Algimantas Rusteikia. Tas prakeiktas nuolankumas

Vasara baigias, nes Premjeras jau atostogavo, deputatai išskrido į šiltus kraštus, mokesčių inspektoriai – į Palangą, nepasiturintys geria soduose. Viskas juda kaip pridera – pinigų kryptimi.

Vladimiras Leninas sakė, kad svarbiausias revoliucijos klausimas – valdžios klausimas. O svarbiausias valdžios klausimas – pinigų klausimas. Sužinok kelius, kuriais vaikšto pinigai – sužinosi viską ir valdysi pasaulį. Yra kas žino, bet ir apie juos žino. Todėl Vladimiro Putino sąskaitų neužšaldys niekada.

Europa dabar galvoja, kas ji yra ir kokia bus. Tautose ir alubariuose diskusijos, kur eiti, kokia Europos Sąjunga turi būti, visi tik pliekiasi kaip išprotėję. Nes žiauriai svarbu, dabar lūžio momentas, kai sprendžiasi ateitis dešimtmečiams.

Mums tai nesvarbu, mes nuolankūs. Didžiausia Lietuvos Respublikos paslaptis – užsienio politika. Du šimtmečius kiekviena karta turėjome po sukilimą, karą, rezistenciją ar okupaciją. Atkakliųjų ir užsispyrėlių teliko kaulai. Mes – išlikusiųjų palikuonys.

Pas mus diskusijų nėra. Lygiuot, ramiai, klausyt, kaip Briuselio pijokėlis pasakys! Kas duos pinigų, tam atsiduosim, juk mes – pozityvūs patriotai. Svarbiausia pinigų klausimas, o pinigų už dyką duoda nuolankiesiems.

Aklas, bukas paklusnumas, tapęs įpročiu – visų valdžių, diktatūrų ir autokratijų svajonė. Bet kokios permainos, stagnacijos įveikimas ir aplamai progresas – ėjimas per raudoną. Jėzus Kristus atėjo ne pagal taisykles.

Vasario 16-oji, Kovo 11-oji buvo ne pagal taisykles. Visi didieji įvykiai ir permainos buvo ne pagal taisykles. Kai normos tampa aukščiau už gyvenimo prasmę ir bendrą interesą, atslenka rutina, stagnacija, kūdros dumblių laimė ir visuomenės mirtis.

Vergo psichologija

Buvau Vilniuj. Vakaras, būrelis prie perėjos, prospektas tuščias. Skersinė gatvė tuščia abipus iki horizonto. Raudona, visi ilgai, kantriai stovi, nudelbę akis. Žalia – ir tada tvarkingai kaip viščiukai nukrypuoja. Tai mūsų gyvenimas, ši tauta beviltiška.

Besilaikantys taisyklių situacijoje, kada jos visiškai beprasmiškos ir nemokantys savarankiškai susivokti bei priimti sprendimo yra beviltiški. Nuolankumas draudimui aukščiau už sveiką protą – orveliškos visuomenės ženklas. Vergo psichologija, kvailių ir prisitaikėlių laikoma civilizuotumu.

Net kare nebūtina visada vykdyti įsakymus. Susiklosčius nenumatytai situacijai, jie gali būti beprasmiški ir net kenksmingi. Karininkai, dalinių vadai apmokomi mūšyje elgtis pagal aplinkybes ir spręsti atsižvelgiant į tikslą.

Aukoti tikslą dėl priemonės, prasmę dėl beprasmiškos rutinos – patogu ir miela. Apima vergų saugumo, pasitenkinimo paklusus ponui jausmas. Atvėrus vartus iš tvarto niekas neišeina, ėriukų tylėjimas pasitinka šeimininką. Jis mus išgelbės, apsaugos ir pašers.

Kiek permainų belauktum, jų nebus. Tik naujos taisyklės ir nauji draudimai, kurių pasiilgom, tik nesutariam kokių. Broileriai, savim patenkinti ir laimingai laukiantys žalio signalo, kurio niekada nebus. Jis yra tik mūsų širdyse.

Sovietizmas yra gelbėtojo laukimas ir kolektyvizmas, atsisakant asmens teisės ir atsakomybės spręsti, taikymasis prie absurdo. Dabar tai tapo neturinčių ką pasakyti ir kuo argumentuoti kliše.

Yra paprastas, tikras, neklystantis moralinis, teisėtumo jausmas, kuris vertina tiksliai ir visada teisingai. Jį turi ir vaikai, ir psichiniai ligoniai. Tai kaip muzikinė klausa, žmogus tą jaučia arba ne. Kai pamatai, kai net to nebeliko, lieka tik neviltis.

