Alina Laučienė. Kada mokytojo profesija taps prestižinė? (II dalis)

Pirmoje straipsnio dalyje aptartos mokyklos ir mokytojo profesijos krizės priežastys. Antroje teksto dalyje dalinamasi autorės pasiūlymais jai spręsti.

1. Švietimo ministerija turi įvesti mokinių ir tėvų mandagumo kodą – jų elgesio taisykles ir mokinių pareigų sąrašą, kad apgintų ir apsaugotų mokytoją nuo tėvų ir mokinių atvirų patyčių, įžeidinėjimo ir žeminimo. Šiuo metu tai jau yra tapę grubių mokinių ir jų tėvų bendravimo norma. Po taisyklėmis pasirašo tėvai ir vaikas. Jeigu nevykdo, pakartotinai įspėjus jų nesilaiko, iškart šalinamas iš mokyklos. Ne mokykla sugalvoja taisykles – tai neveiksminga. A.a. B. Burgis buvo įvedęs, o kuo baigėsi, visi žinome.

Direktorius ir kreipėsi į mokinius jiems primindamas pagarbaus bendravimo taisykles. Išeidamas pasakė: „Prasižengsite, turėsite reikalų su manimi“

Mano dukra dirbo vienoje Airijos mokykloje. Į pirmą pamoką su ja atėjo direktorius ir kreipėsi į mokinius jiems primindamas pagarbaus bendravimo taisykles. Išeidamas pasakė: „Prasižengsite, turėsite reikalų su manimi.“ Ar šiandien rastume daug tokių direktorių, kurie geranoriškai padėtų jauniems specialistams? Vargu… Mokytojui privalo būti sukurtas ramus ir saugus darbo klimatas, ir tėvų išpuoliai prieš mokytoją turi galutinai baigtis. Pavyzdžiui, Norvegijoje, Šveicarijoje tėvams draudžiama kištis į mokymo procesą. Tai sveika ir teisinga mokytojo atžvilgiu. Kartą paprašiau abiturientų, kad parašytų rašinį apie mokinio teises ir pareigas. Vienas geriausių klasėje mokinių parašė štai ką: „Mokinys turi vienintelę ir pačią svarbiausią teisę – labai gerai mokytis. Iš šios teisės išplaukia visos kitos teisės ir pareigos. Dirba mūsų tėvai, turime dirbti ir mes. Mokymasis yra mūsų darbas ir jį turime atlikti labai gerai.“

2. Švietimo ministerija privalo nustatyti maksimalų nepateisintų praleistų pamokų skaičių per pusmetį ar trimestrą. Ne mokykla nustato, bet Ministerija. Jeigu toks skaičius viršijamas, šalinti iš mokyklos. Vienoje gimnazijoje direktorius su administracija nusistatė 35 pamokas!!! Tinginiams padus laižė, todėl ir mokymosi rezultatai gėdingai menki. Daugiausiai galėtų praleisti dvi ar tris pamokas.Turi būti aiškiai suvokiama, kad nė vienas mokytojas nepajėgus išmokyti tuščios kėdės! Gėdinga, bet sena kaip žemė mokyklos praktika: mokinys varžybose ar kokiame renginyje, ar šiaip neatėjo, o mokyklos administratorius liepia nežymėti „n“ (nedalyvavo pamokoje) raidės. Be griežtos lankomumo kontrolės ir atsiskaitomybės iš mokinių ir tėvų pusės nebus jokių gerų mokymosi ir mokymo rezultatų. Kodėl nepasimokius iš pažangių šalių? Pavyzdžiui, Norvegijoje pamokų lankomumas yra šimtaprocentinis. Kodėl? Ogi todėl, kad nuo pirmos klasės iki paskutinės yra vedama mokinio byla, kurios jis niekada nemato, ir kurioje yra kruopščiai sužymėti visi nepateisinti pamokų praleidimai, neatliktų namų darbų užduočių skaičius per visus mokymosi metus ir metinis visų metų drausmės pažymys. Kai mokinys baigia mokyklą, jam įteikiama byla, su kuria jis keliaus į universitetą. Nė vienas universitetas nenori tinginių ir nemokšų, todėl byla yra atidžiai tiriama, ir ji tampa lemiamu faktoriumi, ar jaunuolis bus priimtas į universitetą, ar ne. O mūsų padėtis vargingesnė už labiausiai apgailėtiną.

3. Ministerijos ar kieno nors potvarkiu šeima turėtų sumokėti valstybei už kiekvieną vaiko savavališkai praleistą pamoką, nes valstybė vaikui skyrė kiekvienai dienai tam tikrą pinigų sumą už jo mokymą, kad šis vėliau kai ko išmoktų ir savo sąžiningu darbu atsilygintų valstybei. Anksčiau, atrodo, būdavo skiriami 28 litai per dieną, reikėtų pasitikslinti, kiek skiriama dabar. Tėvai pradėtų atsakingiau žiūrėti į savo vaiko mokymąsi ir į savo, tėvų, pareigas – pradėtų daugiau reikalauti iš savo atžalėlių. Nueikime vienuoliktą valandą į didžiuosius prekybos centrus, ką išvysime? Ištisus būrelius besišlaistančių paauglių. O kur jie tuo metu turėtų būti? Akivaizdu, kad būtų tikslinga pradėti vesti mokinio bylas nuo pirmos klasės iki paskutinės kaip Norvegijoje, o šiandien atestatuose pradėti rašyti drausmės pažymį (koks seniai neberašomas) bei praleistų pamokų skaičių per paskutiniuosius trejus mokslo metus – tai būtų veiksni drausminimo priemonė. To turėtų reikalauti universitetai, kad nestotų tie jaunuoliai, kurie pasirengę studentauti, o ne studijuoti.

