Almantas Samalavičius. PANDEMIJA IR TIKĖJIMAS

Užsitęsusi ir vis šiurpesnį mastą Lietuvoje įgaunanti koronaviruso pandemija (o kartu ir nuolat kintantis, daugelį varginantis jos užkardymo režimas) ne tik privertė susidurti su vis aštriau juntamomis masinio, iki šiol nepatirto (net nesapnuoto) reiškinio socialinėmis pasekmėmis, bet ir suvokti, perprasti daugybę kitų, ypač kultūrinių bei intelektualinių šios pandemijos aspektų. Galima būtų iki užkimimo ginčytis, kiek veiksmingos ar neveiksmingos buvo ir tebėra pasirinktos jos įveikimo strategijos, retrospektyviai aiškinantis iš politinės arenos besitraukiančios valdžios priimtus sprendimus, kuriuos, beje, lydėjo įvairiausios keistenybės, kad ir plačiai nuskambėjusi vyriausiojo pandemijos vadybininko atostogų istorija. Arba spėlioti, kokie bus naujosios valdžios veiksmai. Tačiau tokiems sėkmių ir nesėkmių vertinimams bus tinkamesnis metas, kai viruso grėsmė, tikėkimės, bent kiek atslūgs ir mėginsime išpešti pamokų ateičiai.

Šiame straipsnyje aptarsiu kai kuriuos kitus, mano galva, nė kiek ne mažiau svarbius ypatumus, kurie atsiskleidė, gyvenant dabartiniu pandemijos režimu. Jie nemažai pasako apie šiuolaikinės visuomenės įsitikinimus, neretai įgaunančius kone mitologinio mąstymo pobūdį. Aptardamas pandemijos mestus iššūkius, dar birželio mėnesį, slūgstant pirmajai jos bangai, Kultūros baruose atkreipiau dėmesį į tai, kaip suklestėjo ugninga militarinė retorika.

Karinio žodyno sąvokos „kova“, „grumtynės“, „ginklai“, „priešas“, „fronto linija“, „atsitraukimas“, „persigrupavimas“, „pergalė“

Visuotinai pripažinus, kad virusas yra nuožmios kovos, vykstančios globaliu mastu, subjektas, didžiuma ofcialių asmenų, pasisakančių šia tema, viešumoje itin dažnai vartoja tokias karinio žodyno sąvokas kaip „kova“, „grumtynės“, „ginklai“, „priešas“, „fronto linija“, „atsitraukimas“, „persigrupavimas“, „pergalė“ ir t. t. Suprantama, šios retorinės figūros turėtų nuteikti visuomenę, kad grumtynėse su galingu ir klastingu priešu kaunamasi be baimės ir visa „karaliaus kariauna“ jį neabejotinai įveiks, pasitelkdama šiuolaikiškiausias modernaus „karo“ priemones, t. y. naujausią ir tobuliausią medicinos, kitų mokslų, pavyzdžiui, mikrobiologijos „ginklų“ arsenalą. Vilniaus universiteto internetinės svetainės naujienų puslapyje mikrobiologė Aurelija Žvirblienė užtikrino, kad kovoje su klastinguoju virusu „nesame beginkliai“.

Oficialiam pandemijos žodynui neatsitiktinai skiriu tiek daug dėmesio – juk puikiai žinoma, kad žodžiais ne tik interpretuojame, bet ir kuriame pasaulį.

Palyginti lengvai susidorojusi su pirmuoju „karūnuoto priešo“ antpuoliu, Lietuva suklupo, susidūrusi su antruoju. Netrukus paaiškėjo, kad koronaviruso įveikimo scenarijus, paramstytas kariniais vaizdiniais ir pergalinga retorika, leido pasiekti ne tiek jau ir daug, atvirkščiai – prarastas laikas, kai dar galėjome pasirengti lemiamai, militariniu žargonu tariant, šio žudiko „atakai“.

