Almantas Stankūnas yra Vilniaus m. tarybos narys, partijos Nacionalinis susivienijimas atsakingasis sekretorius
2023 m. balandį tapęs Vilniaus m. tarybos nariu, nedelsdamas ėmiausi konkrečios veiklos, nes darbais siekiu vilniečiams įrodyti, kad išsirinko drąsiai, nuosekliai ir principingai jiems atstovaujantį politiką.
Nuo pirmos dienos mano pozicija labai aiški: pagrindinis ir svarbiausias mano rūpestis yra vilniečių interesai, todėl šio principo niekada neatsisakysiu, tame tarpe ir dėl susitarimų su kitais politikais. Iškilusias problemas sprendžiu iš esmės, nuosekliai ir argumentuotai spausdamas Vilniaus m. savivaldybės vadovybę.
Dėmesį sutelkiau į šiuos klausimus:
- Daugiabučių namų administratorių savivalės ir piktnaudžiavimo pažabojimas.
- Buitinių atliekų surinkimo sektoriaus išskaidrinimas.
- Vilniečių apiplėšinėjimo švaistant nepagrįstai dideles sumas Nacionaliniam stadionui stabdymas.
- Pasipriešinimas ir atkirtis kraštutinę neomarksistinę ideologiją propaguojančiai Vilniaus m. savivaldybės Žmogaus teisių komisijai (ŽTK).
- Birželio sukilimo ir pulkininko Kazio Škirpos atminimo kaip valstybės pagrindų puoselėjimo gynimas.
- Principinga Vilniaus m. savivaldybės įmonių veiklos kontrolė.
- Konkrečių vilniečiams aktualių interesų gynimas.
- Piliečių teisių ir laisvių gynimas.
Trumpa mano veiklos apžvalga:
1. Dėl daugiabučių namų administravimo. Vadovaudamiesi neoliberalizmo ideologija ir galimai dėl savanaudiškų interesų, politikai beveik visą daugiabučių administravimo veiklą yra perdavę privačioms maksimalaus pelno siekiančioms įmonėms. Oficialiai vienintelis jų uždarbio šaltinis gali būti tik administravimo mokestis. Tačiau sunku tikėtis, kad privataus kapitalo įmonė tik juo ir apsiribotų.
Pagrindiniu papildomų pajamų šaltiniu galimai tampa rangovų atlygis administratoriui už galimybę brangiai ir ribojant konkurenciją vykdyti remonto darbus ir teikti paslaugas. Būtent taip yra apvagiami gyventojai. Būstų savininkai netenka galimybės kontroliuoti darbų ir paslaugų pirkimo procesą, pakviesti jame dalyvauti kitus rangovus. Jiems belieka tik sutikti atlyginti už darbus ir paslaugas nurodomas mokėti sumas. Ginčai dėl kainų pagrįstumo yra mažai tikėtini, nes retas būsto savininkas pats gali imtis ir sėkmingai sutelkti daugumą namo gyventojų bylinėtis su administratoriumi. Tuo tarpu savivaldybės administracija nepadeda būstų savininkams teisiniuose ginčuose su administratoriais. Būstų savininkai, jeigu nepavyksta įkurti bendrijos, neturi jokios alternatyvos, nes savivaldybė nėra įpareigojusi savo įmonę teikti daugiabučių namų administravimo paslaugas.
Savivaldybė vangiai reagavo į mano pirmą kreipimąsi dėl būtinybės spręsti minėtas problemas. Tačiau paviešinęs šį savo susirašinėjimą, jau netrukus sulaukiau būstų savininkų kreipimųsi dėl konkrečių daugiabučių administratorių piktnaudžiavimo atvejų. Tai jau leido man nuosekliai ir pagrįstai reikalauti iš savivaldybės administracijos ginti būstų savininkų interesus. Tiek administracijai, tiek politikams tapo akivaizdu, kad būtina spręsti šiuos mano keliamus klausimus.
Nors praeitų metų gale mano iniciatyva įvykusiame susitikime su Administracijos direktoriumi Adomu Bužinsku buvau patikintas, kad mano keliami klausimai bus sprendžiami, duoti pažadai nebuvo tesėti, todėl šiuo klausimu ruošiuosi imtis naujų žygių. Išsamiau apie tai čia.