4. Psichologo vaidmuo mokykloje. Kiekvienoje mokykloje yra psichologas. Ką jis veikia? Nieko ypatingo, nes retas iš mokinių į jį kreipiasi net dėl patyčių. Todėl teko matyti absurdiškiausius psichologės renginius, tokius kaip: „ Aš duodu tau obuolį, o tu man, mokinuk, atiduodi cigaretę“ – taip kovoja prieš rūkymą mokyklos teritorijoje Nerūkymo dieną. Įtariu, susirinktas cigaretes pati sutraukdavo, o gal ir kolegoms duodavo. Mokiniai leipdavo juokais, matydami tokią komediją, kuri tęsėsi metų metais. Kur jos paskaitos apie rūkymo žalą? Kur pakviesti gydytojai, kurie prablaivintų mokinių galveles? Psichologės pareiga turėtų būti kalbėtis ne tik su mokiniais, bet ir su jų tėvais, juos mokyti atsakingumo, jiems skaityti paskaitas, kaip dirbti su vaiku, kad šis pajėgtų įveikti savo tinginystę, mokyti tėvus, kaip namuose spręsti konfliktines situacijas, kurių apstu. Ne visi tėvai domisi psichologija ir pedagogika, nes neturi nei laiko, nei supratimo, todėl psichologės žinios tėvams labai praverstų.

Reikia vieną kartą baigti su tinginyste mokykloje. Tėvų tikslas turi būti išmokyti savo vaikus mandagumo, paslaugumo, darbštumo, o svarbiausia – drausmės

5. Reikia vieną kartą baigti su tinginyste mokykloje. Tėvų tikslas turi būti išmokyti savo vaikus mandagumo, paslaugumo, darbštumo, o svarbiausia – drausmės. Ko imasi vaikai, turi imtis tvirtai ir jeigu jau ko imasi, turi būti mokomi ir užbaigti. Šitų dalykų reikia mokyti ir mokytis nuo mažens, kitaip vaikai taps našta sau ir visuomenei. Tėvai dejuoja, kad vaikai tingi. Dėl to, kad tinginystė yra atvirai toleruojama ir įteisinta, daugelis, nors ir turi neigiamus metinius pažymius, keliami į aukštesnę klasę net su keliais dvejetais, jeigu tėveliai nesutinka, kad būtų palikti kurso kartoti.

Tėveliams, auginantiems veltėdį, leidžiama diktuoti savo sąlygas! Kas jiems suteikė tokią teisę? Pati Švietimo ministerija! Ar tik negyvename absurdo teatre, kur patys dar ir aktoriais esame? O turėtų palikti, jei turi nors vieną nepatenkinamą pažymį, kaip būdavo anksčiau. Tada tinginių puoselėtojai greitai susigriebtų ir verstų savo vaikelius mokytis. Bet graudžiausia yra tai, kad pati Ministerija savo potvarkiais įteisina absurdiškiausius dalykus! Pavyzdžiui, anksčiau drausdavo savaitgaliui ir atostogoms užduoti namų darbus, dabar susisgribo ir pakeitė į „nerekomenduojama“. Gal gyvename pokario laikais, kai iš mokyklos grįžę vaikai tėvams padėdavo atstatyti subombarduotą namą? Ką šiuolaikinis mokinys veikia per atostogas ar savaitgalius? Tingulio apimtas šlaistosi pakampėse užuot krovęs turtus į savo galvelę sėkmingai ateičiai. Tinginiams mokykloje neturi būti vietos, juk jie kaip moliuskai, prilipę prie laivo dugno, neleidžia greitai plaukti. Juk norintiems mokytis jie neleidžia mokytis, iš mokytojo atimdami tokį brangų laiką ir visiems sujaukdami darbinę nuotaiką.

6. Ministerijos potvarkiu būtina reikalauti, kad būtų įdiegtas glaudus bendradarbiavimas su tėvais ir mokinių vieša atsiskaitomybė tėvams. Pati mokykla yra bejėgė, nes tėvai vis neranda laiko pasidomėti vaikų mokymosi rezultatais. Ką turiu omenyje?

Pateiksiu pavyzdį, kuriuo galėtume sėkmingai pasinaudoti: teko skaityti apie belgų mokinius, kurie papasakojo, kas juos drausmina mokymo ir mokymosi srityje, neaplenkiant ir elgesio su mokytojais bei draugais. Pasibaigus kiekvienam pusmečiui ar trimestrui į tam tikrą mokyklos patalpą, kur sėdi klasės auklėtojas su šūsnimi įrašų apie kiekvieno mokinio gerus ir blogus darbus, BŪTINA atvykti su ABIEM tėvais. Jei šeima išsiskyrusi ir vienas iš sutuoktinių neatvyksta, policija kaip mat jį suranda. Priešingu atveju jis turi mokėti baudą už atsakomybės vengimą. Tad tėvai stengiasi to nepraktikuoti. Mokinys ir abu tėvai išklauso auklėtojo ataskaitą apie savo vaiką. Belgiukai tikino, kad toks atsiskaitymo tėvams būdas juos apsaugo nuo daugelio blogų dalykų, juk neišvengiamai reikės pasiaiškinti ir degti iš gėdos, kad nepateisinai tėvų ir mokyklos lūkesčių. Su melu čia nepraslysi. Šiuo metu Lietuvos mokyklose nieko panašaus nevyksta, į tėvų susirinkimus ateina penki, šeši tėveliai iš trisdešimties ar dvidešimt penkių.

Viename savo straipsnių Pozicijoje 2021-09-19 teisininkas Ramūnas Aušrotas rašė: „Tarptautinė teisė aiškiai pripažįsta, kad tėvams tenka pagrindinė atsakomybė už vaiko auklėjimą ir vystymąsi. Šis pagrindinis tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas yra įtvirtintas net trijuose JTO Vaiko teisių konvencijos (1989) straipsniuose. Jis įdiegtas ir Lietuvos teisinėje sistemoje. LR Konstitucijos 38 str. 6 d. sakoma: „Tėvų teisė ir pareiga – auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, iki pilnametystės juos išlaikyti.“ Civilinis kodeksas taip pat numato, jog „vaikai iki pilnametystės ar emancipacijos yra tėvų prižiūrimi“ (CK 3,155 straipsnio 1 d.) ir kad „tėvai atlikdami šias pareigas turi pirmumo teisę prieš kitus asmenis“ (LR CK 3,165 straipsnis).

