Lietuvos aukštajam mokslui primetus reformą, grindžiamą optimizacijos tikslais, galbūt siekiama šį sektorių pertvarkyti taip, kad sumažinus universitetų skaičių ir studijų programų apimtis, atsirastų daugiau erdvės privačioms aukštojo mokslo įstaigoms?
Bet pirmiausia reikia visuomenei įkalti į galvą, kad valstybės finansuojamos aukštosios mokyklos suvartoja pernelyg daug lėšų, skirtų viešajam sektoriui, veikia pasibaisėtinai neefektyviai, siūlo žemesnės kokybės studijas, negu pasiūlytų privatūs universitetai. Arba siekiama, kad optimizuoti universitetai ilgainiui apsiribotų tik pirmąja aukštojo mokslo pakopa, primygtinai rekomenduojant tęsti studijas kitur. Sprendžiant iš stulbinančio anoniminių komentarų kiekio, užtvindžiusio interneto erdves, panašu, kad ši mintis, diegiama pasitelkiant socialinę inžineriją, netrukus užvaldys didžiąją Lietuvos mokesčių mokėtojų dalį.
Vietinių optimizatorių ir jų šalininkų žodynas, kuriame dominuoja išimtinai ekonomizmu persmelktos kategorijos, kuo puikiausiai atitinka retoriką, būdingą globaliam neoliberalizmo diskursui, susijusiam su kryptingais politinio pobūdžio sprendimais. Švietimo analitikas Stephenas J. Kleesas pabrėžia, kad didžioji neoliberalių reformų, vykdytų per pastarąjį ketvirtį amžiaus, dalis susijusi su vadyba, siekiant reorganizuoti, reformuoti ar pertvarkyti tam tikrus sektorius: „Dažnai akivaizdžiausias reformos tikslas buvo apkarpyti išlaidas – sumažinti mokytojų atlyginimus, susiaurinti lavinimo programas, įdiegti nuotolinį mokymą, imtis privatizacijos, primesti mokesčius vartotojams“(11).
Apie būtinybę mažinti išlaidas, priversti, kad aukštojo mokslo sektorius veiktų efektyviau, t. y. suvartotų kuo mažiau viešųjų lėšų, kalba ir Lietuvos reformatoriai, užsimoję pertvarkyti aukštojo mokslo sferą. Kita vertus, tuo pat metu deklaruojami tokiai politikai fundamentaliai priešingi tikslai – reikalaujama sukurti konkurencingą aukštojo mokslo sektorių, vykdyti pasaulinio lygio mokslo tyrimus ir studijų programas. Deja, neoliberali pertvarkų kryptis šiuos tikslus tik dar labiau nutolina, nes šiek tiek pasistūmėti neretai beprasmiškose, tačiau itin geidžiamose reitingų lenktynėse pavyksta tik didžiausiomis menkai apmokamų dėstytojų ir tyrėjų pastangomis. Įgyvendinant neoliberalią politiką, Lietuvos universitetų dėstytojams kalama į galvą mintis, esą jie tėra paslaugų teikėjai, o studentams siūloma išmatuoti ir pasverti „gaminį“, t. y. savo profesorių darbą.
Kai kuriuose universitetuose jau skundžiama net profesūra, turinti išskirtinį statusą. Nieko nepadarysi – tokia laiko dvasia. Dėstytojų ir mokslininkų darbas pagal šią ideologiją matuojamas vien publikacijų skaičiumi, aukštosios mokyklos vertinamos pagal tai, kiek tekstų kasmet jos įstengia paskelbti. Administratoriai jau senų seniausiai nustojo būti kolegomis – dabar jie yra vadybininkai, neretai neturintys nė pačios elementariausios vadybinės kvalifikacijos, tačiau apmokami keliskart geriau negu profesoriai, todėl iš aukšto žiūri į tas mažai uždirbančias vargo peles…
Įvertinus jau gerą dešimtmetį trunkančio reformų ir optimizacijos proceso pasekmes, tenka su apmaudu konstatuoti, kad kol kas šalyje nematyti blaiviau mąstančios politinės jėgos, kuri norėtų ir gebėtų išvengti neoliberalios politikos smegduobės. Užuot stačia galva nėrus žemyn, vertėtų stabtelėti ir atsakingai apmąstyti galimas pasekmes. Iškilus Kanados švietėjas Henry A.Giroux pabrėžia, kad daugelyje pasaulio šalių „universitetai kenčia nuo teisėtumo ir veiksnumo krizės. Dabar jie iš esmės apibrėžiami pagal sampratas, valdančias ekonomiką. Tačiau, jei universitetai tikisi atgauti savo kaip viešojo gėrio kūrėjų vaidmenį, studentams, dėstytojams ir visiems progresyviai mąstantiems žmonėms teks pasipriešinti, kad pakeistų dabartinį aukštojo mokslo supratimą“(12).
Kyla dar vienas nejaukus klausimas: ar daug kas Lietuvoje tiki, kad universitetai yra viešojo gėrio kūrėjai?
Nuo atsakymo į šį klausimą priklausys, kokia bus universitetų ir viso aukštojo mokslo ateitis.
Daugiau skaitykite ČIA