Pavasariui baigiantis, daugelis atsipalaidavo, atrodė, kad „priešas“, nors klastingas, tačiau ne toks ir baisus, gal jau net negyvai užmėtytas velykiniais kiaušiniais… Tikėta, kad jį pavyko (bent laikinai) įveikti. Niūrias žiniasklaidos intonacijas ir dar niūresnes kai kurių mokslininkų prognozes ėmė keisti viltingesnė, net optimistiška retorika. Orams atšilus ir sulaukus vasaros, tiek pandemijos vadybininkai, tiek iš pradžių siaubingai išgąsdinta plačioji visuomenė lengviau atsikvėpė. Paskelbta, kad koronavirusas nusilpo, pasidžiaugta, kad jo aukų skaičius, palyginti su kai kuriomis pandemijos nusiaubtomis Vakarų Europos šalimis, Lietuvoje nedidelis.

Net atkakliausi „kovotojai“ suskato rūpintis pelnytu poilsiu. Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga, akivaizdžiai nukamuotas sekinančios kovos, tiesa, trukusios vos kelis mėnesius (sic!), už herojiškas pastangas paties premjero apdovanotas vardiniu šaunamuoju ginklu, išvyko vasaroti. Mėgautis atostogomis ketino ištisą mėnesį, todėl desperatiškai prisišaukti ministrą pavyko tik vargais negalais, pačiam valstybės Prezidentui pasitelkus visas turimas galias, nes patarėjai įžvelgė, kad koronavirusas trauktis neketina, atvirkščiai – rengiasi naujam galingam smūgiui…

Premjeras Skvernelis per pirmąją pandemijos bangą (ypač jai slūgstant) visais oficialiais kanalais skelbė, kaip sumaniai vyriausybė su ištikimiausiais savo talkininkais susidorojo su mirtinu priešu. Tas sumanumas esą lėmė, kad Lietuva dėl užkrato patyrė minimalius nuostolius. Tokia atkakli (tiek reali, tiek retorinė) kova premjerą akivaizdžiai nukamavo.

Visiškai suprantama, kad jis nepamiršo kukliai pasirūpinti jam pagal įstatymą priklausančiais „tėvadieniais“. Šia teise skrupulingai naudojosi ir tuomet, kai COVID-19 statistika tapo išties grėsminga ir galutinai išsisklaidė iliuzijos, kad globali nelaimė Lietuvą (ar net visą Rytų Europą) kažkokiu stebuklingu būdu aplenks…

Karštai melsdamiesi, atlikdami religinius ritualus, tikėdavosi Dangaus malonės

Sparti ir nesuvaldoma viruso plėtra paskatino kai kuriuos komentatorius griebtis niūrių palyginimų su Europą ir kitus žemynus kadaise niokojusiu maru – pandemijos pakaitinta vaizduotė šaukte šaukėsi šiurpių ir iškalbingų analogijų… Tačiau tiek užkrečiamumo, tiek mirtingumo požiūriu šios epidemijos ir jų pasekmės, ačiū Dievui, bent kol kas sunkiai sulyginamos, kad ir kaip sparčiai didėtų koronaviruso aukų skaičius.

Kadaise, kai užklupdavo didelės nelaimės, pavyzdžiui, įsisiautėdavo maras, žmonės ieškodavo paguodos, prieglobsčio ir užtarimo bažnyčiose. Karštai melsdamiesi, atlikdami religinius ritualus, tikėdavosi Dangaus malonės. Buvo tikima ir išskirtine kai kurių stebuklingais laikytų objektų galia. Vilniaus Šv. Petro ir Povilo bažnyčios transepte yra altorius, kurio reljefas vizualiai atskleidžia anuometinio tikėjimo stiprybę. Čia vaizduojama suklupusi, mirties agonijos apimta maro auka, greta jos meldžiasi vyskupas ir moterys, maldaujančios visagalio Dievo pagalbos. Virš jų – Kristus, rankose laikantis strėles.

Šis atributas sietinas su maro kaip bausmės simbolika. Bažnyčią dekoravę italų skulptoriai taip perteikė Faencos miestietės Joanos de Kostumis viziją. Greta esančiame reljefe pavaizduota ir paveikslo, esą turėjusio stebuklingų galių, pernešimo į Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčią iškilminga ceremonija.