Turi būti draudžiama mokiniams vėluoti į pamokas. O vėluojama vėlgi masiškai

7. Mokymo proceso metu turi būti draudžiama ar net juridiškai baudžiama (kaip yra tai daroma Didžiojoje Britanijoje), jeigu tėvai savavališkai išveža vaikus atostogoms į užsienį ar kur kitur, nes tam yra skirtos mokinių atostogos. Jau yra tapę norma, kai dvyliktokai savaitei ar dviem su tėveliais slidinėja Alpių kalnuose, o jų bendraklasiai tuo metu mokosi. Grįžę iš savavališkų atostogų labai trukdo mokymo procesui, nes neįsisavino medžiagos, kurią jau moka jų bendraamžiai, ir mokytojui užkrauna dar didesnį krūvį.

8. Turi būti draudžiama mokiniams vėluoti į pamokas. O vėluojama vėlgi masiškai. Pavėlavę mokiniai visiškai sugriauna pamokos ritmą ir struktūrą ir dėl to labai nukenčia pamokos kokybė bei mokytojo geras nusiteikimas rimtam darbui. Turėkime omenyje, kad dėl ydingo vėlavimo kenčia drausmingų mokinių žinių įsisavinimas.

9. Lietuvos mokyklose neoficialiai įvestas visiškas mokinių nebaudžiamumas, o tai žlugdo mokymo procesą. Padėtį reikia kuo greičiausiai taisyti. Valdžia, tėvai, administracija nesuvokia, kad mokytojas nėra chuliganų tramdytojas – jis yra žinių nešėjas ir perteikėjas, ugdytojas ir mokinių įgūdžių lavintojas. Vieną kartą reikia liautis keliaklupsčiauti prieš savanorišką vidutinioką, prieš tinginį ir baigti auginti būsimus nusikaltėlius Lietuvai. Juk dėl to nepaprastai kenčia gerai besimokantys vaikai. Gal vyresnei žmonių kartai yra sunku įsivaizduoti, bet šiandien mokytojai neturi teisės net sudrausminti, nes visos drausminimo priemonės iš mokytojo yra atimtos. Pedagogai pastatyti atvirame lauke kaip nusikaltėliai, į kuriuos atvirai šaudoma ir iš kurių piktdžiugiškai tyčiojamasi. Net žemesnių klasių mokiniai atvirai siautėja! Stipresnis apsigins žodžiu, bet daugelis yra tiek įbauginti ir dvasiškai sugniuždyti, kad jie pasiduoda, nes nei protu, nei širdimi nesuvokiama, kaip įmanoma užauginti tokį pabaisą. Kas belieka mokytojui? Belieka tylėti ir savyje kaupti ligas.

10. Ministerijos potvarkiu turi būti draudžiama bet kokia popamokinė veikla mokymo proceso eigoje (per pamokas), pavyzdžiui, programose nenumatytas mokinių vežimas į ekskursijas, į parodas, repetavimas per pamokas ruošiantis renginiams ir kita. Betgi tai be perstojo vyksta kiekvienoje mokykloje! Apie kokį programos išėjimą galima kalbėti? Kaip gali mokytojas vėliau „sukišti“ į galveles dviejų ar trijų pamokų medžiagą? Popamokinė veikla ir yra popamokinė, t.y. šie ir panašūs dalykai vykdomi po pamokų arba savaitgaliais. Bet tokiu atveju, mokytojui organizatoriui turi būti mokamas priedas prie atlyginimo. Mokytojams niekas niekada neprideda nė cento, kai jie vyksta su vaikais į ekskursijas, veda ar veža į teatrus ar muziejus, veža vaikus savaitgaliais į varžybas ir dar pamaitina už savo pinigus. Juk mokslo metai yra pratęsti dviem savaitėm, tad jas ir reikėtų panaudoti ekskursijoms bei kitiems renginiams, bet to nedaryti pamokų sąskaita.

11. Ministerija ir kitos valdžios institucijos privalo atsikratyti neveiksmingų potvarkių, reikalavimo pildyti šūsnis įvairiausių ataskaitų, skaitymo įvairiausių biurokratinių dokumentų, už kurių nebesimato mokinio mokymo ir jo gebėjimų lavinimo. Būtina atsikratyti beprasmiškų dažnų mokyklos pedagogų susirinkimų ir lėkštų seminarų bei priverstinio kursų lankymo. Tie ir panašūs dalykai rodo nepasitikėjimą mokytoju. Atseit pedagogas yra toks neišmanėlis, jog pats savarankiškai tobulėti tiesiog neįgalus. Tai išsekina pedagogą, atima iš jo taip brangų laiką atidžiau ruoštis savo dėstomam dalykui ir neleidžia jam pačiam tobulėti. Šiandien mokytojas nebėra kūrėjas, jis yra administratorių potvarkių vykdytojas ir absurdiškų ataskaitų pildytojas. Ataskaitų, kurios bus palaidotos biurokratų stalčiuose…

12. Ministerija turėtų nustatyti, iš kurių vadovėlių mokyti, ir pagal tai rengti užduotis egzaminams. Užsienio vadovėlių rinka yra labai neatsakingai liberalizuota. Pavyzdžiui, anglų kalbos vadovėlių yra daugybė ir beveik visi parengti Kembridže arba Oksforde. Skamba gražiai, bet vadovėliai paruošti neprofesionaliai, paruošti ne mūsų kultūrai. Tekstai banalūs, daugiausia apie modelius, maistą, sportą, namų tipus, Afrikos gyventojų problemas ir jų tradicijas ir pan. Nėra tekstų apie atsakomybę ir pareigą, dorovę, apie tai, kas žmogų daro žmogumi. Nėra tekstų, kurie suvirpintų jauno žmogaus širdį ir jis norėtų tapti geresniu nei yra. Nuostabą kelia, kad per anglų kalbos pamokas visai nekalbama apie anglų vidurinių amžių, renesanso, romantizmo, kritinio realizmo literatūros korifėjus. Manau, būtina telkti ekspertus ir rašyti savo pačių vadovėlius užsienio kalbų pamokoms bei kitiems dėstomiems dalykams. Vadovėlių medžiaga turėtų būti derinama su naujai parašyta mokymo programa. Vadovėliai turėtų būti rašomi vienu metu, o ne po daugelio metų, kai vėl sukurks naują programą. Absurdiška, kitų dėstomų dalykų naujų ir gerų vadovėlių yra, bet kai kurios mokyklos neįstengia nupirkti, tad naudojasi senais, kurių neužtenka visai klasei. Ką daryti mokytojui? Juk jis atsakingas tik už savo dalyko profesionalų mokymą! O iš jo reikalaujama išmokyti neduodant jokių priemonių.

