Alina Laučienė. Pasakyk nebeprisikiškekopūsteliaujantiesiems!

Kokie tai žmonės, turintys tokį ilgą, gal net visų ilgiausią lietuvišką žodį, iš trisdešimt šešių raidžių?

Pirmiausia tie, kuriems labai patinka kiškio kopūstai, nes vaikystės prisiminimai it magnetas traukia ankstyvą pavasarį nubėgti į mišką ir prisišveisti vitaminų bei mineralų.

Antra, mano manymu, tai niekada neapsisprendžiantys žmonės, ką daryti kritiniu metu dėl Tėvynės ir savęs, – jie tarsi pakelės beržai svyruonėliai; kaip vėjas papūs, taip ir palinks, ką kas pasakys, tą ir darys. Tokie žmonės klupdami skuodžia nuo asmeninės atsakomybės ir vis pirštu rodo, ką kitas, bet ne jis, turėtų daryti. Jie niekada nežino už ką rinkimuose balsuoti ir ką daryti, kad valdžia tautos nenurengtų nuogai pajuokai prieš pasaulį.

Trečia, jie nuolat niurzga, bamba, niurna, murma, burba, pumpa, burblija, kad viskas čia nepaprastai blogai, užuot ką nors gera padarę, ar bent padrąsinę kitą nenusiminti ir eiti pirmyn.

Žmogau, kai sutiksi tokius nebeprisikiškekopūsteliaujančiuosius, pasakyk jiems, kad į Lietuvos miškus nebeitų skinti kiškio kopūstų, nes liko tik kelmai, o tarp kemsynų kopūstai nebeauga – tai būtų tik laiko gaišatis ir saviapgaulė prie kelio pamačius kelių metrų pločio medžių juostą.

Jūs, kopūstų mėgėjai, gerai žinokit, kad tai ne gūdus, visai neseniai dar galingai ošęs lietuviškas miškas, ne, tai tik miško imitacija, kurią sukūrė jau nueinanti valdžia, o sugalvojo prieš ją buvę.

Pasakyk jiems, kad valstybės nebėra, jei žmogus yra priverstas išleisti visą algą mokesčiams, maistui ir būstui, – jeigu skurdas tapo paprastų žmonių broliu, jeigu kaimo senyvas žmogus nebeprisibeldžia prie daktarėlių, nes autobusai „nuimti“, pinigėlių nėra, o visi giminės išmirę.

Jeigu prasidėjo mokslo metai, o trūksta tūkstančių mokytojų, nes Valstiečių partijos, Skvernelio ir laisviečio A. Žukausko pastangomis uždarytas Edukologijos universitetas, išugdęs tūkstančius mokytojų profesionalų, todėl šiandien iš gatvės priima norinčius mokyti be jokio pedagoginio išsilavinimo.

Sako, juos „iškepa“ per dvejus metus! Atidirbę dvejus metus dauguma skuodžiantys tolyn nuo viržiais apaugusių švietimo dirvonų. O juk visi žinom, kad neišprusęs jaunimas niekada nebus Tėvynės patriotas. Matyt, to ir siekiama.

Pasakyk tokiems, kad pakiltų ir eitų balsuoti; jeigu nenueis ir toliau savo bulveles kas, tada, tupėdami tarp savo bulvienojų, balsuos dukart, kad Lietuva ir ypač lietuvių tauta visai išnyktų, kaip išnyko prūsai, jotvingiai, žiemgaliai, sieliai ir kitos tautos.

Jeigu mūsų herojai nežino už ką balsuoti, tegul pasimoko iš luošos ir senos tremtinės močiutėlės, apie kurią papasakojo viena bičiulė.

Taigi rinkimuose į Prezidento postą varžosi du kandidatai: V. Adamkus ir R. Paksas. Močiutė gyvena toli miškuose, atkirsta nuo didmiesčio šurmulio; nei radijo, nei televizoriaus, tik kaimynas, atbridęs per pelkynus, brūzgynus, perdavė žinią apie rinkimus ir kandidatus.

Autobusas pravažiuoja tik kartą per dieną. Močiutė supranta savo, lietuvės pilietės, pareigą ir ryžtasi kai ką padaryti. Kad pasiektų autobuso stotelę, luošai močiutei reikia klibikščiuoti penkis kilometrus, nes kadaise buvęs didelis ir pilnas gyvybės kaimas – ištuštėjo, ir dabar tik vėjai ūžauja tarp uždarytų, užkaltų langinių, kai močiutėlė lūpomis dėlioja maldą už svetur išvykusius kaimynėlius ieškoti laimės. O ji klibikšt, paklibikšt vis eina pirmyn… ji nemurma, ji neburnoja, JI EINA.

Ji nežino, kas tas V. Adamkus, nežino nė R. Pakso, bet ji žino, kad gaus patarimą iš pasitikėjimo verto žmogaus – iš kunigėlio. Nuvažiuoja, pasikalba, vėl grįžta autobusiuku ir vėl klibikščiuoja penkis kilometrus namop.