Ant šoninės sienos kabo XVIII a. pradžios paveikslas, pasakojantis apie marą, siautėjusį Vilniuje 1707–1711 m. Daug kam šie įdomūs ir svarbūs faktai yra žinomi. Tiesa, dažniausiai ne iš baroko architektūrai ir dailei skirtos menotyrinės literatūros, bet iš neprilygstama istorijos eksperte neretai prisistatančios rašytojos Kristinos Sabaliauskaitės populiaraus istorinio romano „Silva rerum“, kurį labiau tiktų vadinti kostiumine drama. Kostiuminę dramą labai priminė ir chaotiški valdžios veiksmai, susidūrus su tragiškai pergalingu koronaviruso sugrįžimu…

Nors kai kuriuose, ypač posovietiniuose, kraštuose religinis tikėjimas atsigauna, net patiria tam tikrą pakilimą, šiandien visuomenė maldomis pasikliauja gerokai mažiau. Didesnėms nelaimėms užklupus, ne tik sekuliarizuota, mokslo žiniomis pasikausčiusi jos dalis, bet ir giliausiai tikintys žmonės, televizijos ekranuose matydami popiežių, priklaupusį maldai visiškai tuščioje Romos bažnyčioje, veikiausiai suvokia, kad tokiais atvejais „apeigos“, atliekamos mokslo laboratorijose ir medicinos klinikose, yra gerokai veiksmingesnės. Per kelis šimtus moderniosios eros metų Vakarų visuomenė tvirtai įsikalė į galvą, kad savo lūkesčius ir viltis reikėtų sieti ne su Dangaus malonėmis, bet su mokslo ir technologijų pažanga.

Nenuostabu, kad po popiežiaus maldos ir aukojamų mišių transliacijos išjungęs televizorių, žmogus, priklausantis oficialiai tikinčiųjų bendruomenei, skuba maigyti kompiuterio klavišus, ieškodamas mokslinių rekomendacijų ir medikų nurodymų, kaip gelbėtis nuo užkrato, grėsmingai plintančio toliau.

Pagaliau pasaulis prisiminė, jog yra mokslininkai

Nieko keista, kad šiomis aplinkybėmis būtent jie pajunta savo išskirtines galias: „Pagaliau pasaulis prisiminė, jog yra mokslininkai, kurie ne tik „kažką nesuprantamo“ veikia laboratorijose, bet gali prisidėti prie svarbiausių klausimų sprendimo. Lietuvoje, kaip ir kitose šalyse, pastaruoju metu jaučiamas ypatingas dėmesys mokslininkams. Sprendimų priėmėjai mūsų prašo konsultacijų, patarimų, situacijos vertinimų, kreipiasi dėl tyrimų atlikimo. Matome pasitikėjimą, nes valdžia žengia žingsnius, atsižvelgdama į medikų ir mokslininkų nuomonę, patarimus. Tą mato ir šalies gyventojai, todėl jaučiame ir jų palaikymą.

Nuolat bendraujame su šalies žiniasklaida, taip padėdami žurnalistams informuoti visuomenę aktualiais pandemijos klausimais. Norisi pasidžiaugti, kad mūsų šalies žiniasklaidos atstovai pandemijos fone elgiasi išties profesionaliai: skelbia patikrintą, ekspertų nuomone paremtą informaciją, domisi užsienio situacija ir lygina ją su Lietuva, neplatina „melagienų“. (Prof. Aurelija Žvirblienė: Pandemijos akivaizdoje pasaulis vėl atsigręžė į mokslininkus).

Tiesa, toks teksto pavadinimas pastabesnį skaitytoją šiek tiek klaidina – moderni, sekuliari visuomenė nuo mokslo ir mokslininkų niekuomet nebuvo nusigręžusi, tad vargu ar galėjo vėl į juos „atsigręžti“. Juk mokslo žinios šiuolaikinį žmogų dabar lydi nuo lopšio (tiksliau tariant, nuo moksliškai administruojamų motinos įsčių) iki medikų išrašomo mirties liudijimo. Tad pokalbio su mikrobiologe pavadinimą ir tematiką, matyt, reikėtų suprasti kitaip – užgriuvus pandemijai, mokslininkai šalia turėto prestižo įgavo gerokai daugiau ir politinių galių. Jie (kaip ir cituota mikrobiologė) tapo prezidentų, premjerų, ministrų patarėjais ir konsultantais, o reguliarūs jų pasirodymai televizijos ekranuose žmonėms gerokai svarbesni už valstybės galvų ar Bažnyčios hierarchų pasisakymus. Vis tikimasi išgirsti kažką, kas suteiks vilties, kad visuotinis prakeiksmas netrukus bus atšauktas.