13. Svarbus klausimas: ar reikalingi moduliai? Jie skirti mokinių žinių gilinimui motyvuotiems vaikams, kurių klasėje tėra tik du ar trys, o kiti, nors ir turėtų, nelanko, ir už tai nėra jokių nuobaudų. Ir ne todėl, kad mokytojas blogas, o todėl, kad moduliui skiriamas laikas netgi prieš pirmąją pamoką (tingi atsikelti, juk pažymys nerašomas) arba po paskutiniosios ( pavargo nuo kitų pamokų ir nori namo). Tai yra beatodairiškas pinigų švaistymas. Modulius skiria tiems mokytojams, kuriems trūksta krūvio. Be to, profilinis mokymas įnešė siaubingus padarinius sudarant tvarkaraščius, nes fiziškai neįmanoma jų sudaryti taip, kad nebūtų taip vadinamų „langų“. Mokiniai yra priversti švaistyti laiką, kuris už auksą brangesnis. Labai dažnai mokiniai turi po du ar tris tokius „langus“ kiekvieną dieną!

Ar įmanoma mokytojui gerai išmokyti kitus likusius vaikus, kurie irgi turi teisę būti mokomi? Ne, neįmanoma, ir dėl integracijos gabūs vaikai taip ir liks tik vidutiniokai

14. Jaunasis pedagogas Tomas (kiti pedagogai irgi tam pritaria), skundžiasi, kad labai didelė problema yra integracinis mokymas. Klasėje penki iš dvidešimties vaikų turi palengvintas programas, o dar vienas privalo būti mokomas individualiai. Administracija neskiria jokio padėjėjo, o Vakarų pasaulyje prie kiekvieno mokinio, kuris mokosi palengvinta programa, stovi mokytojo padėjėjas. Ar įmanoma mokytojui gerai išmokyti kitus likusius vaikus, kurie irgi turi teisę būti mokomi? Ne, neįmanoma, ir dėl integracijos gabūs vaikai taip ir liks tik vidutiniokai. O mokyklai integracija apsimoka, nes jiems skiriamas didesnis mokinio krepšelis.

15. Vidutinio lygio gimnazija į gyvenimą išleidžia visiškus beraščius – abiturientai nemoka net paprasčiausių gimtosios kalbos pagrindų. Ką daryti? Klases dalinti perpus, kaip yra su užsienio kalbų mokymu. Tada bus darbo mokytojams ir didelė nauda mokiniams. Ką reikia veikti per penkias ar šešias savaitines lietuvių kalbos pamokas, kad nepasiektum net patenkinamo lygio ir mokiniai neišmoktų lietuviškai rašyti bent be gramatinių klaidų? Viena iš priežasčių – per didelis mokinių skaičius klasėse, o kita – prastai paruošta brandos egzaminų medžiaga. Įvestų vieną dalį rašyti ilgą diktantą, tuoj pat pradėtų mokytis.

16. Būtina rengti daug sunkesnius brandos egzaminus. Tik tada mokiniai kibs mokytis, nes baimė neįstoti yra gana sveikas dalykas, verčiantis jauną žmogų stumtis į priekį. Pavyzdžiui, atsisakius anglų kalbos egzamine gramatinės dalies (Use of English), egzaminas palengvėjo tiek, kad dvejetukininkas surenka trisdešmt ir daugiau balų atspėdamas ir teisingai pažymėdamas varneles. Tokiu būdu nėra jokios motyvacijos mokytis geriau. Ir dar. Turėtų būti ne du, o penki ar šeši privalomieji egzaminai, juk kalbame apie išprususį jauną Lietuvos pilietį. Epiktetas taikliai pastebėjo, kad „Gražiausias iš visų būtybių yra žmogus, gavęs gražų auklėjimą“. Aišku, ir išsilavinimą. Kol padėtis pagerėtų švietimo srityje, būtina nuo devintos iki vienuoliktos klasės įvesti baigiamuosius egzaminus. Bet ką skaitau 2021 m. balandžio 20 d. Švietimo ministerijos pranešime spaudai?: „Švietimo ministerija pradeda konsultacijas dėl vidurinio ugdymo ateities: baigiamųjų klasių mokiniai galės daugiau laiko skirti pasirenkamiems dalykams, siūloma mažinti brandos egzaminų reikšmę“. Grįšime prie balanos laikų mokyklos. Matome gryną, brutalų pataikavimą ir „įsijautimą“: kaip sunku tiems vargšeliams mokytis. Tikriausiai ateityje visai atsisakys egzaminų, kad kartais nesuluošintų trapiųjų tinginių sielų. „Tikrą mokslą pasiekti – yra labai sunkus dalykas“,- pasakys net arklininkas.

17. Kad Lietuva atsigautų po švietimo reformų košmaro, būtina pažangiems būsimiems mokytojams studentams padidinti stipendijas. Kiek girdėjau, jos yra gana didelės palyginus net su medikų studentų stipendijomis. Bet kodėl tai nepritraukia jauno išprususio žmogaus, nors ir patinka pedagogo darbas? Taip, didesnes stipendijas gaus, bet kai pradės dirbti, atlyginimas bus vėl stipendijos dydžio- grašiai. Skauda, kai valstybė švaisto į kairę ir į dešinę tautos sunkiai uždirbtus pinigus. Prieš keletą metų teko priimti studentes atlikti praktiką. Kartą susirinko visos septynios į parodomąją pamoką, po kurios paklausiau, kiek eis dirbti į mokyklas. Visos pradėjo suokalbiškai prunkšti – nė viena neisianti, nes joms esąs reikalingas tik diplomas su įrašu, kad įgijo anglų kalbos specialybę. Jos visos pasirengusios išvykti užsienin. Septynios mokytojos, kurioms buvo mokama valstybinė stipendija, iš kurių buvo tikimasi, kad jos tarnaus Tėvynei, nė negalvoja čia pasilikti. Tikrai tikrai, kažkas su ta Tėvyne yra negerai, kad ugdome jaunimą kitų tautų gerovei kelti.