Bet vienas patarėjas – ne patarėjas! Ką gali žinoti, gal jis suklydo? Tad kitą dieną ji vėl važiuoja į miestą, bet dabar pas daktarėlį, nes jis išprusęs žmogus ir tyros širdies: nebuvęs nei stribas, nei stribo vaikas, nebuvęs nei komunistas, nei NKVD-istas ir nei KGB-istas. Jo giminė švarut švarutėlė nuo krauju alsuojančio tvaiko, kurio palikuonys šiandien sulindę į garbingas ir atsakingas šiltas vieteles.

Daktarėlis mielai jai pataria, ir ji vėl grįžta namop. Bet širdyje vis kirba mintis, kad nereikėtų sustoti ties dviem, juk du patarimai, tai ne trys patarimai, ir kai susergi, būtinai išklausai trijų atskirų daktarų nuomonės tos pačios ligos klausimu, tad kitą dieną močiutėlė išsiruošė pas tremtinių pirmininką.

Šis pokalbis patvirtino pirmų dviejų nuomones, ir dabar močiutėlė buvo rami, nes tikrai žinojo, už ką balsuos. Kokia išmintinga, gyvenimo audrų daužyta ir nuskriausta, kokia didi lietuvė moteris! – ji savo gražią sielą įkalino Tėvynėje Lietuvoje.

Ši garbingo amžiaus moteris prieš mirtį galėjo pasakyti štai ką: Dieve, ką galėjau, gyvendama šioje gražioje planetoje, dėl Tavęs viską padariau, kiek galėjau viską padariau dėl savo mylimos Tėvynės ir Valstybės, ir dėl šeimos viską padariau, o kas liko, padariau ir dėl savęs. O kas liko… Kas sukeičia vietomis šiuos pamatinius dalykus, – tų siela surūdyja, nuskursta, tų akys pradeda žiūrėti į bedugnės gelmę iki tol, kol bedugnė labai greitai susiranda juos pačius.

Kad bedugnė užsimerktų, kad sąžinė pabustų, prisiminkime, kad esame lietuviai, kad šią žemę Dievas mums padovanojo, kaip padovanojo žemes ir kitoms šalims, todėl turime savąją tausoti, ja rūpintis ir jos sienas prižiūrėti, kaip prižiūri ir kitos šalys. „Juk nuo gimimo žvėrys, vaikščiojantys dykumoje, žino savo guolius.

Paukščiai, skraidantys ore, žino lizdus savo. Žuvys, plaukiojančios jūrose ir upėse, jaučia sietuvas savo. Bitės ir panašūs gyviai gina avilius savo, – taip ir žmogus tai vietai, kur gimė ir užaugo, jaučia didelę meilę“ ir ją gina nuo išorės ir vidaus priešų (Pranciškus Skorina). Nejaugi visokio plauko krutantys gyviai yra protingesni už žmogų?

Žmogau, kai sutiksi tuos, kurių vardas iš trisdešimt šešių raidžių, primink, kad eitų balsuoti, bet prieš tai, kad perskaitytų įvairių partijų programas ir įsitikintų, ar jie jas vykdys pagal jų buvusius darbus ir „darbelius“.

Tegul nebalsuoja už tuos, kurie gražūs stotu, bet kvaili ir godūs širdyje. Tegul išleidžia dabartinius seimūnus amžinų atostogų namolio, nes atėjo ir ilgai užsibuvo, kiti net paseno ir suseno nuo sėdėjimo be darbo.

Ir dar jiems pasakyk, kad balsuotų tik už NACIONALINĮ SUSIVIENIJIMĄ, vienintelę partiją, kuri ryžtingai atliks šiuos lietuviškai Lietuvai išsaugoti būtinus ir neatidėliotinus darbus:

a) sustabdys Lietuvos kolonizaciją;
b) stiprins viduriniąją klasę ir skatins smulkųjį verslą;
c) stos už lietuvių kalbos valstybinio statuso išlaikymą;
d) sustabdys išpuolius prieš prigimtinę šeimą;
e) stos prieš lietuvių tautos istorijos iškraipymą;
f) stabdys bankų savivalę;
g) gins nacionalinius lietuvių tautos interesus stiprindami jos gynybą, švietimą ir mediciną;
h) nutrauks masinę darbo imigraciją į Lietuvą;
i) Lietuvos mokyklos pereis prie ugdymo tik valstybine kalba, kaip yra visose Vakarų šalyse.
Kad Tauta išliktų, tereikia tik vieno dalyko: tuo turi rūpintis visi be išimties. Kad Tauta būtų laiminga, ją turi vesti išsilavinę, politinius mokslus išmanantys, išmintingi ir protingi, nekorumpuoti, dėl finansinių machinacijų niekada neteisti, žmonės.

LIETUVI, pakilk ir eik balsuoti! Nebūk bebras, geriau tokį padarą sutikti prie upės nei pačiam tokiu tapti. Eik ir susigrąžink laisvą Tėvynę, į kurios atgimusias ir didingai ošiančias girias pavasarį vėl panorėjęs galėsi patraukti ir linksmai į valias pri-si-kiš-ke-ko-pūs-te- liauti!

Autorė yra Nacionalinio susivienijimo Valdybos narė.

Politinė reklama