2. Dėl Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centro. UAB Vilniaus apskrities atliekų tvarkymo centrą (VAATC), kurio didžioji dalis akcijų priklauso Vilniaus m. savivaldybei, purto korupcijos ir lėšų grobstymo skandalas. Teisėsauga yra sulaikiusi net 12 VAATC darbuotojų. Maža to, pažeisdama įstatymus ši įmonė jau daugiau kaip 3 metus dirba be suformuotos valdybos, o tai neabejotinai sudaro palankesnes sąlygas grobstymui ir korupcijai.
Kelis kartus kreipiausi į Vilniaus m. savivaldybę, valdančią 75 proc. VAATC akcijų, ragindamas imtis ryžtingų veiksmų dėl valdybos suformavimo. Po to, kai buvo pranešta apie teisėsaugos vykdomą tyrimą, kreipiausi į Generalinį prokurorą, kad ištirtų, ar politikų delsimas suformuoti įmonės valdybą nėra susijęs su korupcija ir lėšų grobstymu.
Tik teisėsaugai susidomėjus šiuo klausimu, Vilniaus m. ir kitos akcijų turinčios apskrities savivaldybės ėmė ieškoti ir surado sprendimą, kaip pakeisti akcininkų sutartį be tarybų pritarimo. Dabar tikimasi, kad, pakeitus sutartį, VAATC valdyba bus suformuota dar šių metų III ketvirtį.
Šis atvejis pademonstravo, kad principingai elgdamasis net ir vienas tarybos narys gali primesti savo politinę valią visos apskrities savivaldybėms. Daugiau apie tai čia.
3. Dėl Nacionalinio stadiono. Jau seniai Nacionalinio stadiono istorijoje politikų piktnaudžiavimas globojant Balt Cap turėjo atsidurti teisėsaugos dėmesio centre. Todėl nuolat kėliau labai nepatogius klausimus savivaldybei, atkakliai teiraudamas, kodėl ji negina vilniečių, kaip numatyta Koncesijos sutartyje, interesų. O koncesininkui sustabdžius statybų darbus ir nevykdant savo įsipareigojimų, nuolat kartojau klausimą, kodėl pati savivaldybė sudarė galimybę pratęsti sutarties įvykdymo laikotarpį ir užsispyrusiai gynė visiškai nepagrįstą kainų indeksavimą dėl nenumatytų aplinkybių.
Galiausiai po kol kas paskutinio šio klausimo svarstymo tiesiogiai kreipiausi į prokurorus, kad jie pradėtų tyrimą dėl didelio savivaldybės aplaidumo ir veikos koncesininko naudai. Mano pasisakymo įrašas čia, išsamesnė informacija čia.
4. Dėl neomarksistinės ideologijos apspręstų ŽTK sprendimų stabdymo ir tokią ideologiją propaguojančių renginių finansavimo. Pradėjęs dirbti Vilniaus m. savivaldybės ŽTK supratau, kad joje leidžiama egzistuoti tik vienai ideologinei nuostatai dėl žmogaus teisių – neomarksistinei. Apgailėtina, kad dar praeitose kadencijose, nuo pat komisijos darbo pradžios, taip ir neatsirado politikų, ginančių prigimtines žmogaus teises.
Pačioje darbo pradžioje teko ryžtingai atremti komisijos narių bandymus sumenkinti ir marginalizuoti mano poziciją. Man labai padėjo nepriekaištinga mano atstovaujamos partijos reputacija ir dalykinė pagalba formuluojant atsakymus į užsipuolimus.
Mano rūpesčiu buvo stabdomi vaikams žalingi eksperimentai mokyklose, pasipriešinau valstybės lėšų naudojimui išimtinai neomarksistinės ideologijos sklaidai.
Artėjant Lietuvos gėjų lygos (LGL) LT Pride 2024 paradui birželį, pavyko išsiaiškinti, kad savivaldybė tiesiogiai remia šį renginį iš kultūros (?!) programos lėšų, o tokiems net ir tarptautiniams aukštojo meno festivaliams kaip M. K. Čiurlionio muzikos ar „Jauna muzika“, kaip ir daugeliui kitų, ne mažiau svarbių kultūros renginių, lėšų nebeliko.
Pasipriešinimą pagrindžiau savo laiške savivaldybei: „Tai, kas Kreipimesi (Lietuvos Gėjų Lygos) įvardijama kaip LGBT bendruomenė, yra tarptautinio neototalitarinio politinio judėjimo organizacinis padalinys Lietuvoje, tai yra po visuomeninės organizacijos iškaba veikianti judėjimo aktyvistų politinė organizacija.