Pas mus, ar nešioti, ar nenešioti uniformas, įsijungia visas mamuliukų pulkas. Yra keletas mokyklų, kurios turi įsivedusios uniformas, bet jas nešioja tik penktadalis

18. Ministerijos potvarkiu būtina įvesti privalomą uniformų nešiojimą visoje Lietuvoje, nes mokykla yra valstybinė institucija, kur subkultūrų pasireiškimams: įvertiems metalų gabalams kaktose ir nosyse, satanistų drabužių nešiojimui, įpjaustytiems riešams, atidengtoms intymioms kūno vietoms, įvairiomis spalvomis dažytiems ir netrinktiems plaukams, skylėtiems džinsams ir panašiai- ne vieta. Tai išspręstų daug konfliktinių situacijų su mokytojais ir bendraklasiais ir formuotų estetinį supratimą. Be to, jeigu mokinys prasižengtų gatvėje ar būriais pabėgtų iš pamokų, praeiviai pagal uniformą žinotų, iš kokios jie mokyklos ir informuotų administraciją ar policiją. Kitas labai svarbus dalykas yra tai, kad mokiniui yra garbė nešioti mokyklos uniformą, kuri yra prestižinė. Sovietiniais laikais visi dėvėjome uniformas net mokyklos diskotekose, dėl jų nešiojimo nekildavo nė mažiausio klausimo. Užtat kokie visi buvome gražūs ir tvarkingi! Ar Didžiosios Britanijos mokiniai yra kvailesni už mūsiškius? Jie visi nešioja uniformas. Jaunesnių klasių mokiniai privalo nešioti vienodus batelius, striukes, kepuraites ir visa kita, ir nė vienas tėvas nereiškia jokios savo nuomonės, nes tai yra aukščiau stovinčios instancijos potvarkis. O pas mus, ar nešioti, ar nenešioti uniformas, įsijungia visas mamuliukų pulkas. Yra keletas mokyklų, kurios turi įsivedusios uniformas, bet jas nešioja tik penktadalis. Kodėl? Dėl to, kad nebuvo Ministerijos atviro įsikišimo įsakymu. Mokytojai yra verčiami stovėti prie įėjimo ir tikrinti, ar mokinys vilki uniformą. Ar gali būti didesnis absurdas? Ar čia mokytojų darbas? Tinginiams yra labai patogu visą mėnesį dėvėti tuos pačius drabužius mokykloje, gatvėje ir stadione, todėl klasėje dūstama nuo nemalonaus kvapo. Reikėtų valdžiai įsisąmoninti, kad mokyklinė uniforma mokinį drausmina, o tai jam tik į naudą. Bet svarbiausia, mokinukai nejaustų socialinės atskirties. Vaikai iš neturtingų šeimų tyliai nebekentėtų, matydami besididžiuojančius bendraklasius savo brangiais ir madingais drabužiais.

Šiuo klausimu norėčiau pacituoti Vilniaus universiteto profesoriaus, filosofo Vytauto Radžvilo žodžius iš pokalbių ciklo „Pakalbėkime apie politiką“ ketvirto pokalbio. „Politinė dorybė, anot Aristotelio, yra išmokti valdyti ir tuo pačiu metu mokėti būti valdomam, mokėti paklusti. Šią politinę dorybę būtina ugdyti nuo mažumės. Šiandien Lietuvos mokyklose matome patį banaliausią dalyką, koks tik gali būti – nebereikia nešioti uniformų, nes tai griauna mokinių individualybę ir jų saviraišką! Valstybėse, kur dar aukšta moralė, toks klausimas laikomas kvailu. Labai gaila, mūsiškiai visiškai nesupranta tikrosios uniformos nešiojimo prasmės, o ji yra štai tokia: tai yra viena iš priemonių ugdyti iš tiesų laisvus žmones ir juose formuoti laisvo žmogaus sąmonę. Išoriškai gali atrodyti, kad tai yra visų jaunų žmonių savotiškas pavergimas ir jų suvienodinimas; juk kalbame apie saviraišką. O kas iš tikrųjų vyksta? Mokinys, iš turtingesnės šeimos demonstruojantis paskutinės laidos telefoną ar madingus drabužius, bendraklasių akyse tampa princu arba princese: į tokį susminga visų pavydūs žvilgsniai ir pasigirsta susižavėjimo šūksniai. Jis jaučiasi ypatingas, nes pranašesnis, o į jį spoksantys iš tiesų atrodo kaip jauni vergiukai. Bet kitą dieną ateina dar turtingesnis vaikas nei vakarykštis princas. Vyksta toks pat nerašytas scenarijus. Dabar visi spokso tik į naująjį princą, juo žavimasi, jo klausinėja. Vakarykštis princas irgi priverstas žavėtis tuo, kuris šiandien užėmė jo vietą. Filosofas Hegelis pasakytų: ką mes tokiu atveju regime? O regime šeimininko ir pono dialektiką. Yra sukuriamos ir kuriamos tokios situacijos, kai vaikai negali jaustis lygūs net tarp savo bendraamžių- jie yra pratinami žaisti vergvaldžių ir vergų žaidimą. Tuo tarpu išmintingos tautos, kurios skaito Aristotelį, šitą žaidimą supranta ir užbėga jam už akių, kad jį sustabdytų. Mokyklose, kur mokosi elito vaikai, uniformos yra privalomos, nors jų tėvai įstengtų nupirkti pačius prašmatniausius drabužius. Bet yra suvokiama, kad tokiais dalykais gali naudotis žmogus, kurio siela jau yra subrendusi. Yra suvokiama, kad laisvo žmogaus sielą reikia ugdyti, puoselėti kiekviename žingsnyje nuo pat mokyklos suolo“. Būtų idealu ir taip reikalinga, kad šitas mintis įsisąmonintų Švietimo ministrė.