Debilas, apipylęs mokyklos direktoriaus veidą šūdais, yra teisus, o direktorius, pasielgęs kaip kiekvienas neiškastruotas vyras pasielgtų, išmetamas iš darbo žiniasklaidai plojant atsistojus. Pagyvenusiai moteriai į akis spjaudantis paauglys laimi teismą prieš savo orumą bandžiusią ginti moterį, kuri turi jam atlyginti patirtas moralines kančias.

Ir visi nuo Prezidentės iki studentės tyli, vadinasi, taip turi būti. Ir auksinis jaunimėlis problemos nemato, nes tuoj eis gelbėti varlyčių. Taip nebuvo net sovietiniais laikais. Dabar niekas niekur neišveš, tiesiog tai normalu arba niekam nerūpi. Užtat labai rūpi paskųsti kitaip manantį, viešai išsityčioti iš nepatikusio dėstytojo, mokytojo ar šiaip tikinčiojo ne tuo ir ne taip, kaip reikia.

Prarastas pasaulis

Naktimis būnu mažas. Su tėčiu einam žuvauti lazdyno stiebų meškerėmis, iš pušies žievės pasidarę plūdes, persmeigtas degtuku, ir už tą nereikia mokėti. Ir dar bijom mokytojų ir nebijom kaimynų. Dar viskas tik bus.

Ežerai ir upės buvo mūsų. Ir miškai buvo mūsų, ir nesibaidėm būti savim ir galvoti ką norim. Mes tylėjom, bet nebuvom nuolankūs. Vakarais sėdėdavom prie laužo, kurį kurdavom kur norėjom ir niekas mūsų nebaudė, tik uodai, atsiprašau, uodės, nes patinams mūsų kraujo nereikia.

Ir jokių tvorų su kameromis nebuvo, ir jokios apsaugos mūsų pačių saugumui ir gerovei. Dar matau, kaip liepsnos atšvaitai žėruoja akyse, kurios prarastos. Prarastame pasaulyje nuolankumo nebuvo.

Nematavo, kiek metrų nuo vandens pastatyta mašina, ar ratas ne ant žolytės. Nes automobilio neturėjom ir nebuvom dėl to nelaimingi. Kai panorėdavom – miegodavom naktį kur užsimanę.

Ir negalvodavom, ar reikia leidimų. Ir kaip nepažeisti draudimų, kurių nebuvo. Ir niekas valdžios nemylėjo. Tokių kvailių nebuvo net valdžioj, ir ji bijojo mūsų. Mes buvom nugalėti, bet nebuvom nuolankūs.

Žmonės sėsdavo prie stalo su džiaugsmu ir vaikais. Ir keldavo taurę sugrubusiom nuo darbo rankom, ir šviesa buvo jų akyse, ir niekam tai neužkliūdavo. Ir dainuodavo, o kaip jie dainuodavo! Ir kiekvienas atėjęs būdavo brolis.

Galit juoktis ir iš tų dainų šaipytis, kurie tarp jų nepabuvot. Kurie nematėt akių spindėjimo, ilgesio ir nepajutot jų širdžių bendrumo. Kai sunkiam, pritemusiam ir svetimam pasauly žmonės susirenka kartu, ir jiems būna gera, ir jie dainuoja.

Taip, ne šventieji ir išduodavo vienas kitą, ir pasiduodavo, ir Dieve, kokie būdavo neteisūs! Bet štai jų sugrubę nuo darbo rankos ima duoną, kelia taurę, priglaudžia vaikus. Ir kambarys prisipildo šviesos. Juk prisimenat, ar ne?

Mes nebuvom nuolankūs. Nebijojom kalbėti ką norim. Nors ne viskas buvo kalbančių galvų dėžėj, bet viskas buvo gyvenime. Nebijojom, kad kas nors įsižeis dėl to, ką galvojam ir sakom ir ateis mūsų nubausti.

Buvo milicija, kuri pati netikėjo savim, bet nebuvo minčių policijos ir vidinio balso, liepiančio tylėti. Ir raudono stop krano, stabdančio minčių traukinius. Taip, prarastam pasauly, kurį dar kartais susapnuoju, nebuvom laisvi.

Bet nekentėm ir bijojom to, kas dabar laisvai yra ir gyvena tarp mūsų. Buvom laisvi nelaisvėje, esam nebelaisvi laisvėje…

Daugiau skaitykite ČIA