Genderistinis LGBT judėjimas savo ištakomis ir kilme yra šiuolaikinė marksistinio komunistinio „revoliucinio“ judėjimo atmaina, kuri, vieno svarbiausių jos teoretikų H. Marcuse‘s žodžiais tariant, kelia programinį tikslą išsprogdinti buržuazinės visuomenės institucijas, tarp jų prigimtinę šeimą, pasitelkiant „polimorfinį perversinį seksualumą“ (verčiant lietuviškai – daugiaformį iškrypėlišką seksualumą, kas rodo, jog judėjimo teoretikai XX a. šeštame dešimtmetyje dar drįso vadinti daiktus tikraisiais vardais ir neslėpė savo tikslų dangstydami jų „žmogaus teisių“, „lygybės“ ir „įvairovės“ retorikos šydu).
Dėl šių priežasčių Festivalis turi būti laikomas LGBT judėjimo politiniu renginiu, kurio kulminacija taptų „eitynėmis už lygybę“ klaidinančiai pavadinta politinė demonstracija Vilniaus centre, o „edukaciniai“ renginiai būtų ne kas kita, o tik visuomenės indoktrinavimo genderistine ideologija priemonės.“
Daugiau apie tai čia. Nors minėti LGL renginiai įvyko, bet viliuosi, kad mano aštriai keltas klausimas dėl jų pobūdžio ir Vilnių valdančių TS-LKD ir LP požiūrio į tokius renginius padės rinkėjams tinkamai įvertinti šias partijas.
5. Dėl pagarbos ženklų Lietuvos valstybingumo istorijai. Kai Nacionalinio susivienijimo partija, neapsikentusi 3 metus trukusių patyčių dėl prašymų duoti leidimą pakabinti atminimo lentą pulkininkui Kaziui Škirpai, 2024 m. birželio 21 d. tokią lentą ėmė ir pakabino, atsidūriau pačiame įvykių sūkuryje.
Kai birželio 23 d., per pačias Birželio sukilimo metines, policijos pareigūnai ir UAB „Grinda“ darbininkai atvažiavo sunaikinti pakabintą atminimo lentą, aš su bendražygiais stovėjau prie šios lentos ir nesitraukiau net ir skambant policijos grasinimams, nes pats pareikalavau iš policijos pareigūnų ir UAB „Grinda“ darbininkų pateikti teisėtą pagrindimą dėl šio nurodymo. Nors pagrindimo neturėjo, lentą sunaikino. Kartu su bendražygiais dalyvavau protesto pikete prie savivaldybės dėl įvykdyto vandalizmo akto, kartu su bendražygiais parengėme Nacionalinio susivienijimo pareiškimą prokuratūrai, dalyvavau policijos apklausose. Socialdemokratas Povilas Pinelis apskundė mane dėl principingos laikysenos per šiuos įvykius savivaldybės Etikos komisijai.
Esu nusiteikęs ir toliau siekti, kad būtų apginta tiesa apie Lietuvos valstybingumui labai svarbų Birželio sukilimą ir jo vadovą, pirmąjį Lietuvos savanorį, pulkininką Kazį Škirpą.
Apie šio sukilimo ir jo vadovų įamžinimo reikšmę prie Seimo 2024 m. birželio 22 d. vykusiame renginyje glaustai papasakojo Nacionalinio susivienijimo partijos pirmininkas prof. Vytautas Radžvilas, įrašas čia.
6. Dėl savivaldybės įmonių veiklos kontrolės. Nuo pat savo darbo taryboje pradžios aktyviai domiuosi, kaip dirba ir kur rengiasi investuoti didžiausios Vilniaus m. savivaldybės įmonės.
Apie regioninę atliekų tvarkymo įmonę VAATC, kurios pagrindinis savininkas yra Vilniaus m. savivaldybė, jau rašiau (žr. 2-ą punktą).
Dar pernai pasirodė informacija, kad AB Vilniaus šilumos tinklai (VŠT) gali būti iš dalies privatizuota – analogišku būdu kaip Ignitis. Gresia interesų konfliktas, kurio jokia laisva rinka išspręsti negali, nes šilumos tiekimas turi natūralios monopolijos požymių. Toks konfliktas būtų neišvengiamas, nes jis užprogramuotas dėl priešpriešos tarp privačių įmonės akcininkų siekio uždirbti maksimalų pelną ir šilumos vartotojų intereso gauti kuo pigesnę šilumą.
