Sprendžiant koki turi būti Lukiškių aikštė Lietuvos Respublikos sostinėje, turėjome atsakyti į klausimą, kam ji skirta, – valstybės piliečiams, miestelėnams ar miesčionims. Žinant, jog pilietis yra asmuo, turintis valstybėje tam tikras teises ir pareigas, esantis valstybės kaip politinės bendrijos narys, miestelėnas – asmuo, gyvenantis mieste, turintis ūkinės veiklos bei rinkti miesto valdžią, jungtis į bendrijas teisę, miesčionis – smulkių, savanaudiškų interesų ir siauro akiračio žmogus, pamatysime, kad nuo pat nepriklausomybės atkūrimo greta globalistų ir ES klerkų brukamų kosmopolitinių nuostatų vyksta varžytuvės tarp piliečių ir miesčionių.
Vilnius yra ne tik miestas miestelėnams gyventi, bet ir Respublikos sostinė, valstybės suvereno rezidavimo vieta. Tai įvertinęs LR Seimas savo Nutarimu „Dėl valstybės sostinėje esančios Lukiškių aikštės funkcijų“ (1999 m. vasario 11 d. Nr. VIII-1070), įvardijo aikštės statusą, numatė užduotis vyriausybei ir miesto savivaldybei aikštei sutvarkyti.
Futbolo kamuoliui prilyginta Lukiškių aikšte beveik du dešimtmečius buvo žaidžiama tarp įvairių Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės institucijų.
Seimas, 91 parlamentarui balsavus už, nė vienam nebuvus prieš ir vienam susilaikius, priėmė rezoliuciją „Dėl neatidėliotinų veiksmų siekiant sutvarkyti Lukiškių aikštę Vilniuje ir pastatyti kovotojų už Lietuvos laisvę atminimo įamžinimo memorialą Lietuvos valstybės atkūrimo šimtmečio progai“ (2017 m. gegužės 2 d. Nr.XIIIP-600), tačiau išvydome kūrybinės minties aborto rezultatą, grynai miesčionišką projektą.
Minėtų Seimo Nutarimo ir Rezoliucijos akivaizdus ignoravimas liudija Vyriausybės ir Vilniaus savivaldybės klerkų, vadovaujantis savo miesčionišku mentalitetu, sauvaliavimą. Istorinės atminties įamžinimą aikštėje „bunkeriu“ pilietinė tauta atmeta, tačiau valdžioje esantys veikėjai, kuriems valstybės būtis ir istorinė atmintis tėra abstrakcijos, pirmenybę atiduoda buičiai, vartosenai.
Nesitaikstanti su tokia padėtimi grupė Seimo narių pateikė Lukiškių aikštės įstatymo projektą, įtvirtinantį jos valstybinę, reprezentacinę funkciją, pastatant joje Vyčio su laisvės kovotojų memorialu paminklą. Įstatymo projektą pasirašė 41 Seimo narys. Projektas protokolu skubos tvarka įtrauktas į LRS posėdžio dienotvarkę.
Lieka viltis būsimu, Respublikos sostinei palankaus įstatymo priėmimu, jei ir Seimas dar nesumiesčionėjo.
Visuomenės susirūpinimą Lukiškių aikšte ir paminklu joje kelia ne vien kaip miesto erdve, patogia miestelėnams tarpti. Lukiškių aikštė, Seimo Nutarimu paskelbta reprezentacine, yra valstybės SOSTINĖS aikštė, ji skirta visos valstybės piliečiams, atsilankantiems svečiams, užsienio delegacijoms, ji turi tarnauti tautinių ir valstybinių švenčių minėjimams.
Karališkos kilmės valstybės, koki yra ir Lietuva, turi savo himną, vėliavą, herbą. Tautinė vėliava plevėsuoja Gedimino pilies bokšte, ant Seimo rūmų, istorinė – virš Prezidentūros ir Valdovų rūmų, Himnas įamžintas Kudirkos aikštėje. Jei Seimo Nutarimu Lukiškių aikštė paskelbta reprezentacine, neabejotinai, čia turėtų rastis vieta valstybės herbui – Vyčiui.
Greta Vyčio aikštėje Seimo Nutarimu ir Rezoliucija numatytas memorialas „per amžius už laisvę kovojusiems ir žuvusiems“, todėl skulptūra taptų drauge kovas atitinkančiu paminklu.
Kodėl peršamas paminklas tik partizanams ir partizanų „pagerbimas“ anoniminiu būdu (numatoma įrašyti slapyvardžius, tikruosius vardus uždaryti slėptuvėje), – neatspindi pačios kovos už laisvę. Vašingtone Vietnamo kare žuvusių karių memoriale (labai panašu, kad „bunkerio“ autorius jį ir kopijavo) surašytos tikros žuvusių karių pavardės.
Kita vertus, konkursas vyko neskaidriai, dėl sudėtingų balsavimo kompiuterinių procedūrų nuomonės negalėjo išreikšti dauguma piliečių. Skelbtose apklausose už Vytį pasisakė apie 70 proc. piliečių.
Tikėkime, kad ne tik dauguma Seimo narių, bet ir Vyriausybė su miesto meru atsikvošės, kad Vilnius yra visos LIETUVOS SOSTINĖ ir Lukiškių aikštė turi būti visos Lietuvos istorijos, o ne Vilniaus savivaldybės klerkų, miesčioniško mentaliteto veidas.,