Algirdas Endriukaitis. Gyvieji priešinasi, o mes juk nemirę?

Prieš keletą metų konferencijoje Tbilisyje teko susitikti su šviesaus atminimo prancūzų filosofu Andrė Gliuksmanu. Jis, mokėjęs rusų sargybai, didžiai rizikuodamas, mėnesį nelegaliai pabuvojo Čečėnijoje ir pats pamatė visą nusikalstamą naikinimo siaubą. Reikėjo drąsos, kad galėtų padėti teisei ir teisingumui, glūdėjusiems jo širdyje. Įstrigo jo mintis apie pasipriešinimą: „Nesipriešindami būsite ne tik ideologiškai tyri laisvojo pasaulio kairieji, bet dar ir mirę.” Tą patį galima pasakyti apie Maskvoje sušaudyto Lietuvos partizanų vado J.Žemaičio likimą ir šiandieninių prokurorų ir teisėjų Lietuvos valstybės vardu paskelbtą verdiktą, kad jis yra pamatuotai pavadintas ,,subingalviu”. Tai – kovos lauke žuvusio ir mūsų neatleistinoje užmarštyje palikto didvyrio atvejis, kuris nieko nejaudina.

Redakcijos archyvo nuotr.

Taigi, esame lyg ir mirę? Ką reiškia Ariogalos kalbos, dainos ar kiti standartiniai valdžios ,,leistini” anoniminiai paminėjimai, jei pažemintas ir išniekintas tautos garbės vadas, o mes tylime!

Tyrais, bet iš tiesų mirusiais Lietuvoje tampama todėl, kad nežvelgiame į akis ir sielą tų, kurie savo laiku nieko nebijojo ir savo gyvybe tęsė Lietuvos laisvės istoriją. Šiandien konservatoriai, kurie nešė Sąjūdžio vėliavą, blaškosi ir gūžiasi krikdančiame liberalų vėjų sūkuryje, kur valstybės kūrimo rezistencinės istorijos idėjų pagrindu iškelta Lietuvos Sąjūdžio vėliava yra pakeista laisvės meilės fantominiu judesiu ir liberalia šiandienybės pakrikimo šypsena. Dengiamasi rezistencijos šešėliu ir imitacija, minutei sustojant prie tokios atributikos, pavartoma rezistencinė knyga ir įsivaizduojama, kad jau susitapatino su laisvės kovos idealizmu ir grįžta prie pietų stalo be jokio atsiskaitymo istorijai. Tai ne visų ir ne piktybiška parodomoji iliuzija, saviapgaulė ne tik sau, bet ir pamestai, realiai niekinamai Lietuvos laisvės istorijos dvasiai. Daugelis dorų žmonių užmiršo pasipriešinimo drąsą.

Rezistencijos dalyvių atžvilgiu šiandieninis pilkas valdžios elitas apsimestiniais žodžiais formaliai išoriškai ištaria pagarbos žodį, o vadinamieji dešinieji renka įvaizdžio naudos taškus savo rinkimuose. O realybėje lieka tik okupacinio raugo ir paniekinimo, geriausiu atveju – abejingumo viešpatija, sustojusi istorinės kovos ir veikimo pamokos atminties narkozėje.

,,Imperijos atole tvinksi puvėsių palūkanos” (K.Požėra).

Lenkų satyrikas Stanislovas Ježis Lecas yra pastebėjęs: ,,Valstybę geriausiai apibūdina tai, kaip joje teisiama.”

Prokuroras Justas Laucius 2013-02-08 nutartyje nurodo neskaitęs ir nevertinęs skunde pateiktų niekinimo stribinių citatų ir ištraukų, atmeta partizanų vado J.Žemaičio dukterėčių ir rezistentų darbo grupės bendrą skundą dėl partizano garbės paniekinimo knygoje ,,Žali”. Ir kartu skelbia atviro šmeižto apraišką kaip Lietuvos teisinės valstybės nuostatą. Jam nekyla mintis, kad rezistencija yra ne asmeninis, o viešasis interesas, kurį jis pagal Prokuratūros įstatymą privalo ginti.