Todėl nedelsdamas iškėliau klausimą dėl savivaldybės strateginės nuostatos, kad vieninteliu VŠT akcininku privalo likti tik Vilniaus m. savivaldybė, kuri atstovautų šilumos vartotojų interesams. Greitai paaiškėjo, kad administracijos ir politikų nuostatos šiuo klausimu yra miglotos, o kai kurie politikai atvirai palaikė dalinio VŠT privatizavimo idėją.
Priimant sprendimą dėl akcijų išpirkimo iš smulkiųjų VŠT akcininkų, pasinaudojau proga ir paviešinau strateginę administracijos ir dalies politikų nuostatą dėl VŠT nuosavybės. Daugeliui toks mano ryžtas labai nepatiko, nors jis ir buvo neatremiamai argumentuotas, todėl net 35 tarybos nariai iš 51 blokavo net galimybę pristatyti mano pasiūlymą tarybos posėdyje. Įvykusi principinė diskusija ir mano pasiūlymą blokavusių tarybos narių pasisakymai, neigiantys net ketinimą privatizuoti VŠT, ateityje padės efektyviau kovoti su galimomis tokio pobūdžio iniciatyvomis.
Tuo pačiu man pavyko atskleisti, kad daugeliui tarybos narių, įskaitant vadinamąją opoziciją, demokratijos sąvoka tėra tuščias žodis. Apie tai daugiau čia.
Kėliau klausimus dėl keistų VŠT investicijų perkant įmones Klaipėdoje (daugiau informacijos čia) bei dėl investicijų į žaliojo vandenilio gamybą (daugiau informacijos čia).
Išsamiai, parengęs keletą kreipimųsi, aiškinausi dėl AB Vilniaus vandenys planuojamų 600 mln. eurų investicijų – ar jos neturės poveikio didinti gyventojų mokesčius. Daugiau apie tai čia.
Nerimą sukėlė ir savivaldybės planai skirti didžiules sumas naujų elektra varomų, o ypač naudojančių vandenilį autobusų pirkimui. Daugiau apie tai čia.
7. Dėl konkrečių vilniečiams aktualių problemų sprendimo. Nors pagrindinį dėmesį skyriau su visais sostinės gyventojais susijusiems klausimams, tačiau niekada nesišalinau ir visada mielai talkinau sprendžiant konkrečias atskirų vilniečių problemas, jeigu savivaldybė buvo į jas reagavusi aplaidžiai, vangiai jas sprendė arba netgi ignoravo miestiečių interesus.
Esu talkinęs ne vienai daugiabučių namų bendrijai ir gyventojams dėl daugiabučių namų administratorių savivaliavimo, dėl atliekų konteinerių įrengimo vietos parinkimo, taip pat transporto infrastruktūros ir kitais klausimais.
Esu pasirengęs ir toliau aktyviai talkinti vilniečiams ir padėti apginti jų teisėtus interesus.
8. Dėl piliečių laisvės ir teisės išsakyti savo nuomonę apie mokslinius tyrimus gynimo. 2024 m. liepą, reaguodama į Tolerantiško jaunimo asociacijos skundą dėl mokslinių tyrimų duomenimis grįstos mano nuomonės, kad homoseksualumas yra lytiškumo sutrikimas, Vilniaus m. savivaldybės Etikos komisija pradėjo tyrimą, ar aš galimai nepažeidžiau Valstybės politiko elgesio kodekso.
Šį skundą ir galimą nuobaudą aš vertinu principingai, nes tai susiję ne tik asmeniškai su manimi. Tai yra kėsinimasis į visų piliečių teisę ir laisvę išsakyti savo nuomonę dėl tokių mokslinių tyrimų duomenų, kurie yra neparankūs valdantiesiems ir daliai opozicinių partijų, išpažįstantiems neomarksistinę gender ideologiją.
Bet kokia man skirta nuobauda šio skundo pagrindu būtų precedentas ir patvirtintų potencialią grėsmę Lietuvos Respublikos piliečiams būti persekiojamiems ir baudžiamiems dėl nuomonės išsakymo, remiantis moksliniais tyrimais. Daugiau apie tai čia.
