Rinkiminė premjera marionečių teatre baigėsi, prasideda imitacinės demokratijos kasdienybė. Remiantis pandemijos pretekstu valdžia po pilietiškumo uždanga toliau diegia totalaus pilietinio paklusnumo ir daugialyčių mankurtų diegimo programėlę. Manipuliuojamos, visiškai kontroliuojamos visuomenės kūrimo spektaklis tęsiasi.
Vienos nuomonės diktatūros, visuomenės bauginimo ir visuotinio pasimetimo terpėje ugdomas ne tik abejingų, nemąstančių avinų komformizmas. Užgimsta buko lojalumo apsvaiginti chunveibinai, provaldiško entuziazmo protrūkiuose aršiai puldinėjantys bet kokią kritinę mintį. Aidint audringiems plojimams galutinai naikinama žodžio laisvė ir paskutiniai fasadinės laisvės likučiai.
Metiniai rezultatai faktinių vadovų susirinkime susumuoti. Visuomeninio manipuliuotojo – valstybės pinigais šeriamos konservatorių viešųjų ryšių kontoros LRT – vadovybei prie gaunamų dešimčių tūkstančių artėjančios krizės akivaizdoje pridėta dar po 20 000 eurų algos. Šaunuoliai, tak deržatj!
Padirbėta gerai, iš peties. Visuomenės smegenų plovimo akcijos tęsiamos už visuomenės pinigus bulvariniuose portaluose užpirktų valdžios dorybių viešinimo tekstuose, kuriais atviros visuomenės jakilaičiai kasdien pliekia salvėmis. Sovietinį “Komjaunimo prožektorių“ homjaunuoliai pakeitė į tris – mums daugiau ir nereikia.
Vienas nušviečia Baubą, kad žinotume, ko bijoti ir kas labai negeras. Kitas – vis naują ir naują Nelaimę, kad nesijustume nelaimingi. Ir trečias, svarbiausias – naminį ir konkretų Kaltąjį, kad būtume teisūs ir neieškotume tikrų kaltųjų.
Lėlininkas žino, kad tie, kurie nežino, ko privaloma bijotis, kas dėl visko kaltas ir kurie jaučiasi nelaimingi – jokie ir gali imti salėje dairytis. Tokie yra nevaldiški, neteisūs ir nemūsiškiai. Gali net pradėti galvoti kaip nereikia.
Todėl reikia ką reikia apšviesti ir apmėtyti ekskrementais, kad pasijustų durniais ir kaltais. Baubas yra konstanta ir priklauso nuo pasaulio šalių, atvejų skaičiaus ir kaukių nedėvėjimo, nes visas kiekvieno kaimo bėdas organizuoja rusai, Donaldas Trampas ir mūsų nepaklusnumai.
Nelaimėmis gausiai aprūpina uraganai, kurie dabar vadinami tik moteriškais vardais (kaip toliaregiškai kadaise buvo nuspręsta!), Mėnulio fazės, taisyklių nesilaikymas ir internetai. O dar yra kaltieji, dažniausiai buvę šventi, kurie gyveno tarp mūsų, kuriuos mylėjom, tikėjom ir gerbėm. Svarbiausi, nes pilietinio paklusnumo visuomenei labai svarbu niekuo nebetikėti, nemylėti ir negerbti, išskyrus valdžią.
Ir kaip būna saldu, kai didieji pasirodo mirtingi, niekingi, savanaudžiai ir bailiai – tokie, kaip mes ir yra nuteisiami! Meniu nuolat atnaujinamas, rašytojus prašytojus pakeičia teatro klasikai, nesusimokėjusius otkatų verslininkus ar nenuolankius runkelius – neįtikę politikai ir spektaklis niekada nesibaigia.
Visi jie tikrai kalti, nes kaltesni už mus ir chunveibinų žiniasklaidos propagandinio prožektoriaus išplėšti iš kontekstų mojuoja kojytėmis kaip tarakonai. Mūsų herojų, istorinės atminties pažeminimo ir pasmerkimo mūsų pačių gerovei reikia, kad neišvystume vienas kito akių ir nejustume vienas kito peties.
Mes turim būti vieni ir vieniši. Ir štai, mes jau nebežiūrim pro langus kur lekiam, ir mums nebesvarbu, ar teatras užgrius. Koks skirtumas, ar architektas suklydo, ar ne taip pastatyta, ar galim dar ką nors padaryti? Lėlės juda kaip pašėlę, neapykantos šviesa užlieja protą – pagaliau žinom, kas priešas!
Tai esame mes patys, mūsų tikėjimas, meilė artimui, tiesos troškimas ir neapykanta melui. Pripratom, nebepastebim apšvietėjų negyvų, mus niekinančių žvilgsnių, jų tuštybės šypsenų, savinaudos orgazmų ir piktdžiugos. Esame dramos dalyviai ir džiaugiamės, kad prožektoriai rodo ne mus.
Tegu viskas sugriūna, bet mes to nematysim, nes duona ir žaidimai svarbiau. Dar viena diena imperijoje baigiasi, žiūrovai pavargo, nori alaus. Gladiatoriai po vieną krinta ir išnešami, arenoje nykščiai žemyn ir pritarimo ūksmas. Tikslas pasiektas, reklama.
Laukiu nesulaukiu kol NS lyderiai prabils apie demokratija ir jos pagrindų kūrimą. Nei mūsų rinkimai neatitinka demokratijos pagrindams i Lietuvos Respublikos Konstitucijai, nei biudžeto pasiskirstymas, nei informacijos prieinamumas, nei kontaktai tarp piliečių ir valdžia ir tt. Mes galime kaltinti Vakarus, bet ten yra ir kuo pasimokyti. Demokratija – piliečių lygybe – ir kol kokia nors partija nesiims tų pagrindų kurti – rimtai ir su pasiaukojimu – reikalai nepajudės, o valstybė ir jos autoritetas bus vis silpnesni.
Puikus straipsnis!
Esame toje pačioje ekonomikoje su Prancūzija, Vokietija, Danija. Prekių kainos tos pačios. Kodėl valdžia nesulygina žemąsias algas? MMA. Kad kai kurie verslininkai galėtu užsidirbti mokant neteisingai žemas algas?
Pabuskime ir atsistokime. Ką gi mes išrinkome? Kad mokėtu deramą algą verčia į kitus tos pačios Europos kraštus važiuoti. Ar tai sąmoningų išrinktųjų elgesys? Esame jau 16 metų ES ekonomijos dalis. Ir dar jų sąmonei „nedaeina” pagreitintai kelti algas.
Totali paranuoja.