Stebėjau kilusius ginčus ir ažiotažą dėl elektrą gaminančių vartotojų (čia tie dažniausiai smulkieji buitiniai) reguliavimo keitimo, blogėjančių jų veiklos sąlygų.
Sąmoningai nepuoliau kartu su visais komentuoti, nes norėjau, kad išryškėtų pozicijos ir pamatyti ar kas nors imsis spręsti šį reikalą iš esmės.
Nesiėmė. Taigi dabar galime sudėlioti taškus ir kartu vėl priminti apie konceptualius elektros sektoriaus reguliavimo klausimus, kurių valdantieji, bet kad ir kaip būtų keista taip pat ir opozicija, užsispyrusiai nenori spręsti.
Gaminantys elektros vartotojai sulaukė Kalėdinių „dovanų“ – žymaus taip vadinamo perteklinės pagamintos elektros energijos pasaugojimo mokesčio padidinimo arba perteklinės elektros energijos supirkimo sąlygų pabloginimo. Investavę į saulės elektrines piktinasi, neinvestavę abejingi, o širdyje gal net jaučia piktdžiugą – taip ir reikia jums, turtuoliai, kurie norėjote išsisukti nuo aukštų elektros kainų. Tik jie nepagalvoja, kad tarp tų „turtuolių“ yra ir kiekvieną eurą skaičiuojantys žmonės, taip nutarę gelbėtis nuo nemalonių siurprizų, kai elektros kaina tampa 4 eurai/kWh.
Tylintys ir abejingieji taip pat pamiršta vieną svarbią žinią, kurią tokiais sprendimais mums siunčia valdantieji politikai: valdžios pažadais pasitikėti negalima, nes jie bet kada gali būti sulaužyti. Jeigu laužomi energetikos sektoriuje, kodėl negali būti sulaužyti ir kitur?
Pažadą laužantį asmenį vadiname melagiu, apgaviku ar netgi vagimi ir plėšiku. Argi tokių pat epitetų nenusipelno ir Lietuvą valdantys politikai?
Suprantama, tokių epitetų jie kratytųsi. Tai kodėl laužo pažadus? Gal atsakymas slypi iš esmės klaidingose nuostatose dėl elektros sektoriaus reguliavimo? Dar daugiau, jog gali būti ne tik klaidingos, bet ir savanaudiškos. Apie tai rašiau ne kartą. Vienas iš paskutinių mano tekstų čia.
Šiuo atveju klaidingos ir galimai politikams asmeniškai naudingos nuostatos pagrindinė idėja tokia: jokiu būdu nesudarinėti su elektros gamintojais ilgo laikotarpio elektros supirkimo sutarčių fiksuota kaina.
Pramoninių saulės ir vėjo jėgainių pagamintos elektros energijos fiksuota kaina, kuri būtų nustatoma aukciono metu, galėtų būti tik 5–6,5 ct/kWh, neįskaitant PVM. Jeigu tokia kaina būtų superkama elektros energija iš Lietuvoje pastatytų saulės ir vėjo jėgainių, elektros vartotojai jau būtų sutaupę šimtus milijonų eurų. Tuo tarpu tie milijonai dingo bedugnėse gamintojų, nepriklausomų tiekėjų ir jų akcininkų kišenėse. Priminsiu, kad tarp tų akcininkų netiesiogiai yra energetikos ministras Dainius Kreivys bei kiti įtakingi politikai ir valdininkai, turintys „Ignitis“ akcijų.
Lygiai taip pat, fiksuota kaina, turėjo būti superkama perteklinė gaminančių vartotojų tiekiama elektros energija. Kokia turėtų būti supirkimo kaina? Ogi naudinga visiems, t. y. mažinanti vidutinę elektros kainą rinkoje ir patraukli gaminantiems vartotojams, t. y. leidžianti užtikrinti protingą investicijų atsipirkimą. Supirkimo kaina galėtų būti šiek tiek didesnė už elektros supirkimo kainą iš pramoninių jėgainių, nes gaminantys vartotojai mažina techninius nuostolius elektros skirstymo tinkluose. Atskirai svarstytinas klausimas dėl paramos gaminančių vartotojų investicijoms ir kaip ji turėtų daryti įtaką supirkimo kainai.
Bet kuriuo atveju svarbiausia laikytis principo: valstybės sutartis su investuotoju – tiek stambiu, tiek smulkiu – turi būti ilgalaikė ir abipusiškai naudinga. Tokiu atveju investuotojai gali būti ramūs dėl savo investicijų verslo plano įgyvendinimo ir turi galimybes sutikti su mažesnės supirkimo kainos nustatymu, o valstybė (t.y., mes visi) gali pagrįstai tikėtis, kad vidutinė elektros kaina mažės.
Tačiau valdantieji net nesvarstė minėto varianto, nes fiksuotų kainų nustatymo precedentas gaminantiems vartotojams nedelsiant reikalautų spręsti klausimą dėl kainų fiksavimo pramoniniams gamintojams. O to daryti šiukštu negalima, nes vartotojų milijonai, mokami gamintojams ir tiekėjams, nustos tekėti į įtakingų akcininkų kišenes.
Papildomas motyvas atmesti tokį sprendimą – nepajudinama valdančiųjų nuostata, esą neoliberalizmo ideologija ekonomikoje yra tinkamiausia ir laisvosios rinkos dėsniai turi būti taikomi visur: principai, galiojantys prekiaujant kalafiorais, tinka ir prekybai elektra.
Kodėl sprendimo supirkti perteklinę energiją iš gaminančių vartotojų fiksuota kaina valdantieji nesvarstė, iš esmės aišku. Tačiau keista, kodėl tokio sprendimo nesiūlė ir iki šiol nesiūlo taip vadinama opozicija. Diskusijos dėl tokio pasiūlymo nevyko ir šiuo metu Seime svarstant įstatymų pakeitimus dėl saulės ir vėjo jėgainių reguliavimo. Kas tai? Nekompetencija ar vėlgi savanaudiški interesai?
Minėti teisingi ir protingi sprendimai ignoruojami nuo pat pradžių. Vietoje jų pasiūlytas iš pradžių gaminantiems vartotojams buvęs patrauklus elektros pasaugojimo natūra sprendimas taikant nedidelį perteklinės energijos pasaugojimo mokestį. Iš karto buvo akivaizdu, kad toks sprendimas yra žaidimas kazino elektros rinkoje, o tai reiškia – ekonomiškai absurdiškas ir pasmerktas nuolatinėms korekcijoms.
Panašu, kad valdantieji suvokia, jog tai paskutinieji jų valdymo metai. Todėl neverta tikėtis, jog jie pripažins padarytas klaidas ir pereis prie teisingų sprendimų.
Elektros sektoriuje padarytos klaidos taip garsiai nuskambėjo todėl, kad akimirksniu palietė kiekvieną. Dar didesnę grėsmę kelia klaidos, kurios klibina pačius valstybės egzistavimo pamatus.
Ar pakaks rinkėjams išminties ir valios, kad valdžios mandatą suteiktų tiems, kurie, jį gavę, revizuotų savanaudiškus ir žalingus ūkinius bei politinius sprendimus, stiprintų valstybę ir sugrąžintų ją Tautai?