Pastaruoju metu, ypač vykstant valdžios perdavimui, nuskambėjo nemažai lengvabūdiškų teiginių, esą iš politinės arenos pasitraukianti Vyriausybė per menkai paisė mokslininkų rekomendacijų. Prezidentūroje operatyviai suburta nauja mokslininkų-ekspertų komanda, tiesiogiai atskaitinga pirmajam valstybės asmeniui. Tiesa, buvęs premjeras, pasitelkdamas savo mėgstamą sovietinį slengą, naujos komisijos posėdžius jau spėjo apšaukti „pokazucha“. Šiaip ar taip, akivaizdu, kad visi esmingesni sprendimai, susiję su pandemijos įveikimu, ir anksčiau buvo, ir ateityje bus priimami tik po išsamių dalykiškų konsultacijų su vienos ar kitos mokslo srities, tiesiogiai susijusios su epidemijų užkardymu, atstovais.

Gali keistis komisijų pavadinimai, jų narių pavardės, bet šiuolaikinėmis aplinkybėmis, kai sprendžiamos ypač sudėtingos problemos, mokslininkai visuomet atsiduria šalia politikų. Jų žodis neretai tampa netgi svaresnis. Šitai, beje, kuo puikiausiai patvirtino ir Jungtinių Amerikos Valstijų pavyzdys. Donaldas Trumpas, švelniai tariant, nejautė simpatijos griežtajam daktarui Anthony’ui Fauciui, bet prezidentas vis tiek buvo priverstas, nors ir grieždamas dantimis, pasikliauti šio iškilaus masinių epidemijų eksperto nuomone, beje, kaip ir keli ankstesni šios šalies vadovai, atstovavę kitokioms politinėms pažiūroms.

Todėl, kad ir kokius sprendimus priimtų naujoji Lietuvos vyriausybė, beveik neabejotina, kad esminę įtaką jiems darys specialistų ir ekspertų, t. y. medikų ir gamtos mokslų atstovų patarimai, rekomendacijos. Kitaip tariant, pandemijos suvaldymo politiką neabejotinai lems „mokslinis“ diskursas, kuriuo norom nenorom rėmėsi ir ankstesnioji vyriausybė. Tai visiškai nenuostabu, nes iki kaulų smegenų medicinizuota visuomenė išganingai tiki mokslu ir šaukiasi jo pagalbos, kad susidorotų su bet kokia užgriuvusia nelaime.

Sąmokslo teorijos

Tad pakalbėkime apie mokslą. Bet ne apie tokį mokslą, kuris yra tikrovės supratimo, interpretavimo ir aiškinimo būdas, o apie mokslą kaip retorinį diskursą, užvaldžiusį šiuolaikinę žiniasklaidą, kuri pandemijos akivaizdoje griebėsi jau minėtos ne tik karingos, bet ir karinės retorikos. Pasmerkimo ir paniekos ietys smigo į tą visuomenės dalį, kuri neva laikosi nemoksliškos, netgi antimoksliškos nuomonės. Kai kurie autoriai, pandemijos problemas svarstę vietiniame kontekste, mokslo vaidmens temą mėgino redukuoti iki elementarios priešpriešos tarp medicinos žinių ir sąmokslo teorijų.

Antai Mykolo Riomerio universiteto docentas Povilas Aleksandravičius kaip ir daugelis panašiomis temomis rašančių lietuvių autorių savo komentare baisėjosi ne tiek klastinguoju koronavirusu, kiek visuomenėje plintančiomis dar klastingesnėmis ir niekšiškesnėmis sąmokslo teorijomis. Pasak docento, jomis „įtikėję žmonės tampa neveiksnūs arba savo energiją eikvoja kovai prieš neegzistuojančias realybes.

