Pasitikėjimas demokratijose turėtų būti viešojo gyvenimo alfa ir omega. Kad lietuviškoje demokratijoje jo būna pernelyg retai, tai jau aksioma. Išimtimi iš to nėra aukštasis mokslas ir jo politika. Stebėtis tuo irgi nėra prasmės. Pas mus daug sprendimų buvo priimta visuomenę ir jos nuomonę ignoruojant. Kad ir garsioji 2009 m. studijų krepšelių reforma. Ji yra tik vienas iš galimų pavyzdžių.
Kodėl beveik nei iš šio, nei iš to apie pasitikėjimą? Paaiškinimas elementarus. Jei kokią nors problemą kas nors nori išspręsti, tai demokratijos laikais sprendėjais ir jų receptais turi pasitikėti. Ir tie, kam tie receptai taikomi, ir tie, kas sprendžia, ir galiausiai kiti visuomenės nariai. Ar receptais, kurie taikyti aukštajame moksle per pastaruosius 8-10 metų, pasitikima? Atsakymas – NE. O dabar naujas kurpiamas planas – nacionalinės aukštojo mokslo sistemos optimizavimas/konsolidavimas. Bet šį kartą ne apie ministerijos ar kitų politikų planus. Bet apie reformatorius kabutėse iš aukštojo mokslo vidaus. Reformatorių žodelienos (geras terminas Zenono Norkaus iš Vilniaus universiteto sugalvotas) būgnai trata: du ar trys universitetai, o jei labai geri būsite, dar kokį vieną paliksime…. Argumentų toje žodelienoje nėra daug. Vietoj jų – užkeikimai. A la „kokybė“, „tarptautiškumas“, „kompleksiškumas“, „konsolidacija“ ir panašiai.
Tokie užkalbėjimai gerokai be turinio. Už viso to yra šališkumas, savanaudiškumas, kartais gal ir neišmanymas. Tokie dalykai visur, o ir politikoje ar kur kitur jie gali naudą sukurti tik laikinai. Ilgesnėje laiko perspektyvoje – tai kelias į niekur arba blogiau – savigriovą. Aukštojo mokslo lauke tos savigriovos būta jau per daug. Laikas čia nuo galvos atsistoti ant kojų. Pradžiai būkime bent objektyvūs ir matykime įvairius kelius, kaip nueiti iš taško A į tašką B aukštajame moksle, ir išmokime apskaičiuoti savo sprendimų pasekmes. Apie sėkmingą aukštųjų mokyklų jungimų formulę jau esu rašęs, bet repetitio est mater studiorum arba kartojimas yra mokymosi motina, tad dar kartą primenu, kad jungimai turi būti apskaičiuoti, suplanuoti, tinkamai įgyvendinami, atskaitingi visuomenei, įtraukiantys akademinę bendruomenę.
Nuo ko prasideda apskaičiavimas: nuo buvusių jungimų rezultatų ir patirties analizės. 2010 metais susijungė Kauno medicinos universitetas ir Lietuvos veterinarijos akademija. Ar kas nors matė viešai šių dviejų aukštųjų mokyklų sujungimo įvertinimus, rimtą sėkmių ir nesėkmių analizę? Šio suvienijimo kaina buvo labai nemenka. Nors aukščiausia Švietimo ir mokslo ministerija buvo pradžioje žadėjusi porą dešimčių milijonų litų tam sujungimui, bet pikti liežuviai plaka, kad buvo išleista apie 50 mln. litų. Tai buvo vis dar finansų ir ekonominės krizės laikais.
Jei 2010 m. medicinos universitetui ir veterinarijos akademijai teko 12,37 proc. valstybės biudžeto lėšų, skiriamų 14-ai pagrindinių valstybinių universitetų (Karo akademija neįskaičiuota), tai 2016 m. – 14,26 proc., o 2017 m. buvo projektuojama 15,69 proc. tarp 13-os universitetų. Nors jungimai turėtų sumažinti bent administracines sąnaudas, o tuomet ir bendras universitetų veiklos sąnaudas, bet, panašu, kad taip nėra atsitikę aptariamu atveju. Net priešingai – sąnaudos yra kiek padidėjusios, kai, pavyzdžiui, kai kurių kitų universitetų finansavimas mažėjo. Antai, jei 2009 – 2010 m. Vilniaus Gedimino technikos universiteto santykinė dalis tarp pagrindinių universitetų siekė 12-13 proc., tai 2016 – 2017 m. ji sumažėjo iki 10-11 proc., atitinkamai Edukologijos universiteto nuo maždaug 6 iki 3,5 proc., Šiaulių universiteto nuo daugiau 5 iki 2,5 proc. Dar vienas faktas, ne itin palankus jungimams, yra ir tai, kad 2015 m. tarptautinis mokslinės veiklos palyginamasis vertinimas svarbiausioje LSMU biomedicinos srityje proveržio irgi nerado. Tačiau visais atvejais žinia yra tokia: įvertinkime buvusius jungimus išsamiai ir nešališkai, o tuomet svarstykime apie naujus.