Būtina uždrausti įsinešti į klasę mobiliuosius telefonus. Mokytojai sugaišta nepaprastai daug brangaus laiko ir yra priversti švaistyti savo energiją, savo sveikatą prašydami nesinaudoti telefonais

19. Ministerijos potvarkiu būtina uždrausti įsinešti į klasę mobiliuosius telefonus. Mokytojai sugaišta nepaprastai daug brangaus laiko ir yra priversti švaistyti savo energiją, savo sveikatą prašydami nesinaudoti telefonais. Dažniausiai į jų prašymus niekas nereaguoja, nes už šį prasižengimą nėra jokios nuobaudos.

20. Mokytojai priklausė inteligentijos sluoksniui net sovietiniais laikais, o dabar jie tapo paslaugų teikėjais – viešuoju sektoriumi. Nenoriu sumenkinti kirpėjų, batsiuvių, valytojų ar siuvėjų, bet juk jie nemynė aukštojo mokslo institucijų slenksčių kelerius metus, ar ne taip? Tad kaip čia atsitiko, kad mokytojai su jais sumesti į vieną draugę? Atskirtis nuo inteligentijos sluoksnio mokytoją glumina, žemina ir žeidžia. Ne kartą esu girdėjusi savo kolegų nuoširdų prisipažinimą, kad kompanijoje visada pasižiūri su užuojauta ir iš aukšto, jeigu pasakai, kad esi mokytojas. Todėl būtina tuos dalykus nedelsiant atšaukti, jeigu bent kiek yra galvojama apie mokytojo profesijos prestižą. Viena fizikos mokytoja metodininkė Lietuvos ryto straipsnyje „Mokytoja ryžosi prabilti…“ 2014 metais rašė: „…mes jau ne mokytojai, o mokiniai nebėra mokiniai. Dabar mes esame „paslaugos pardavėjai“, o jie „paslaugos pirkėjai“. Kadangi pirkėjas visada teisus, jis kasdien tau sviedžia į veidą „jūs neturite teisės!“. Taigi pirkėjai, klientai perka, o mokykla parsidavinėja. Ir kol šis išsigimęs santykis nepasikeis, nesitikėkite jokių teigiamų poslinkių, nes jų niekada nebus“. Teisinga ir labai graudu.

21. Ministerija ar savivaldybė privalo aprūpinti mokytojus kanceliarinėmis priemonėmis: popieriumi, rašikliais įvairių spalvų, pieštukais, trintukais, liniuotėmis ir pan. Kodėl aprūpinami seimūnai? Ar jie kažkuo geresni? Šiandien mokytojas visa tai perka už savo pinigus ir dar aprūpina tinginius mokinius, kitaip šie nedirbs ir trukdys pamokos eigai. Būtina, kad mokytojas padalomąją medžiagą galėtų nusikopijuoti veltui. O dabar šeštadalį savo atlyginimo paaukoja kopijavimui ir priemonėms pirkti, kuriomis privalo aprūpinti mokyklos šeimininkas Ministerija ar jos kitas šeimininkas Savivaldybė.

22. Baigiant, mokytojo mėnesinis atlyginimas turi siekti bent 2.000 eurų, kad būtų atlyginta už visas praėjusias skriaudas. Kodėl įvairūs valstybės veikėjai nedirba už mokytojui mestus trupinius? Kodėl kiekvienais metais Seimas jiems kelia atlyginimus, kurių dydžiui lubų nesimato? Jeigu seimūnai turėtų dirbti už mokytojo atlyginimą, Seimas liktų tuščias. Dabar mokytojas, turintis aukščiausią eksperto kategoriją ir dirbantis dviejose gimnazijose, vos vos sukrapšto 900 eurų į rankas. O mokytojas metodininkas, kuriam nesusidaro krūvis (o tokių labai daug), į rankas gauna 500-600 eurų. Kad išgyventų ir išlaikytų savo šeimą, kaimo vietovėse gyvenantys mokytojai augina gyvulius, daržoves, o mieste gyvenantys naktimis dirba valytojais ar siuvėjais. Gal jau nebekalbėkime apie mokytojo tobulėjimą ir jo išprusimą. Yra toks liūdnas anekdotas: „Mokytojas ar universiteto dėstytojas, ilgus metus taupęs, iš atlyginimo nusipirko namą arba bent jau dviejų kambarių butuką“. Kai jį pasakau, kažkodėl nė vienas nesijuokia…, nes tai baudžiauninko, o ne inteligento gyvenimas- tai sistemos nustekento vergo gyvenimas.

Mokytojai augina ir moko būsimus vadovus, gydytojus, advokatus…, tad jų atlyginimai privalo būti didesni už mokinių

Kažkur teko skaityti tokią mintį, kad „Mokytojai augina ir moko būsimus vadovus, gydytojus, advokatus…, tad jų atlyginimai privalo būti didesni už mokinių“. Valdininkai greit pamiršo, kad jie yra skolingi mokytojams, nes jie labiausiai prisidėjo prie jų gyvenimo sėkmės. Dabar suole atsidrėbęs tinginys aštuntokas mokytojui mesteli tokį klausimą: „Seni, kiek gauni už mano mokymą?“. O jo paties motina dirba kiemsarge trimis etatais ir gauna virš tūkstančio.

Abiturientai renkasi specialybę pagal atlyginimų dydį ir retas pasakys, kad pagal pašaukimą, nes sunkūs laikai. Kai stojau į savo specialybę (anglų kalbos), į vieną vietą buvo dvylika kandidatų. Kodėl? Nes anuomet mokytojo profesija dar buvo laikoma prestižine, atlyginimai irgi pakenčiami. O dabar į tą pačią anglų kalbos specialybę stoja mokiniai su žemiausiu egzamino balu. Ir taip yra su visais mokymo dalykais- bendras abituriento išprusimo lygis labai žemas. Be abejo, miestuose šiek tiek aukštesnis. Kad pritrauktų labai gerai besimokančius abiturientus, būtina kuo skubiausiai kelti mokytojo atlyginimą ne tik būsimų mokytojų stipendiją!