Šiuo virusu sumaniai naudojasi destruktyviausios politinės jėgos: tereikia klejojančių fanatikų minias nukreipti prieš nurodytą auką ir šioji būtų be skrupulų sunaikinta, jeigu jos negintų sveikai mąstanti visuomenės dalis ir vis dar gyvuojančios jos institucijos. Auka gali tapti bet kas – tauta ar valstybė, mažuma, religinė bendruomenė, migrantai, mokslininkai, turtingieji, gyvenimo naujovė, technologinis atradimas, politinė partija ar teismai.“

Paradoksalu, bet krūtine dengdamas mokslinio pasaulėvaizdžio ambrazūrą, Riomerio universiteto docentas pakliūva į savo paspęstus spąstus. Angažuodamasis „kovai“ su realiais bei įsivaizduojamais sąmokslo teorijų kūrėjais (sunku pasakyti, kurie jo minimi studentai yra realūs, kurie autoriaus išgalvoti asmenys), docentas pats rezga dar vieną sąmokslo teoriją, skelbdamas, neva egzistuoja kažkokia apčiuopiama gyventojų grupė, ne tik įtikėjusi visuotiniu sąmokslu (tokių iš tikrųjų yra), bet ir ketinanti „be skrupulų sunaikinti“ esą sveikai mąstančią visuomenės dalį…

Perskaičius tokias eilutes, jautresniam skaitytojui per nugarą nubėga šiurpuliukai – gal ir jis yra būsimoji sąmokslininkų auka? Tačiau kaip ketinama atlikti tokias masinio „susidorojimo“ procedūras, docentas, drąsiai velkantis į dienos šviesą „klejojančių fanatikų minias“, suprantama, nenurodo. Kita vertus, ką laiko sveiku mąstymu, šios iš esmės prieštaringos publikacijos autorius irgi neišduoda, akivaizdu nebent tai, kad visuomenės mokslų dėstytojas, tarsi koks psichoanalitikas, prisiima teisę spręsti, kuri visuomenės grupė mąsto sveikai, o kuri liguistai. Tarp kitų dalykų pabrėžia: „Šiose [sąmokslo – A. S.] teorijose nerasime nė lašo racionalumo. Bet jomis tiki vis daugiau žmonių. Kodėl apie jas kalbu?

Nes jos, nerealios ir kvailos, gali sukelti realų politinį pavojų. Sąmokslų teorijų poveikis yra stiprus ir visų jų siekinys tik vienas: sukelti nepasitikėjimą demokratinėmis institucijomis ir fanatišką tikėjimą gelbėtojais, dažniausiai į totalitarizmą linkusiais politikais. Tereikia, kad pastarieji nurodytų priešą. Religinį atsidavimą demonstruojantys adeptai griebsis bet kokių veiksmų, siekdami padėti savo mesijams išgelbėti pasaulį.“ (Povilas Aleksandravičius. Dar vienas virusas – sąmokslo teorijos).

Vilniaus universiteto rektoriaus komandai talkinantis publicistas Paulius Gritėnas, regis, turintis filosofinį išsilavinimą, komentuodamas įsismarkavusias sąmokslo teorijas, irgi remiasi mokslo autoritetu.

Suplakęs krūvon skiepų priešininkus, 5G ryšio skeptikus ir kitus asmenis, kankinamus įvairių abejonių, siūlo padėtį taisyti, pasitelkus politikos ir mokslo „jungtuves: „mokslo autoritetui reikalingas atviras palaikymas ir kvailybės pasmerkimas. Taip, žodžio laisvė turi būti užtikrinama visiems. Net ir kvailiausi dalykai turi galimybę būti pasakyti. Bet po šių kvailybių viešo išsakymo visuomenėje autoritetą turintys asmenys negali tylėti. Jie turi stoti į mokslinio pasaulėvaizdžio gynybą.

Nesvarbu, kokios sudėties būtų būsimasis Seimas, vilčiausi, kad jame atsiras daugiau drąsos stoti į mokslo pusę. Ne tik stojant į konfrontaciją su sąmokslo teorijas skleidžiančiais, viešai jas palaikančiais kolegomis, bet ir klausiant mokslininkų patarimų, dalyvaujant mokslo konferencijose, galiausiai nuolat susipažįstant su jų srityje aktualiais mokslininkų pasiekimais.