Vilniaus miesto apylinkės teismo teisėjas Petras Karvelis savo 2019-02-25 nutartyje tvirtina: ,,(…) ši knyga ne apie pokario rezistenciją”; ,,romane kalba apie partizanus nebandydamas juos įžeisti.” Kur čia sveika logika? Vilniaus apygardos teismo teisėjai Arūnas Budrys, Jurgita Kolyčienė ir Ernestas Rimšelis 2019-04-02 nutartimi įvertina tai, kad knygos ,,Žali” autoriaus M.Ivaškevičiaus teiginiai, jog lietuvius ,,užvaldė įkyri idėja turėti savo valstybę”, kad buvo „įkyriai kariaujama„, o partizanas – ,,snarglius nuogu pimpalu”, ,,subingalvis” ir t.t., visai atitinka ginkluoto pasipriešinimo moralinį, istorinį, politinį ir teisinį rezistencijos vertinimą.

,,Konstitucinis Teismas taip pat yra konstatavęs, kad laisvė turėti įsitikinimus apskritai negali būti ribojama, o laisvę reikšti įsitikinimus galima riboti tik įstatymo nustatyta tvarka ir tik tada, kai yra būtina apsaugoti Konstitucijos 25 straipsnio 3 dalyje nurodytas vertybes – žmogaus sveikatą, garbę ir orumą, privatų gyvenimą, dorovę, ginti konstitucinę santvarką.” (Konstitucinio Teismo 2000 m. birželio 13 d. nutarimas). Mūsų argumentai remiasi būtent Lietuvos Konstitucijos nuostatomis. Ar okupaciją remiantys teiginiai nekelia abejonės santvarka?

Lietuvos Konstitucinio Teismo 2020-07-30 nutarime nurodoma, kad Lietuvos Laisvės Kovos Sąjūdžio Tarybos 1949 m. vasario 16 d. deklaracija savo teisiniu reikšmingumu ir statusu yra tolygi su 1918 m. vasario 16 d. ir 1990 m. kovo 11 d. konstituciniais aktais. Tokiu atveju knygos ,,Žali” siekis niekinti ir žeminti šio konstitucinio akto signatarą J.Žemaitį nereiškia atviro Lietuvos konstitucinės santvarkos niekinimo, neigimo ir okupacijos legitimavimo?

Pirmajame šios knygos leidinio viršelyje kaip išeigos idėją knygos autorius nurodo: ,,Man patiko šis karas.” Patiko išbuožinimai, persekiojimai, tremtys, žudymai, visi prievartavimai ir kalinimai? Tai knygos autoriaus konceptuali užmačia – Lietuvos okupacijos pateisinimo ir nostalgijos nuostata. Ši knyga išleista rusų kalba, o su Lietuvos valstybės parama ir vokiečių kalba. Galima paklausti: kas ir kam suka tą represijų velnio malūno plovimą? Taigi, čia kalbos apie Rusijos šiandieninę istorinę propagandą nėra, jeigu Lietuvos Respublikos vardu tai patvirtina Lietuvos prokuroras ir 4 teisėjai. J.Žemaitis Lietuvos Seimo sprendimu pripažintas valstybės vadovu (2009 m.), yra įsteigta jo vardo Lietuvos karo akademija, mokyklos, gatvės, o kartu – iš viso to pasityčiojantys teismų verdiktai! Tik aklas gali to nematyti.

Kolaboranto M.Misiukonio byloje Lietuvos apeliacinis teismas (Violeta Ražinskaitė, Valdimaras Bavėjanas, Daiva Pranytė-Zalieckienė) 2015-07-03 išteisinamojoje nutartyje teigia: ,,(…) M.Misiukonis, nagrinėjamo įvykio metu dirbęs VSK struktūroje, nebuvo atsakingas už jos vykdytą veiklą.” Tai kas tuomet atsakingas už konkretų ir neginčijamą nusikalstamą veiksmą?

Prokuroras Eugenijus Papučka 2018-06-05 nutarimu atmeta skundą dėl Lietuvos katalikų Bažnyčios kronikos leidėjų ir rezistentų persekiotųjų ikiteisminio tyrimo bylos: ,,Pažymėtina, kad kankinimu nepripažįstamas skausmas ar kančios, kurios atsiranda dėl teisėtų sankcijų ar yra tų sankcijų neatskiriama dalis.” Negirdėtas teisinis okupacinis atradimas!

