Šarūnas Jasiukevičius turėjo būti pašalintas iš partijos Nacionalinis susivienijimas už virtinę šiurkščių partijos įstatų ir Etikos kodekso pažeidimų. Tačiau, gavęs vieno iš NS valdybos narių konfidencialų nutarimo projektą, balandžio 23 d. pats išstojo iš partijos.
Kai kas mėgina klaidinti partijos narius ir visuomenę, NS Etikos komisija išteisino Š. Jasiukevičių dėl jo padarytų pažeidimų, todėl partijos Valdybos pozicija reiškianti politinį persekiojimą. Patogiai nutylima, kad pagal NS įstatus Etikos komisijos išvada yra tik patariamoji, o galutinį sprendimą tokiais klausimais priima Valdyba. O dar svarbiau, kad NS valdybai pateiktame svarstyti Etikos komisijos išvados vertinime yra aiškiai parodyta, jog komisija nesugebėjo pagrįsti savo argumentų ir ignoravo daugelį Jasiukevičiaus padarytų pažeidimų faktų.
Iš anksto supažindintas su minėtu vertinimu Š. Jasiukevičius skubiai išstojo iš partijos. Tai jo teisė. Bet galėjo pasielgti garbingai – oriai, tyliai, nekenkdamas partijai. Tačiau pasielgė kitaip. Pasirinko kelią nuslėpti tikrąją savo sprendimo priežastį – neatremiamus argumentus dėl jo padarytų pažeidimų – ir pasistengė kuo garsiau trenkti durimis. Tam jis pasitelkė šiurkštų melą ir šmeižtą, kad NS vadovai tariamai nepritarė jo teikiamai pagalbai Ukrainai. Buvau paminėtas aš ir partijos Pirmininkas profesorius Vytautas Radžvilas.
Siekdamas pagrįsti savo šmeižtą Jasiukevičius pasitelkė porą iš konteksto ištrauktų sakinių iš prieš du mėnesius ir anksčiau vykusių vidinių partijos susirašinėjimų, kuriuose buvo kritikuojamas už tai, kad socialiniuose tinkluose išviešino ir reklamavo savo išvyką į Rusijos teritoriją, kurią kontroliavo Ukrainos ginkluotosios pajėgos. Š. Jasiukevičius įniršo už tai, kad buvo išdrįsta tiesiai pasakyti, jog tokiais bravūriškais ir neatsakingais veiksmais jis suteikė puikią progą Rusijos spec. tarnyboms ir Putino propagandai kurpti ir tarptautinėje informacinėje erdvėje skleisti nebūtus dalykus apie Lietuvos samdinių siautėjimą. Nuo čia jau netoli ir iki kaltinimų, kad Lietuva jau šio karo Ukrainoje metu buvo užpuolusi vargšę Rusiją su savo samdinių būriais įsibraudama į jos žemes. Šiandien toks „naratyvas“ daug kam kelia tik šypseną ir pašaipas. Bet kas gali garantuoti, kad po kokių nors paliaubų Ukrainoje jis nevirs kūnu, tai yra netaps pretekstu neprognozuojamiems šantažo ir spaudimo veiksmams, kokius Lietuva patyrė 1940 pavasarį iki birželio katastrofos?
Atrodytų, kodėl turėtume dėl to rūpintis? Juk Rusija visada melavo ir meluos. Tačiau politikoje reikia matyti ne vieną, o kelis ėjimus į priekį. O tie Rusijos ėjimai jau numatyti ir jau dabar daromi ruošiantis vėl okupuoti Baltijos šalis. Kad okupacija įvyktų kuo sklandžiau, Rusijai būtina iš pradžių surengti hibridinę ataką prieš mus. NATO valstybėse, kurios turėtų ir galėtų padėti Lietuvai apsiginti nuo Rusijos agresijos, būtų skleidžiama informacija apie fašistuojančius Lietuvos smogikus, kurie, persiėmę jų ideologijoje užprogramuota rasine neapykanta rusams ir moraliniu sifiliu sergančiai rusų kultūrai (būtent taip rašė Jasiukevičius savo veidaknygėje) tariamai vykdė masines Rusijos piliečių žudynes.
Tokia ataka būtina, kad NATO sąjungininkėms liktų kuo mažiau noro ginti Baltijos valstybes. Sutikime, kad tokios šalys kaip Vokietija, Prancūzija ir, galimai, JAV nedega noru pradėti tiesioginį karinį konfliktą su Rusija dėl kažkokių nedidelių, sunkiai apginamų buvusių TSRS respublikų, kurias Rusija visada laikė savo interesų erdve. Tačiau renkantis neginti reikia surasti pasiteisinimų, ir čia paslaugiai pasitarnautų Rusijos spec. tarnybos ir propagandos mašina. Tokiu atveju Š. Jasiukevičiaus ir panašių į jį bravūrišką „drąsą“ demonstruojančių Ukrainos rėmėjų išvykos į Rusiją ir rusus nužmoginančios retorikos vartojimas tampa tikra dovana Putino grobuonių šutvei. Visa tai buvo išsakyta Jasiukevičiui ne viešai, bet uždaruose partijos susirašinėjimuose. Tokia kritika absoliučiai nereiškia jokio nepritarimo jo teikiamai pagalbai Ukrainai.
