Normalioje, demokratinėje valstybėje, kurioje veikia rinkos dėsniai vartotojų nesidomėjimas paslaugų kaina ir vienašališkas kainų mažinimas paslaugų tiekėjo iniciatyva būtų neįsivaizduojamas.
Autorius yra Nacionalinio susivienijimo tarybos narys ir naujai išrinktos sostinės savivaldybė tarybos narys
Tačiau taip yra ir tai reiškia, kad turime dar vieną patvirtinimą, jog taip vadinamas elektros rinkos liberalizavimas turi mažai ką bendro su laisva rinka.
Šio sprendimo priežastys yra tame, kad dalis elektros vartotojų, pirmiausi tie, kurie per prievartą buvo išvaryti pas nepriklausomus tiekėjus, tiesiog atsisako domėtis kokią kainą jie moka už elektrą ir kaip ją galima būtų sumažinti.
Dauguma šių vartotojų turi sutartis su elektros tiekėjais 33, 40 ar 50 cnt/kWh ir net didesnėmis kainomis. Nors tiekėjai informuoja apie galimybę keisti planus, bet dalis vartotojų tai ignoruoja, nes vartotojai nejaučia realių kainų dėl taikomų kompensacijų.
Apie šį fenomeną rašiau ne kartą, paskutinis aktualus įrašas buvo šių metų balandžio 19, kai komentavau laidą Karštai su TV3.
Tačiau nuo liepos 1 d. kompensacijos bus naikinamos, nes nėra jokio ekonominio pagrindo jas taikyti, kai biržoje elektros kainos yra 5-10 cnt/kWh. Visi vartotojai, kurie nepakeistų sutarčių rugpjūtį gautų kosminio dydžio sąskaitas už elektrą kai tuo tarpu visi kalba apie atpigusią elektrą.
Ir nesvarbu, kad patys vartotojai nepasirūpino, kad kainos būtų sumažintos. Jie vis tiek apkaltins politikus. Tai visiškai nelogiška, bet taip yra. Tai supranta politikai ir todėl imasi beprecendentinio sprendimo, kad kainas vienašališkai galėtų mažinti tiekėjai.
grįšime į sovietinius laikus, kai buvo pasmerkiami nepakankamai sąmoningi įmonių vadovai.
Galite paklausti o kas bus tiems tiekėjams, kurie nemažins kainų? Formaliai jiems niekas nieko negali padaryti. Tačiau prasidės viešas jų gėdinimas ir įsijungs visi pašalinimo kultūros mechanizmai. Tai reiškia grįšime į sovietinius laikus, kai buvo pasmerkiami nepakankamai sąmoningi įmonių vadovai.
Šalia jau pakeliui įstatymo pakeitimas, kuris leis vartotojams be jokių baudų nutraukti terminuotas fiksuotos kainos sutartis su tiekėjais. Ką darys tiekėjai? Kainodarą sutvarkys taip, kad vartotojai būtų skatinami pasirašyti kintamos kainos sutartis.
Ir ką galų gale gausime?
Ogi tai, kad elektros rinkos liberalizavimas su trenksmu užsidaro.
Vartotojai mokės už elektrą pagal biržos kainas. Apie kažkokią konkurenciją galime pamiršti. Kreivų veidrodžių karalystė pavadinta elektros rinkos liberalizavimu ir apie kurią svajojo energetikos ministras Dainius Kreivys, premjerė Ingrida Šimonytė ir kiti politikai bei ekspertai, pergyvenantys sunkų mąstymo sutrikimą dėl neoliberalizmo ideologijos viruso, grąžinami į realybę.
Tik bijau, jog sutrikimas yra toks didelis, kad panašūs eksperimentai vis kitose srityse su mumis bus vykdomai ir ateityje.
Iškreiptų, nesveikų ideologijų sukurtų fantazijų galutinį atmetimą galime įvykdyti tik valingu politiniu veikimu.