Rezistentų nuolankumas

Už nesipriešinimą, tylos duoklę rezistentams veidmainiškai įteikiama simbolinė miniatiūrinė Laisvės premija, Ariogalos rezistentų suėjime leidžiama keikti Staliną, Sniečkų. Ir apie jokį atvirą mūsų protestą dėl partizaninio ir rezistencinio pasipriešinimo budelių reabilitavimo, istorijos perrašymą nekalbama. Kur dingo rezistencinio pasipriešinimo asmenų valia, drąsa ir prievolė?

Savo tyla išduodame pasipriešinimo aukas, nepagalvodami, ką jie šiandien pasakytų, kaip mes apgailėtinai elgiamės savo valstybėje, bučiuojame ranką už pamestą centą, trupinį ar dėkojame už veidmainišką žodį. Išduodame tą šventą Nepriklausomos Lietuvos valstybės idėjos auką.

Pagalvokime, kuo mes tapome, kad tyliai ir nuolankiai priimame šiandieninį prokurorų ir teisėjų atvirą pasityčiojimą. Kur mūsų savigarba ir išdidumas? Partizanai mirti nebijojo, o mes, žaisdami teisinę valstybę, nesugebame apginti savo kraujo brolių nuo kolaborantinių prokurorų ir teisėjų verdiktų.

Jeigu neturime atminties pagarbos arba turime baimės ar nuolankumo, reiškia, kad mes išdavėme tuos, kurie šiandien negali kalbėti, mes nekalbame už juos. Ką jie darytų, jeigu būtų gyvi ir dalyvautų pokalbyje su tokiais prokurorais ar teisėjais?

Šiandien rezistentai neturi jokių savo iškentėtų istorinių teisių savo laisvės kovos įprasminimui. Nei žuvę partizanai, nei J.Žemaičio, nei A.Kraujelio artimieji, nei kardinolas S.Tamkevičius, nei sesuo Sadūnaitė, nei vyskupas J.Kauneckas, nei kunigas R.Grigas, nei šimtai kitų rezistentų neturi jokių teisių dėl istorinio teisingumo, istorinės atminties įamžinimo, palyginus su kažkokia anonimine komisija ar buvusiais komjaunuoliais.

Per verslo prizmę istoriją sprendžia kažkokios komisijos, kurių nariai dėl Laisvės kovos nė piršto nepajudino. Lukiškių aikštėje yra projektuojama pramogų bei pasilinksminimų industrijos erdvė. Jau išniekinta šventa 1863 m. sukilimo kankinių žūties vieta įrengus šunų pasivaikščiojimo alėją. Nieko švento, tik pinigų godulys.

Išvada

Nepriklausomos Lietuvos valstybės laisvės sostas užgrobtas stribinio mentaliteto, savų materialistų, dvasios ubagų, beširdžių istorijai, atsisakiusių Lietuvos valstybės istorijos idėjos, kuriems jau nėra Vasario 16-osios ir Kovo 11-osios dvasios, jeigu jiems rezistentų aukų atminties šventos teisės yra nulis ir rezistentų nuomonė – šuns skalijimas.

Konceptualus klausimas: ar rezistencijos dalyviai turi teisę valstybės idėjos ir atminties įamžinimui pareigą ir teisę, ar tai istorijos prašalaičių ir regimo verslo prerogatyva?

Nėra Lietuvos laisvės istorijos pagarbos, nesuvokiami giluminiai žodžiai – Tėvynė, Tauta, Laisvė, Auka, Teisė, Nepriklausomybė, Suverenitetas. Prisiminkime partizaninį išdidumą, savigarbą ir drąsą, Lietuvos istorijos įpareigojimą ginti Lietuvos valstybės idėją be jokių kolaboravimo trupinių. Pasyvumo atveju pasaulio istorija užrašys: ,,Lietuvos rezistentai 2021 metais savanoriškai su savo tyrais ir šventais įsitikinimais tyliai mirė savo idėjos eutanazija. Toliau sekė Prūsijos likimas.”

Jeigu susirinkę Ariogaloje dalinsimės vien tik prisiminimais, tai bus Laisvės kovos išdavystė.Gal ne Ariogaloje šiemet reikia susirinkti, o Vilniuje, Lukiškių aikštėje, ir viską iškloti? Gal organizuotai grąžinti visus valstybinius apdovanojimus?