Atlyginimus būtina kelti, kad pritrauktų vyrus mokytojus, kad pasikeistų mokyklos klimatas, kad berniukai būtų mokomi vyriškumo ir džentelmeniškumo pradmenų, nes daug yra išsiskyrusių šeimų, kur berniukai auga tik su motinomis. Namuose mato vieną mamą, o mokykloje – šimtą mamų. Jiems bloga nuo tų mamų. Šiandien, jeigu mokykloje su staliumi yra keturi penki vyrai, vadinasi, yra daug vyrų. Kad ir kaip liūdna, šiandieninis vyras mokytojas nė iš tolo negali pasidžiaugti padoriu atlyginimu, o Danijoje, pavyzdžiui, gali. Ten apie penkiasdešimt procentų mokytojų yra vyrai. Kaip liūdna, kad „Šiandien nei mokytojų, nei aukštųjų mokyklų dėstytojų ir net mokyklos direktorių algos nesuteikia perspektyvų žmoniškai gyventi.“ (Vytenis Paulauskas).

Spaudoje (Delfi, kovo 23 d. 2021) skaičiau jauno pedagogo Tomo laišką, kuriame pasibaisėjęs rašė, kad jo mėnesinis atlyginimas yra 230 eurų, nes yra jaunas ir be jokių vardų. „Kai pradėjau dirbti, žinojau, kad mūsų švietimo sistema yra dugne, bet kad tokiame dugne – nesitikėjau“, – pasibaisėjęs stebėjosi jaunasis pedagogas. Rašo, kad darbas labai patinka, bet, matyt, šį darbą teks palikti amžiams.

Žemesnių klasių mokiniai dėmesį išlaiko tik penkias minutes. Per pamoką mokytojas didžiąją dalį turi užsiimti auklėjimu ir yra priverstas būti vos ne žandaru: mokinys be leidimo įžūliai išsiima telefoną ir pradeda žaisti žaidimus; ne ne, mokytojas neturi teisės atimti telefono, o perspėtas mokinys nepaklūsta. Šeštokė, paprašyta persėsti į kitą suolą, Tomą pasiunčia „ant trijų raidžių“ ir lieka visai nenubausta; socialinė pedagogė surašo pasiaiškinimą ir padeda į stalčių. Keiksmažodžiai liejasi per kraštus ir per pamoką. Tomas policijai dėl to rašo pareiškimą, bet jų reikėtų per dieną parašyti dvidešimt. Anksčiau policininkai atvykdavo į mokyklą vykdyti prevencinio darbo, bet dabar į viską žiūri daug aplaidžiau. Jaunas pedagogas su liūdesiu kalba, kad šiandien penktokai ir kitų klasių mokiniai neturi jokių ambicijų: jeigu klasėje mokytojo klauso trys ar keturi vaikai, tai yra labai gerai. Tėvai apkaltins, kad mokytojas nemotyvuoja, nemoka sudominti vaikų.

Bet kur mokytojui rasti ir kaip paspausti tą motyvacinį mygtuką, jeigu vaikų tėveliai per savo gyvenimą neperskaitė nė vienos, nė dviejų knygų?! Jeigu jų knygų lentynos tuščios! Jeigu jie vieno ar dviejų savo vaikų nesumotyvuoja? Jeigu jie leidžiasi būti aprėkiami, iškoneveikiami savo mažamečių vaikų? Motyvacija mokytis, smalsumas daugiau sužinoti prasideda tik šeimoje nuo pat pirmųjų vaiko žingsnių. O toliau, atėjęs į mokyklą vaikas, arba priims naujas žinias, arba atmes. Bet tai priklauso didele dalimi nuo tėvų, bet ne nuo mokytojų. Mokytojui nereikės verstis per galvą, nereikės šokti „bugi-vugi“, kad sudomintų, nes jau šeimoje bus paruoštas protas su džiaugsmu priimti naują informaciją. Šeima išpurena dirvą savo vaikams, kad šie norėtų mokytis, mokytojai kurį laiką toliau juos moko, o paskui atidaro duris sakydami: dabar jau eikite patys. Ką ir kalbėti, akivaizdu, kad dėl tokios netvarkos mokykla prarado Tomą: jauną, gabų, vaikus mylintį vyrą pedagogą.

23. Visi sutaria, kad būtina kelti mokytojo prestižą, bet jį reikėtų kelti visiems drauge, kad visuomenė pamatytų ir įsitrauktų. Ypač galėtų pagelbėti verslininkai. Pavyzdžiui, pateikus mokytojo pažymėjimą, mokytojams galėtų būti suteikta teisė veltui važiuoti viešuoju transportu mieste ir už pusę kainos šalies viduje, knygynuose ir kanceliarinių prekių parduotuvėse už pusę kainos pirkti knygas bei kanceliarines prekes. Kavinėse ir restoranuose kava ir pyragaitis- vėlgi nemokamai. Už telefono paslaugas irgi turėtų mokėti tik pusę kainos, nes mokytojams niekas nekompensuoja už skambučius tėvams ir mokiniams. Už ekskursijas po Lietuvą ir užsienį- taip pat pusę kainos.

