Pagoniškąjį Rasų turinį seniai išplovė istorija ir katalikybės pastangos. Niekas nieko šiandien neįtikins, kad yra Lietuvoje bent vienas psichiškai sveikas žmogus, kuris tikrai manytų, jog iš naktį surinktų žolelių galima nuspėti ateitį. Ar kad laužo ugnis realiai atneša sveikatą ir turtus, kad galima rasti paparčio žiedą, rasa apsiprausus tapti jaunam ar ja padidinti derlių ir karvių vaisingumą. Ar kitais mitais, atėjusiais daugiau iš prisiskaitymo, negu iš tautos.
Katalikiškasis Joninių turinys taip pat dirbtinis, uždėtas ant pagonybės jos nukonkuravimui ir jokio šventumo vieno šventojo paminėjime ar vieno vardadienio išskirtinume nėra. Net pati katalikybė didelių istorinių argumentų čia paprasčiausiai neturi. Net pagal metrikacijų duomenis Jonas – vienas iš nepopuliariausių vardų.
O kai nėra nuoširdžiai, rimtai priimančių šventės mistiką ir išgyvenančių jos sakralinę prasmę, nėra ir tikro šventimo ir švenčiančiųjų. Telieka karnavalas – pasivaikščiojimai ir pasišokimai gamtoj prie laužo, imituojant tai, ko širdy nėra ir kuo net nemanai tikėti.
Geriausiu atveju tai protėvių papročių pagerbimas ir egzistencinis ilgesys, nostalgiškas mirusios kultūros paminėjimas. Masiškiausiu variantu tai proga susitikti pažįstamiems, draugams, artimiesiems – pabendrauti ir pasilinksminti. Blogiausiu variantu tai proga radus kokį Joną ar Janiną prisigerti ir jauniems eiti snukių daužytis. Bet jokiu atveju tai nėra šventė tikrąja to žodžio prasme, kaip Kalėdos arba Velykos, kurios visgi dar turi tikrų tikinčiųjų.
Jau girdžiu per kūlgrindas atbildančių žemaitukų kanopų griausmą. Mane iš alkų gūdumos tuoj pulsiantiems kriviams krivaičiams noriu pranešti, kad tik konstatuoju faktą, o ne vertinu. Man irgi gaila, kad Rasos nėra tikra šventė. Kaip gaila ir vaikystės pasakų – gražu, bet suaugęs nebegali Kalėdų Seneliu tikėti.
O jei rimtai – esmė visai ne Joninėse. Nebesugebame, neįstengiame ir nesistengiame švęsti praktiškai jokios šventės kaip Šventės. Nebetikime sakralumu. Praradome tikėjimo džiaugsmą dėl šventės priežasties – pavertėme ją ilgaisiais nedarbo savaitgaliais su pasibuvimais, susiėjimais, pasisėdėjimais, prisiėdimais ir prisigėrimais.
Be šventumo išgyvenimo mums lieka tik kasdienybės paįvairinimai ir komercija. Joninės – užmiršta šventė, kurios širdyse nebeprikelsi. Krikščioniškąsias irgi baigia sunaikinti per šimtmečius kultyvuota katalikybės veidmainystė ir nutolimas nuo žmonių. Tai dabar daugiau kiaušinių dažymo, eglutės puošimo, dovanėlių ir valgymo – gėrimo ritualai. Be šventumo ir be tikėjimo.
Dar mums lieka kovo 11-toji, vasario 16-toji, nes žmonėse tebėra gyva atmintis. Bet ir tai nepaliaujamomis valdžios pastangomis vis blėsta ir virsta į valdiškus renginius su iki kaulo įsiėdusiais žvaigždučių paraliavimais išnuomotose lauko scenose – negausinga žioplių minia vangiai palinguoja, sulaukiam kokio nemokamo fejerverko už mūsų pinigus.
Niekas čia dėl to nėra kaltas. Gyvename epochoje, kai šventumas, tikėjimas ir pasiaukojimas iš meilės išsigandę traukiasi. Kai viskas galima, tik negalima galvoti ir sakyti to, kas negalima. Kai siautėja teisės be pareigų, laisvės be atsakomybės ir malonumai dėl malonumų. Ir jau įsiviešpatauja noras viską ir visus, kas tam prieštarauja, uždrausti.
Tačiau Joninių garbei taip pat reikia pasakyti, kad tai vienintelė diena, per kurią nebūna mišių per teliką, himnų giedojimo ir iškilmingų vėliavos pakėlimų, patetiškai netikrų kalbėjimų iš lapelių. Kai nebūna amžino gedėjimo, iškilmingų posėdžių, biudžeto vagiančių ponų ir ponių Vienos balių, koncertų Operoje. Kai nebūna valdiško marazmo ir apsimetinėjimo fiestos.
Kokia bebūtų, tai vienintelė diena, kurios jie dar iš mūsų neatėmė ir neprivatizavo. Paprastų ir tikrų žmonių gyvenimo džiaugsmo ir pabendravimo vakaras. Tokią naktį nevyksta stebuklai, tačiau gal net šventasis Ramūnas paslapčia išmeta burnelę.
Todėl Jonines reikia švęsti vien dėl jų laisvės dvasios ir malonumo švęsti, kol jų dar nespėjo ar dar nedrįsta dėl itin gausaus alkoholio vartojimo uždrausti.
Malonu, kad autorius prisipažįsta, kad nemoka švęsti lietuviškų švenčių, kad neišmokino savo vaikų, giminių, draugų, pažįstamų, kaimynų sakraliai švęsti lietuviškų švenčių, ir tikrai, čia niekuo dėtos Rasų šventės, kurių įštakos siekia gal net pačios žmonijos, kaip visuomenės, atsiradimo laikus. Ir kas to autoriaus prašė tik konstatuoti kažkokį tik jam vienam žinomą faktą, jo ne vertinant. Ir iš kur toje autoriaus galvelėje kilo tokia sorošinė mintis, ir kodėl jam irgi gaila, kad Rasos nėra tikra šventė? Gal mums visiškai atvirkščiai? Bet šito globalistai, komunistai, komsomolcai, kosmopolitai, tolerastai ir kiti sorošistai nenori net girdėdi? Drėbė savo liguistą frazę ir patenkintas. Jei pačiam autoriui gaila vaikystės pasakų, tai kokio velnio jis įkyriai perša savo liguistą mintį kitiems, kad suaugęs nebegali Kalėdų Seneliu tikėti? Jei suaugęs tiki rabinu Jošua iš Nazareto stebuklais ir kitokiomis pasakomis, tai kuo blogesnis Kalėdų Senelis?