Dalyvavimas politikoje yra didžiulė atsakomybė, nes negalima nuvilti nė vienos žmogaus kuris patikėjo politiku ir atidavė už jį savo balsą.
Padarius viską, kad nenuvilti, gaunamas didžiausias, niekuo neįkainuojamas atpildas – gili vidinė ramybė ir tikras džiaugsmas.
Taip turėtų būti.
Tuo tarpu daugumai politikų rinkėjai rūpi tik rinkimų dieną ir keletą mėnesių prieš juos. Kitu metu jiems politika yra savanaudiškų interesų tenkinimui ir savo puikybės bei ego maitinimui. Sąžinės priekaištus jie skandina alkoholyje, narkotikuose ir gyvuliškose aistrose.
Demokratijos kryptis akivaizdi – renkami vis blogesni ir amoralesni.
Kodėl? Gal todėl, kad politikai žino kad tiesiausias kelias į išrinkimą yra manipuliacija ir pataikavimas žmonių žemiesiems instinktams, nes juos pažadinti miniai yra daug lengviau negu gėrio troškimą.
Tokia kryptis apspręsta ir bendro Vakarų Pasaulio moralinio ir etinio nuosmukio – regreso, kuris neišvengiamas išsižadėjus to kas labiausia kelia aukštyn – tikėjimo Amžina ir Absoliučia Meile – Dievu.
Todėl nėra ko stebėtis tokiu Seimo sprendimu.
Pradėję prekiauti savo sąžine jie parduos viską – savigarbą ir Lietuvą. Ypač jeigu daug politikų patys ar jų tėvai, seneliai puikiai jautėsi pardavę Lietuvą Kremliui ir todėl yra pasirengę parduoti vėl. Svarbu tik kad gerai sumokėtų. Tokie sėdi turbūt beveik visose Seimo frakcijose – pozicijoje ir opozicijoje.
Apie tai du profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstai – „Briuselio saulės vežėjų dovana Lietuvai“, „Hibridinė Lietuvos reokupacija“.
Ar turime Viltį?
Turime, nes yra Pažadas, kad Gėris triumfuos.
Kodėl tada Gėrio vis mažiau?
Nes savo klystkelių daugelis gali išsižadėti tik pamatę visą Blogio baisybę. Į žvaigždes per kančias.
Gera žinia yra ta, kad esminius pokyčius gali padaryti aktyvi mažuma. Žinantys tai kas vyko iš vidaus teigia, kad Sąjūdyje dalyvavo tik apie 10 proc. Lietuvos gyventojų. Aktyviai dirbo gal tik 300–400 aktyvistų, kurių dauguma, atgavus nepriklausomybę buvo nustumti į pašalį karjeristų ir buvusių komunistų. Bet tie keli šimtai įkvėpė žmones didiesiems mitingams ir Baltijos keliui.
Tai kokio dugno reikia Lietuvoje, kad sustotume ir pasuktume atgal nuo bedugnės?
Gal suvokimo, kad greitai galime netekti valstybės?
Apie tai, kaip žingsnis po žingsnio netenkame valstybės, vėl profesoriaus Vytauto Radžvilo tekstas.
Linkiu pasiryžti ir tapti ta maža aktyvia grupe, prisidėti prie valstybės susigrąžinimo tiek kiek galime taip, kad sąžinė liktų rami jog padarėte viską ką galėjote, kad neįvyktų katastrofa.
