Taip, nerealu. Tai išsivaduokite nuo sektantiško žaliojo fanatizmo, kad taptų realu. Pora pasiūlymų tiems, kurie vadovaujasi sveiku protu:
1. Renovaciją remti ne tik A ir B energinei klasei pasiekti, bet ir C klasei pasiekti.
C klasė yra optimali norint pasiekti didžiausią sutaupymų grąžą pagal panaudotas investicijas.
2. Mažinkite privalomus reikalavimus naujai statybai nuo A++ iki A energinės klasės.
A++ klasė reikalauja didžiulių investicijų, turi higieninių problemų, o energijos ir CO2 sutaupymai lyginant su A klase nėra esminiai. Kyla klausimas ar statant A++ klasę per protingą laiką bus sutaupytos CO2 emisijos, kurios atsiranda modernizavimo metu (medžiagų gamyba, tiekimas ir statybos darbai). Taip pat, augant medžiagų poreikiui didėja žaliavų panaudojimas, kas tampa vis aštresne problema. ES valstybės paprastai netaiko tokių ekstremalių reikalavimų naujai statybai kaip A++ energinė klasė.
Abu mano pasiūlymai tampa dar akivaizdesni, kai būstai yra šildomi iš CŠT, kuriame dominuoja biokuro naudojimas šilumos gamybai.
Tačiau spėju, kad valdančiųjų žalieji sektantai-fanatikai tokių pasiūlymų net nesvarstys, bet vietoj to reikalaus griauti valstybę – vis daugiau imigrantų iš Rytų ir kitų egzotiškų šalių.
Kol rengiau šį įrašą, VŽ išėmė pranešimą. Labai įdomu kodėl?
Esami trūkumai ir taupyti šilumą leisiantys dalykai:
Kai prie šildymo prikišo rankas Zuoko Rubikonas su prancūzais, šis katastrofiškai pablogėjo, o ypač pirmųjų aukštų gyventojams. Visą zuokmetį ir dar po jo šildymo sezono metu jiems teko kęsti vos 12-14 C „šilumą”, ir mokėti, kaip už NORMAS atitinkantį šildymą! Nepadėjo jokie skundai. Sistemą aptarnaujantiems namo santechnikams pareguliavus šildymą, Centras jį tuoj pat sugrąžindavo į JO nuomone reikalingą temperatūrą! Tiems, kas dirbo iš namų (laisvai samdomi ir kt.), teko dirbti su pirštinėmis ir šilta avalyne, ir dar jungti el. radiatorius, kad būtų įmanoma dirbti. Butuose įsiveisė šalta drėgmė, kas paskatino sąnarių ir kt. ligas. Apie tai, ką visus tuos metus tokiame bute teko išgyventi prie patalo prikaustytiems, ar silpnos sveikatos mažyliams, baisu ir prisiminti.
Viena to priežasčių – kažkodėl buvo parduotos kiemuose šalia namų esančios transformatorinės, kurios pakaitindavo iki privalomos temperatūros vamzdžiais tiekiamą termofikacinį vandenį PRIEŠ paduodant jį į namo įvadą. Taigi, nuo tapo namai tapo „šildomi” trasoje ATVĖSUSIU vandeniu.
Kita priežastis – nebuvo atsižvelgta į tai, kad Vilniaus pastatų šildymo sistemos buvo skirtingos (caro laikų, iki 2PK , pokario laikų ir perestrojkos laikų – paskutiniuose sovietmečio statybos rajonuose) – visuose rūsiuose atsirado nieko apie mūsų miestų statybų ypatumus, jų skirtumus neišmanančių prancūzų pripiršta įranga.
Dalies namų dabartinio šilumos kelio į butus pakeitimas turėtų leisti sunaudoti mažiau šilumos, tačiau pagerinti šildymo kokybę. Tai tie namai, kuriuose šiluma paduodama į viršutinį aukštą, o iš ten termofikacinis vanduo, leisdamasis žemyn, užsuka į kiekvieną po juo esantį radiatorių. Dėl to viršutinių aukštų gyventojai priversti laikyti atvirus langus ilgiau, negu to reikia vėdinant butą (bute per karšta), o apatinius aukštus pasiekia jau labai ataušęs vanduo (to nebuvo iki Zuoko įvestų pakeitimų namų rūsiuose!).
Jeigu termof. vanduo iš paduodančio vamzdžio būtų tiekiamas atskirai į kiekvieną radiatorių su termoreguliatoriumi , o jame panaudotas iš karto grįžtų žemyn, jį reiktų tik nedaug pašildyti iki reikiamos temperatūros ir jis bus tinkamas vėl ir vėl naudoti. Taip bus taupoma ir iš centro tiekiama šiluma, ir rūsyje jį dar sykį pašildant. O dar geriau, jei tai būtų ne iš vieno šildymo taško visam miestui tiekiama pakeliui atauštanti „šiluma”, o kad kiekviena seniūnija turėtų ją savą, ir dar su jungtimis į abipus esančias kaimynines seniūnijas (avarijų atvejui). Šilumos praradimai iš karto sumažėtų, o žmones sargdinanti, juos invalidizuojanti šalta drėgmė iš butų būtų pašalinta.
Tikiuosi, įmanoma suprasti mano parašymą ir mintį?