Almantas Stankūnas. Apie Artimo Meilę, Gailestingumą ir Tiesą

Autorius yra Nacionalinio suvienijimo valdybos narys

Manau, kad šios dorybės lems mūsų likimus 2022-aisiais ir netolimoje ateityje. Todėl ir nutariau pirmą šių metų įrašą skirti joms.

Įrašo temą paskatino metų gale nuvilnijęs žmonių nepasitenkinimas Galimybių paso (GP) išdavimo tvarkos pakeitimais. Plačiai nuskambėjo žinomo atlikėjo Stano – Stanislavo Stavickio pasipiktinimas, kad pagal naująją tvarką jis neteks GP, jei nepasiskiepys trečią kartą, nors kraujyje turi didžiulį antikūnių kiekį.

Kai jau ir visuomenėje gerai žinomi žmonės pradeda piktintis valdžios sprendimais, sunerimsta ir valdantieji politikai. Štai Ingrida Šimonytė įkėlė savo komentarą po Stano įrašu. Komentaras buvo visiškai nevykęs. Kur kas protingiau jai būtų buvę išvis nereaguoti. Jei komentaro iniciatorė ne ji, kažkas iš jai talkinančių padėjėjų tikrai nusipelno netekti savo pareigų.

Bet svarbiausias dalykas šiame epizode, manau, ne Stano pasisakymas ar Šimonytės komentaras, o kai kurių „teisuolių iš prigimties“ piktdžiuga ir patyčios iš Stano – kerštas už jo ankstesnes pažiūras, kurios iš tiesų pagrįstai daug ką piktino. Panašiai reaguota ir į kitus „atsivertusiųjų“ įrašus. Teisieji pasidalijo į dvi stovyklas – vieni pasveikino praregėjusius atpažinus valdžios veiksmų absurdiškumą, o kiti kibo piktdžiugiškai juos užsipuldinėti.

Ta proga noriu pasidalyti įžvalga apie dvasinę kovą.

Didžiausia kova dvasinėje srityje vyksta dėl toli pažengusių teisumo keliu ir dėl labai žemai nupuolusių. Kodėl? Todėl, kad teisiųjų nupuolimas yra didelis papiktinimas, keliantis pavojų drauge nupulti daugeliui žmonių. Tuo tarpu žemai puolusiųjų atsivertimas yra labai galingas Dievo Meilės liudijimas, pajėgus pakelti ir patraukti link Viešpaties daugelį nuo Jo atitolusių.

Todėl sekuliarusis pasaulis taip mėgaujasi tikromis ar tariamomis teisiųjų klaidomis, aktyviai jas viešina ir sykiu labai uoliai maskuoja buvusių bendražygių atsivertimus arba bando juos apjuodinti ir palaužti.

Šie dvasiniai dėsniai lemia tai, kad teisumo malonė duodama nedaugeliui ir palaipsniui didinama, vedant žmogų per vis didesnius išbandymus. Nes teisiojo atskomybė yra didžiulė. Dėl šių pačių dėsnių veikimo garsiai nuskambėjusių puolusiųjų atsivertimų taip pat nėra daug, nes vieną kartą atsikėlus, kitas kritimas gali būti mirtinas.

Taigi nesunku suvokti, kokia destruktyvi yra „teisiųjų“ laikysena piktdžiugiškai puolant tuos, kurie bando keltis ir trauktis iš tamsos. Negaliu tokio elgesio įvardyti kitaip kaip tik elementariu negailestingumu, kuris yra didelės puikybės ženklas, o pastaroji yra bedugnės kraštas, nuo kurio galima kristi labai žemai.
Todėl nuoširdžiai raginu tuos, kurie jaučia panašias paskatas, rimtai susimąstyti apie jų priežastis ir pasistengti šias paskatas suvaldyti.

Ar tai, ką parašiau, reiškia, kad reikėtų užmiršti ankstesnę atsivertusiųjų veiklą? Jokiu būdu, nes Gailestingumas be Tiesos yra gilus klystkelis, kuriuo nūnai keliauja daugybė krikščionių. Bet Tiesos neturėtume paversti vinimis, kuriomis kiekviena proga kaltume žmogų prie kryžiaus. Leiskime besikeliančiajam eiti pirmyn ir darbais paliudyti atsivertimo tikrumą bei tvirtumą. Didėjant teisių darbų gausai, atsivertęs asmuo nusipelno vis didesnio pasitikėjimo kredito. Atsivertimo žingsniams tvirtėjant, vėliau pats žmogus paliudys savo praeities klaidas ir tokie liudijimai drąsins atsiversti kitus. Esu asmeniškai patyręs daugelį tokių atvejų ir žinau, kaip galingai jie stiprina dvasią tų, kuriems tenka juos regėti.

Kova dėl žmonijos ir kiekvieno mūsų asmeninio likimo vis aštrėja. Piktasis meta vis naujus kozirius – tai pražūtingos socialinės ideologijos, inspiruojama mirtinos ligos baimė, spekuliacija, jog planetą bemat sunaikins taršos sąlygota klimato katastrofa, neišvengiamų karinių konfliktų regimybė ir t.t.

Vis sunkiau atpažinti, kurios grėsmės tikros, o kurios dirbtinai išpūstos. Reikia vis skaidresnės dvasios ir tyresnės širdies, kad nesuklystume ir nepakliūtume į mums spendžiamus spąstus – į blogį atsakyti blogiu, gėrio siekti netinkamomis priemonėmis. Todėl nupuolimų bus vis daugiau. Bet sykiu, krentant melą dengiančioms kaukėms, bus daug dvasinių prisikėlimų, atsivertimų. Tuo būdu esame tikrinami ir tyrinami. Esame ruošiami lemiamam apsiprendimui, kuris neišvengiamai artėja kiekvienam asmeniškai, o taip pat ir visai žmonijai.

Visiems linkiu Dievo – begalinės Meilės, Išminties, Ramybės, Džiaugsmo, Drąsos, Tikėjimo ir Vilties, kad galėtume, kaip šis senas tėvas genialaus dailininko paveiksle, reiškiantis mūsų visų Dangiškąjį Tėvą, priimti ir apkabinti kiekvieną grįžusį sūnų palaidūną. Nebūkime panašūs į vyresnįjį sūnų iš Jėzaus parabolės, pasipiktinusį atlaidžia Tėvo meile palaidūnui jaunėliui.