Panegirikų knygelė apie D.Grybauskaitę. Panegirikų filmukas apie D.Grybauskaitę. O šįvakar ilga LRT panegirikų laidelė apie D.Ulbinaitę – panegirikų knygelės apie D.Grybauskaitę autorę, kurią panegirikų adresatė, niekada nesikišanti į teismų darbą, išsuko nuo baudžiamosios atsakomybės.
Vaikšto autorytė po naujutėlaitį namuką gražioje pievytėje, kurį užsilaižė per karjerytę, ekologiškai kompostuoja nupjautą žolytę, rūpestingai verda arbatytę, tokia išsidažiusi ir pajuokaujanti, nusipelniusi JE kambarinė. Vakarais, matyt, susiskambina su kolegytėmis, ištupdytomis į šiltas laktas, o gal kartais ir su pačia pačiausia. Toliau, matyt, bus bronzinis biustas gyvai matronai jos gimtinėje ir mauzoliejus Lukiškių kalnelyje.
Kodėl, man vis sako, negali jos pamiršti? Todėl, kad sunku rasti žmogų, daugiau pakenkusį mano šaliai. Per jos dešimtmetį valstybė tapo putinolendu, valdomu baime, slaptomis pažymomis ir kompromatais. Pasiklausoma visų ir sekami visi, natūralios ir visada buvę išorinės grėsmės paverstos isterija ir susidorojimo su politiniais priešininkais įrankiu, nuolat vykdomi makartizmo laikų pavyzdžio tyrimai – susidorojimai. Paklusni kišeninė žiniasklaida, iš kurios išguitas net menkiausias objektyvumas ir kritiškumas neliečiamųjų atžvilgiu, nepabaigiamos, vis naujos ir naujos priešų ieškojimo ir ujimo kampanijos.
Nutildyta, baili inteligentija ir skandalų supriešinta visuomenė, valdiško, suvaidinto patriotizmo parodija, aršios vatnikų ir konservatnikų kovos. Visuomeninis transliuotojas, paverstas vienos politinės jėgos ir neomarksistinio liberalizmo propagandos ruporu. Padlaižiaujanti ES biurokratijai užsienio politika, atsisakymas diskutuoti su visuomene apie Lietuvos ateitį byrančioje Europoje, savanoriškas, pagreitintas valstybės virsmas paklusnia kolonija, kurioje nevaržomai siautėja korporacijos ir tautiniai barnevernetai. Augantis, masinis nusivylimas ir apatija, nesibaigiantis žmonių bėgimas iš savo šalies.
Visame tame pati pačiausia aktyviai sudalyvavo ir, kai reikėjo, priiminėjo sprendimus arba jų nepriminėjo, o daugelyje procesų pati buvo iniciatorė ir lemtingų momentų varomoji jėga. Pradžia buvo irgi putiniška ir žmonėms labai patiko: sodina savus į teisėsaugą ir spec.tarnybas – taigi tam, kad galėtų tvarką padaryti, tvarko oligarchus – tai juk vagys, grasinimais išreikalauja atleisti privačių portalų redaktorius – tai juk melagiai. Susitinka su V.Putinu, o po poros mėnesių atsisako susitikti su JAV prezidentu – tai juk gerina santykius su kaimynais.
O kai visos vadelės buvo paimtos į rankas, daugeliui tada netikėtai paaiškėjo, kad niekur šiuo vežimu nebus važiuojama. Ką nors kalbėti apie nesugebėjimą ir nenorą išspręsti Garliavos problemą, dujų terminalo aferą ar lietuviškų bankų likvidacijas net nepatogu. Visa antioligarchinės revoliucijos imitacija virto pabendravimais tulpių paštu, o vieninteliu tikslu liko asmeninės valdžios išsaugojimas ir pataikavimai metropolijai vardan karjeros Briuselio koridoriuose.
Kodėl čia tą rašau, ką visi ir taip žinot, matėt, išgyvenot? Matyt todėl, kad dar turiu vilties, jog galima grįžti bent į tą laisvės ir nelaisvės lygmenį, kuris buvo prieš dešimtmetį. Nes susinaikinimo keliu per tą trumpą laiką ir Europa, ir pačios pačiausios vedama Lietuva nužengė toli. Ir grėsmės daug didesnės nei prieš dešimtmetį – jos ateis ne iš Rytų ir nei haubicomis, nei vandens patrankėlėmis neapsiginsim.
Išsilaisvinti reikia pirmiausia nuo iliuzijų, baimių ir mus apraizgiusio melo. Nes švytuoklė jau lėtai ima judėti atgal.
Ačiū už puikų straipsnį!
Algimantas Rusteika – lengvai, laisvai, ironiškai – tiesiai į dešimtuką nuvainikuojamas LANDSGRYBINĖS autokratijos rėžimas, nors iki kokių nors viltį teikiančių permainų dar labai ir labai toli….. Pagarba autoriui.