Tačiau tikroji Jasiukevičiaus demaršo prieš NS esmė yra kita. Naudodamasis savo žinomumu, 2024 m. jis nutarė pakeisti NS pagal savo įsivaizdavimą ir po to perimti partiją. Jasiukevičius manė, kad dėl savo misijos Ukrainoje yra neliečiamas ir gali niekinti, įžeidinėti, žeminti jam nepatinkančius partijos narius, nepasitaręs su NS vadovais viešai remti Algį Ramanauską, nuo kurio buvos priversta atsiriboti net šiam labai artimos konservatorių partija ir LRT vadovybė, įsitraukti į TS-LKD pirmininko rinkimus, kiršinti ir bauginti Lietuvos žmones minios teismais už tikrą ar tariamą „vatnikystę“ grasinančia retorika. Taip jis stūmė NS į marginalios politinių radikalų partijėlės padėtį. Būti prarytiems TS-LKD arba likti jos nereikšminga prielipa – sutapimas ar ne, bet tokią ateitį NS numato ir L. Kasčiūnas, kurio neslepiama svajonė yra mūsų partijos sunykimas arba išnykimas.
Dabar vyksta mūšis dėl partijos – ar ji taps Jasiukevičiaus įrankiu ir TS-LKD satelitu, ar išsilaikys ir liks sąjūdinės dvasios profesoriaus Vytauto Radžvilo partija. Štai kodėl Jasiukevičius pasistengė, kad jo rate būtų sukelta isterija apie tariamus vatnikus Stankūną ir Radžvilą. Bet jis nenumatė vieno dalyko: kai formuojamas įvaizdis prieštarauja realybei, galų gale viršų paima realybė. Nėra nė vieno fakto, kurie galėtų patvirtinti Jasiukevičiaus ir tūžmingų komentuotojų šmeižtą. Priešingai, faktai aiškiai disonuoja su skleidžiamu melu. Vien ko vertas tai, kad aš kartu su profesorium Vytautu Radžvilu gyvai, daug kuo rizikuodami, gynėme nuo sunaikinimo atminimo lentą Kaziui Škirpai. Vėliau aš už tai buvau bandomas pasmerkti Vilniaus savivaldybės Etikos komisijoje. Tokie kaip K. Škirpa, vatnikams yra fašistai. Primenu Jasiukevičiui ir jo palaikytojams: „vatnikai“ niekada negina Birželio sukilimo ir pokario pasipriešinimo didvyrių.
Dar kaip mano „vatnikiškumo“ įrodymai čiumpami kelių Kremliaus simpatikų pritarimai man už Jasiukevičiaus kritiką. Siekdamas kuo labiau pakenkti man ir Nacionaliniam susivienijimui Jasiukevičius nesibodi net dalintis galimai jo pagalbininkų sufabrikuotais įrašais! Žemiau smukti turbūt nebėra kur.
Jasiukevičiaus pagalbos misija Ukrainai yra svarbi ir reikalinga. Tačiau ji nesuteikia teisės meluoti ir šmeižti. Priešingai, tokių misijų lyderiams turi būti taikomi ypatingai aukšti moralės ir etikos standartai. Nesilaikydami šių standartų jie pradės diskredituoti Lietuvai gyvybiškai svarbų Ukrainos apgynimo nuo Rusijos agresijos reikalą.
Papildoma informacija pateikiama NS Pirmininko pranešime spaudai.
Gėdingi idioto pezalai!
ka, konserva nuo Birželio sukilimo paminėjimo tryda prasidejo? Šarunelis pradejo valdziai sikna laižyti – atvirai ir nesislėpdamas.
Fotografijos nemirtingos… Ir tokie gali apginti Lietuvių tautą nuo priešų? Absoliutus geopolitikos neišmanymas tiek policininkų, tiek tokių, kaip tas Jasiukevičius. Turime bjaurią ydą, kad be melo, be deziuko mes niekaip negalime išsiaiškinti kas prie ko ir dėl ko už uždarų durų. Labai kažkas nori įtraukti Lietuvą į tiesioginį karinį konfliktą, teturėdami viso labo vos 2 milijonus vienokių ar kitokių lietuvaičių. Ant durniaus tikrai negalima suteikti progą tyčia ar netyčia Rusijai kurpti ir skleisti tarptautinėje informacinėje erdvėje nebūtus dalykus apie lietuvių samdinių kokį tai siautėjimą jos teritorijoje. Kažkas labai nori pakartoti 1940 metų tragediją. Padėti Rusijai palengvinti galimą karinį įsiveržimą į Lietuvą.