Algimantas Rusteikia. Nusipelnėme valstiečių

Esanti politinė sistema nebesugeba generuoti sprendimų. Ji aklinai uždaryta nuo žmonių ir veikia tik jos pačios, galios grupių, finansinio kapitalo ir aptarnaujančios publikos interesams. Esmė ne ta, kad nėra protingų – jie išstumti už politikos ribų.

Partijų finansavimas iš biudžeto tik tiems, kurie Seime. Kurių nėra – tų ir nebus, jokių naujų partijų be didelių pinigų. Bet atėjo pinigų maišas be jokių realių idėjų – senieji net ir to išsigando. Kova dėl nieko ir visko, tik ne dėl mūsų – tiek tesugebam.

Sisteminėms permainoms praėjimai užbetonuoti, nes tam reikia keisti Konstituciją, kas nebeįmanoma. Manot šiaip per žemės referendumą krūmuose neokomjaunuoliai viešai užkasinėjo valstybės dokumentus žemėn ir kitaip tyčiojosi iš valstybės?

Taip, referendumas buvo idiotiškas, bet visiškai ne dėl žemės ėjo kova. Jame buvo klausimas, kad referendumui surengti būtinas parašų skaičius mažinamas iki 100 000. Šimtąkart labiau negu Kremliaus tankų valdžia mirtinai išsigando savo žmonių.

Konstitucinis Teismas kaip mat „galutinai ir neapskundžiamai“ išaiškino, jog jeigu referendumui teikiamas klausimas neatitinka Konstitucijos, tai jis gali būti ir neteikiamas.

Vadinasi, politinės reformos iš principo nebegalimos. Nes tautos balsavimu priimta Konstitucija gali būti tautos keičiama tik tada, tiek ir taip, kiek ir kaip pritars Seimas ar jam paklausus – keli mantijomis pasirėdę marsiečiai.

Tautos suvereni galia tapo visiškai valdžios kontroliuojama ir niekinė. Kad tik neduok Dieve, referendumu neparduotume savo valstybės. Nors visos tautos nenupirksi ir neįgasdinsi, o kelias dešimtis valdžios didikų, senolių ir moteriškių – be problemų, ką visa mūsų kruvina istorija įrodo.

Valdžia visada žino geriau. Jai reikia ne pilietinės visuomenės, o pliurpalų apie pilietines visuomenes – neleis net seniūno savam kaime išsirinkti. Tik duok mums valią – bemat nubalsuosim už Vladimirą Putiną, pasiskelbsim kolektyvinių sodų nepriklausomybes ir prisijungsim prie Lenkijos!

Tikrasis atsinaujinimas galimas tik per šeimą, bendruomenę, savivaldą. Kada mus nustos laikyti avių banda, ir žmonės pajus, kad patys gali tvarkyti gyvenimą ir valstybę. Per Sąjūdį žinojom, kad viskas priklauso tik nuo mūsų ir buvom neįveikiami.

Kodėl įgyvendiname tik totalitarinius pavyzdžius, kaip mus dar labiau kontroliuoti ir bausti? Juk sugebėjom išsirinkti merus ir Lietuva nesugriuvo, o atsidusęs po konservatorių epochos Kaunas tikrai tvarkosi. Demokratiniame, realios savivaldos pasaulyje renka ne tik seniūnus.

Laisvieji žmonės išsirenka savo šerifus, prokurorus, teisėjus, auditorius ir mokyklų inspektorius, mokesčių surinkėjus, savivaldybės iždininkus, net gaisrininkus. Praktiškai visus bent ką sprendžiančius vietos pareigūnus. Patys tvarko savo kaimo ar miestelio reikalus.

Tai jiems yra valstybės gyvenimas ir laisvė, nekaltina savo šalies ir iš jos nebėga, už savo klaidas atsako patys. Kaip bebūtų bandoma kontroliuoti pinigais, visgi tai neleidžia tokių išsigimimų ir biurokratijos siautėjimo.

Mes galim tik pasvajoti kino salėje. Ką Amerika, net Vladimiro Putino Rusijoje seniausiai veikia prisiekusiųjų teismai. Pas mus apie tai uždrausta net kalbėti – po trumpos, baikščios diskusijos į vienus vartus tema apie visuomenės įtraukimą į teismų procesą nutildyta visiems laikams.

Valstybės atsinaujinimas įmanomas tik per partijas, tačiau esama partinė sistema jokių naujovių negeneruos ir visada priešinsis. Nes jos partijoms nenaudingos.

Nes partijų, atvirų ir atstovaujančių visuomenei, nebuvo ir nėra. Tik po ydingos privatizacijos susiformavusios politinės ir finansinės įtakos grupuotės, atstovaujančios pačios save ir įnirtingai besigrumiančios prie valstybės tešmens.

Demokratijos principų besistengiančioje laikytis valstybėje partijos ieško žmonių, turinčių įtaką visuomenėje, idėjų, populiarumo, stengiasi įtraukti juos į savo partiją, nes taip galima laimėti rinkimus.

Pas mus atvirkščiai – sistema stengiasi nepriimti nei vieno garbingo ir protingo žmogaus iš šalies, juk pavojus partinių sąrašėlių žvaigždėms. Tai sukuria visišką politinę stagnaciją ir partinius klanus, prieš nieką praktiškai nebeatsakingus.

Jeigu renkami žmonės, partijoms reikia autoritetų. Geriausi, žinomiausi, įtakingiausi kviečiami būti partijų nariais. Dėl visuomenės lyderių partijos varžosi ir nuolat pasipildo tikruoju elitu. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie jiems valdžią suteikia – žmonių, nes kitaip nelaimėsi rinkimų.

Jeigu renkami sąrašai, partijoms visuomenės lyderių nereikia. Jos juos jau turi – iki gyvos galvos. Reikalingi gabūs, lojalūs prisitaikėliai juodam darbui. Jokio atsinaujinimo, atvirumo visuomenei ir pasipildymo geriausiais. Sąrašiniai patys iš savęs kuria elitą. Ir įdėmiai klausosi tų, kurie suteikia valdžią – sąrašo lyderių, nes kitaip nebūsi sąraše.

Miegokim toliau ramiai – jokių revoliucijų iš viršaus nebus. Tie, kurie gali – nenori, norintieji – negali. Kiek bebalsuotum, tie patys snukiai kaip sėdi taip sėdi. Vis ateina ir ateis nauji ir nauji gelbėtojai, štai ir Viktoriukas vėl kyla nuo atsarginių suolelio.

Niekas nebepasikeis dėl paprastos priežasties – niekam tai neįdomu. Net diskusija dėl politinių permainų visuomenėje nevyksta, ką bekalbėti apie kritinę masę, galinčią generuoti tikrus pokyčius. Karavanas eina ir eis toliau.

Vieni parašysim, kiti paskaitysim, treti palaikins, dundukai už sudrumstą stručių ramybę supyks, keliolika pakomentuos. Ir po savaitės viskas bus užmiršta. Tuoj ruduo, kasim bulves ir prasidės krepšinis. Mes nusipelnėme valstiečių, brangūs Lietuvos žmonės.

Daugiau skaitykite