Mokslas gali vystytis ir savaime,bet be platesnių visuomenės pastangų, be jas įgalinančios politinės iniciatyvos mes negalėsime skleisti mokslinio pasaulio supratimo, paaiškinti sudėtingos tikrovės kuo paprastesnėmis koncepcijomis, užkirsti kelią bauginančioms pasakoms apie pandemijas ar kitus vaizduotę dirginančius sąmokslus.“ (Paulius Gritėnas. Plandemija).

Tokie ir panašūs pasisakymai, Lietuvos viešojoje erdvėje plintantys tokiu pat žaibišku greičiu kaip ir koronavirusas, neišvengiamai ima kelti įtarimą, kad prieš antimokslinę, t. y. nesąlygišku tikėjimu grįstą, neracionalią, su sveika nuovoka nieko bendra neturinčią, pasaulėžiūrą bandoma kovoti iš esmės tokiais pat antimoksliškais, neracionaliais argumentais, nors jie skirti mokslo apologijai…

Valdžia manipuliuoja mokslo autoritetu, bandydama pridengti kai kuriuos abejotinus savo sprendimus

Mokslo žiniomis atsisakoma remtis ne todėl, kad nepasitikima pačiu mokslu, o todėl, kad valdžia manipuliuoja mokslo autoritetu, bandydama pridengti kai kuriuos abejotinus savo sprendimus. Šiame kontekste derėtų svarstyti ne apie tai, kas mąsto ne taip, kaip mums norėtųsi, bet apie tai, kaip turėtume elgtis, kad neprarastume garbingos laikysenos, kitaip tariant, žmogiškumo.

Iškilus italų flosofas Giorgio Agambenas keliuose trumpuose, tačiau itin iškalbinguose komentaruose, suerzinusiuose nemažai jo kolegų įvairiose šalyse,dar pačioje pandemijos pradžioje teigė, kad valdžia ne tik pasinaudojo epidemija, kad būtų įteisinta nepaprastoji padėtis, bet ir pasistengė šią padėtį institucionalizuoti. Mąstytojas atkreipė dėmesį, kad užklupusi pandemija, o ypač su ja susijęs karantinas, leido įvairioms institucijoms pakeisti savo regulą.

Antai Bažnyčia atsisakė vykdyti kai kurias pamatines savo priedermes – rūpintis sergančiaisiais ir juos lankyti mirties valandą. Agambeno nuomone, Bažnyčia pamiršo šventųjų kankinių pamokas, kad „turėtume būti pasirengę paaukoti savo gyvybes, bet ne tikėjimą, nes atsisakyti savo kaimyno reiškia atsisakyti tikėjimo.“ Filosofo manymu, tokį nusigręžimą nuo pamatinio Bažnyčios mokymo lemia ne kas kita, o šiuo metu dominuojanti religija – mokslas, skelbiantis, kad gailesčio ir labdaros reikėtų atsisakyti, bandant apsisaugoti nuo rizikos, nors ji suprantama labai abstrakčiai…

Norėčiau atkreipti dėmesį į kai kurias sąmokslo teorijų ir mokslo „žinių“ paraleles. Paprastai manoma (o tuo, regis, giliai įsitikinę anksčiau cituoti abu lietuvių autoriai), kad iracionalumas, faktų nepaisymas ir pan. yra būdingas tik tiems, kurie tiki sąmokslo teorijomis, o ne tiems, kurie neva racionaliai remiasi mokslo galia. Deja, pastarojo meto įvykiai rodo ką kita. Antai nuvilnijus pirmajai koronaviruso bangai, mokslininkų komanda iš prestižinio Londono Imperijos koledžo (Imperial College) pateikė prognostinį pandemijos raidos modelį, o jame, beje, nurodyta, kad Jungtinėje Karalystėje mirs ne mažiau kaip 2 milijonai 200 tūkstančių žmonių.