Mokytojas Japonijoje – pats svarbiausias žmogus, todėl logiška, kad Japonijoje nešvenčiama jokia Mokytojo diena, nes kiekviena diena jam šventė

Kęstutis Tamašauskas Veidaknygėje paskelbė įdomų tekstą apie mokytojus japonus. Mokytojas Japonijoje – pats svarbiausias žmogus, todėl logiška, kad Japonijoje nešvenčiama jokia Mokytojo diena, nes kiekviena diena jam šventė. Japonijoje mokytojams yra didelės nuolaidos aukštos prekių kokybės parduotuvėse. Dar daugiau: yra tik mokytojams skirtos parduotuvės. Parduotuvių savininkai labai džiaugiasi, kai užsuka mokytojas, o pas mus mokytojų parduotuvė yra „Humana“- dėvėtų drabužių parduotuvė… Japonijoje mokytojo profesija yra labiausiai gerbiama, nes į ją panašios kitos nėra, nes ji- specifinė. Lietuvoje, Japonijoje ir visame pasaulyje mokytojas yra ir mokomojo dalyko perteikėjas, ir psichologas, ir filosofas, ir humoristas, ir skaitovas, ir aktorius, ir šokėjas, ir dainininkas, ir režisierius, ir gydytojas, ir pats geriausias klausytojas, ir guodėjas, ir mama, ir tėtis, ir auklė, ir šlavėjas, ir valytojas. Taigi… Japonijoje mokytojui visur rodoma išskirtinė pagarba: metro yra pažymėtos vietos tik mokytojams, mokytojai niekada nestovi eilėse prie bilietų ir t.t. Ar negalėtų ir mūsų mokytojai džiaugtis nuolaidomis, specialomis parduotuvėmis kaip Japonijos mokytojai? Ir tegul nenusigąsta verslininkai: mokytojai daug nekeliauja, daug nevalgo, po restoranus nelaksto ir madų nesivaiko, nes tam nėra laiko- jie nuolat palinkę prie mokinių sąsiuvinių, todėl verslininkų tikrai neapiplėštų. Atvirkščiai, prie prestižinės parduotuvės ar restorano, visur, kas tik padėtų mokytojams, galėtų būti iškaba: REMIAME MOKYTOJUS, ir visuomenė tai įvertintų, o valstybė kažkokiu būdu atlygintų verslininkams. Svajoju apie tai. Juk vieną kartą turėtų būti parodyta reikiama pagarba tiems, kurie nenuilstamai triūsia dėl visų mūsų ir Lietuvos šviesesnės ateities. Juk turėtų būti susivokta, kad be išskirtinai griežtos drausmės mokyklose, neturėsime klestinčio švietimo. O tokia drausme itin džiaugiasi norintys mokytis, nes ji padeda, o ne trukdo. Nepainiokime- drausmė nėra diktatūra. Kad be pagarbos tėvams, mokytojams, Tėvynei, išauginsime antžmogius, kurie pateks į valdžią ir nutrins Lietuvos vardą nuo žemėlapio. Apie 2000 metus Lietuvos telekomunikacijų bendrovė, vadovaujant užsienio generaliniams direktoriams, buvo sukūrusi kelerius metus gyvavusį projektą „Geriausi mokiniai renka savo geriausius mokytojus“. Daugelis mokytojų labai gerai prisimena šitą projektą, nes buvo labai pagerbti: visus metus nereikėjo mokėti už fiksuoto telefono paslaugas, už 100 litų vertės čekį galėjo nusipirkti patinkančias knygas, o mokslo metų gale jų laukė nuostabi Lietuvos mokytojų konferencija su puikiausiais pranešimais. Dalyvavusieji pajuto, kad ne viskas prarasta, kad dar yra išlikęs mokytojų mąstantis elitas. O dienos pabaigoje jie mėgavosi karališkomis vaišėmis. Kaip gaila, kad viskas nutrūko.

Baigdama norėčiau pacituoti Vlado Vaicekausko straipsnį „Išdžiūvusi Švietimo upė“, išspausdintą 2021 gegužės 31 d. Respublikoje. Jame labai aiškiai ir gražiai pasakyta, kas mokyklą daro MOKYKLA. Cituoju: „Keturiolika švietimo reformų prarijo 90 mln. eurų, skirtų „jaunajai kartai ruošti“. Penkiolikta reforma pareikalaus 200 mln. eurų irgi tam pačiam tikslui. Bet klysta tie, kurie įsitikinę, kad mokyklą MOKYKLA padaro švietimo įstatymai, ministerija, reformos, partijos, Seimas ir įsakmios ES direktyvos. Mokyklą MOKYKLA padaro talentingas ir pasišventęs mokyklos vadovas bei Dievo pateptas ir pašauktas Mokytojas (paryškinta mano). Vyriausybė, Seimas, ministerija, ES direktyvos geriausiu atveju gali nubrėžti švietimo kryptį, skirti lėšas, bet niekada nepajėgs sukurti svarbiausio dalyko: kūrybiško mokyklos gyvenimo ir įkvepiančio gerai mokytis pamokos turinio. Įkvepiantį pamokos turinį sukuria gabus, vaikų mylimas MOKYTOJAS. Talentais apdovanotas mokytojas gabiai sudeda ne tik dažnai šleivų programų nuostatas, vadovėlines tiesas, nuo kurių nepabėgsi, bet ir įgimto, išlavinto proto kerinčią galią, sukauptų, su-sis-te-min-tų naujausių žinių ir mokslo išmintį, tyrus jausmus ir begalinę meilę savo artimui- savo moksleiviui. Bet…Kuomet dienų dienas greta gabaus vaiko stovi gausybės reformų ir instrukcijų nukamuotas, ilgus mokytojavimo metus nepritekliuose valstybės laikytas, duoneliauti po kelias mokyklas lakstantis mokytojas, vaiko gabumai tėvų akyse pamažėl ima gesti…Danija, Švedija, Vokietija, Norvegija, Prancūzija, Anglija savo mokytojams moka du, tris ar net penkis kartus didesnes už mūsų algas. Jie teigia, kad jų mokyklose auga, bręsta ir skleidžiasi Tautos protai“. Kokie protai skleidžiasi mūsų valstybinėse gimnazijose?

Taigi švietimo sistema turi tris pagrindinius veikėjus: mokytoją, mokinį ir šeimą- ir visi jie serga baisiomis ligomis. Ką daryti? Atsisakyti ydingo mokinio krepšelio, profilinio mokymo (jų padarytą ir daromą žalą turi įvertinti ekspertai) ir atitraukti rankas nuo paties svarbiausio veikėjo- mokytojo. Ir jau visai baigdama pacituosiu minėtą Angelą Duckworth, kuri metė mokslininkės karjerą ir keliems metams nuėjo dirbti į mokyklą paprasta mokytoja. Ji rašė: „Tie, kam teko mokytojauti, žino – nėra sunkesnio darbo pasaulyje“.