Ne vienas esame girdėję žodį disleksija; jau suprantame, jog yra nuo galūnių neįgalumo kenčiančių, negalinčių vaikščioti, šokti, groti, meistrauti, (pasi)rašyti. O aš niekada nesiėmiau jokio verslo, nes niekada nepriklausiau tiems, kas sovietmečiu mokėjo gyventi, tad neturiu tam uoslės ir esu per sena ją įsigyti. Mano bendramokslių jau vos keletas gyvų liko.
Man spręsti, kaip naudingiau, kaip nesudegti nagus prie tokių sutarčių prikišus, būtų tas pat, kas neturinčiam muzikinės klausos lipti ant operos scenos dainuoti. Teko kelis rinkos žinovus išgirsti per TV ar radiją aiškinant, jog kad ir ką šiandien pasirašytume, tai neapsaugos nuo rinkos savivaliavimo, jei ir toliau rinki bus valdžia atiduota. Būtent todėl valdžios pareiga pasirūpinti, kokiom sąlygom ir kaina valstybė būtų elektra aprūpinta.
Neseniai kaimynė gavo raginimą, kuris veikiau panašus į gąsdinimą, esą, ji kažką pasirašiusi, todėl ji kažką privalanti. Tada jos būklė buvo bauginanti (dėl sveikatos reikalų), sutarties ji net neskaitė, tik kažką telefonu kalbėjo. Ar tai ir buvo sąmoningas, išmanančio, ką daro, sutarties pasirašymas?
Ar ne valdžios PAREIGA pasirūpinti sutarčių perrašymu? NE MŪSŲ, NE VARTOTOJŲ, o JOS VALIA buvo žengtas nesuvokiamas žingsnis – JI NUSIKRATĖ PAREIGA gyventojus ir valstybę aprūpinti šiais laikais jau gyvybiškai būtina STRATEGINE paslauga − elektros energija (ir elektros tiekimo sąlygomis, kokybės reikalavimais!)! Todėl JOS PAREIGA IŠTAISYTI, ką pridirbo! Be to ji ne tik pareiga nusikratė, bet ir KALTE dėl NEPROFESIONALIAI pasirinktų, VARTOTOJUI NENAUDINGAI sudarytų sutarčių, dėl paslaugos kokybės kainų.
Kiek valstybėje senimo, kiek gyventojų, smulkiųjų verslininkų, NETURINČIŲ nei TEISINIO IŠSILAVINIMO, nei tokio rimtumo sutarčių sudarymo patirties, nei lėšų pasisamdyti už jį tai padarysiantį advokatą??? Kiek neįgalių bei sunkiomis ir nepagydomomis ligomis sergančių, agresyvius vaistus vartojančių žmonių, taip pat ir tų, kam šiuos mėnesius liga pasunkėjo, tų, kas dėl ligos keliamų kančių, dėl nepakeliamos savijautos NET NEĮSTENGIA NEI PERSKAITYTI, NEI JUOLAB SUVOKTI SUTARTIES TEKSTŲ? TEISINĖJE VALSTYBĖJE TOKIOS BŪKLĖS ŽMONĖS SKELBIAMI NEVEIKSNIAIS, ir jie NEGALI PASIRAŠINĖTI SUTARČIŲ! Bet SEIMO GUDRUČIAI sugalvojo PRIVERSTI ir juos jų sugalvotus suktus žaidimus žaisti? Ar taip pat ir tuos, kam supuolė taip, kad vienu metu reikia, pvz., ir akis operuoti, ir kt. chirurginio įsikišimo neatidėliotinai reikia, ir visa tai reikia kažkaip suderinti; ar tų, kas guli komos ištiktas ir kt. nelaimių prispaustas?
Ar atsiras TEISININKŲ grupė, kuri mūsų visų vardu paduos šį Seimo žaidimą į teismą, ir privers gudročius pačius iškuopti, ką pridirbo? Ar gal teks kreiptis į kokį Tarptautinį Teismą / Arbitražą, kad vyriausybė SAVO VARDU tas sutartis, sąlygas ir reikalavimus pasirašytų?