Tai padarė nemenką įtaką pandemijos politikai, nors prognozuotas scenarijus, ačiū Dievui, neišsipildė. Tačiau būtent tokiomis prognozėmis ir buvo grindžiama „kovos“ su koronavirusu valstybinė politika. Todėl optimizmas, kai žadama, kad kaip nors vis tiek „išplauksime“, yra nepagrįstas. Gal verčiau abejokime.

Iškilus Kanados publicistas ir žurnalistas Davidas Cayley’s rašo, kad reiškinys, kuris neretai supaprastintai vadinamas „mokslu“, yra susijęs su nuomonių kontroversijomis. JAV Stanfordo universiteto mokslininkas Johnas Ioannidis, beje, plačiai pripažintas epidemiologijos ir sveikatingumo specialistas, pandemijai įsisiūbavus, perspėjo apie gresiantį fasko, jei bus remiamasi menkai apdorotais, neapmąstytais duomenimis, skatinančiais politikus imtis „drakoniškų“ veiksmų (David Cayley. Te Prognosis“ Looking the Consequences in the Eye).

Būtent taip ir atsitiko. Masinė isterija, lydėjusi koronaviruso plitimą ir paversta politikos įrankiu, visuose pasaulio regionuose padarė didžiulę žalą: sumažėjo dėmesys kitoms sunkioms ligos (pavyzdžiui, vėžiniams susirgimams), žlugo daugybė verslų (ypač smulkių), padaugėjo savižudybių, muša rekordus sunkių de presijų skaičius ir t. t. Kada bus adekvačiai įvertinti neretai neadekvačių politinių sprendimų padariniai? Nebent tada, kai pandemija pagaliau pasibaigs.

Davidas Cayley’s teigia, kad aklai remtis „mokslu“ skatina lemtingas nesusipratimas – nuomonė, kurią reiškia ekspertai, turintys mokslinius laipsnius, deja, neretai ignoruoja arba užgožia faktus ir duomenis, kuriuos pripažįsta bendruomenės. Tai, pasak autoriaus, pavojinga dėl dviejų priežasčių: „Pirmiausia, mokslas paverčiamas neįgaliu – politikai, užuot atsakę už savo sprendimus, ima slapstytis už mokslo sijono. Tai leidžia jiems atrodyti visada teisiais, narsiais – esą jie be baimės seka mokslu, tuo pačiu atsikratydami atsakomybės už sprendimus, kuriuos padarė ar kurių nepadarė.“

Iškilus kultūros sociologas ir antropologas Arjunas Appaduray’us primena paprastą išmintį, gerai žinomą antropologams – magija ir mokslas turi keletą bendrų bruožų: „Kiekvienas iš jų reikalauja tam tikros pagarbos autoritetui, kiekvienas iš jų naudojasi specifiniais įrankiais savo darbui atlikti, abu žada pateikti prasmingus rezultatus. Tačiau nė kiek ne mažiau svarbūs ir jų skirtumai.

Religija paaiškina, kaip tvarkomas pasaulis, kokios galios yra didžiausios, kodėl žmogui lemta kentėti. Magija individams pasako, kaip spręsti konkrečias gyvenimo problemas. Tai individuali religija. Trečias šio triptiko dalyvis – mokslas – atsiranda, kai religiją pakeičia empirinė matavimo, tikrinimo ir patvirtinimo technika. Tad mokslas iš prigimties artimas magijai, nes abu remiasi konkrečiais, dažniausiai materialiais įrankiais ir technikomis“ (Arjun Appadurai, Paula Kift. Beware the Magic of metrics, www.eurozine.com). Panašu, kad nemaža dalis „kovotojų“ su sąmokslo teorijomis šios elementarios tiesos tiesiog nežino.

Taigi atrodo, kad tai, ką daugelis Lietuvos komentatorių pateikia kaip mokslą ar mokslinį pasaulėvaizdį, iš tikrųjų yra tik jų tikėjimo, pagrįsto baime, išraiška. Ji tokia pat iracionali kaip ir nuomonės, su kuriomis kovojama. Deja, jeigu tikėjimas pristatomas kaip mokslas, vadinasi, esame scientizmu persmelktos sąmonės nelaisvėje.