lrt.lt
Žaliasis vandenilis tapo nauju stabu ES. To priežastis – ekstremalūs tikslai visiškai negeneruoti CO2. Nesvarbu, kad Kinija, Indija, Rusija ir kitos šalys toliau didina CO2 emisijas, todėl šitoks ES bandymas bet kokiomis sąnaudomis eliminuoti iki šiol generuojamą CO2 likutį jokios esminės įtakos globaliu mastu nepadarys.
Tačiau galime būti tikri, kad tokie planai, esant dabartiniam technologijų išvystymui ir kainai, sukels naują infliacijos bangą. Dar labiau trūks lėšų gynybai, socialinei ir sveikatos apsaugai, švietimui ir kitoms svarbioms sritims. Taip pat ES gaminiai taps dar nekonkurencingesni, didės nedarbas ir, galų gale, viskas baigsis didžiule ekonomine bei socialine krize. Šito nekantriai laukia Rusija, Iranas ir Kinija.
Viena iš pagrindinių priemonių minėtiems ekstremaliems tikslams pasiekti yra vadinamo žaliojo vandenilio gamyba. Verslo žinių dienraštyje 2024-01-27 d. publikuotame tekste, kuris greičiausiai neatsitiktinai yra prieinamas tik nedideliam prenumeratorių būriui, aiškiai parašyta: žaliojo vandenilio gamyba gali būti ekonomiškai pateisinama, jeigu elektros kaina neviršys 2 ct/kWh.
Žaliojo vandenilio gamyba pareikalautų didžiulių ES valstybių subsidijų, kurios, kaip minėta, sukeltų skaudžias neigiamas pasekmes visose žmonių gerovei ir valstybių saugumui svarbiose srityse.
Akivaizdu, kad tokia kaina yra neįmanoma be didžiulių subsidijų elektros gamintojams. Minėtame tekste svarstoma, kad galbūt galima priartėti prie tokios kainos gaminant elektrą saulės jėgainėse Šiaurės Afrikoje. Taip pat gamybai reikėtų naudoti pigius kiniškus elektrolizės įrenginius. Tačiau visiškai neužsimenama, kad investuojant tokiame regione ir naudojant Kinijoje pagamintą įrangą, rizikuojama tapti autoritarinių, teroristinių, nestabilių režimų įkaitais.
Bandymai gaminti žaliąjį vandenilį panaudojant jūrinio vėjo jėgainėse pagamintą elektrą įvardinami kaip visiškai nerealūs. Tai akivaizdu, nes tokios elektros kaina gali būti ne mažiau kaip 7–8 ct/kWh be PVM.
Akivaizdu, kad žaliojo vandenilio gamyba pareikalautų didžiulių ES valstybių subsidijų, kurios, kaip minėta, sukeltų skaudžias neigiamas pasekmes visose žmonių gerovei ir valstybių saugumui svarbiose srityse.
Maža to, vandenilio ir kartu vykdoma metanolio gamyba kelia didžiulius aplinkosauginius iššūkius, susijusius su geriamojo vandens poreikiais, užterštomis nuotekomis ir kitu neigiamu poveikiu. Įvykus avarijai, dėl pavojingų vandenilio ir metanolio savybių tokia gamykla sukeltų ekologinę ir socialinę katastrofą didelėje aplinkinėje teritorijoje. Todėl vienos Danijos įmonės planai statyti didžiausią regione metanolio ir vandenilio gamyklą Kretingos rajone netoli Darbėnų gyvenvietės jau sukėlė didžiulį vietos gyventojų nerimą ir pasipriešinimą.
Taip pat kelia nuostabą, kaip tokios gamyklos elektros poreikius, kaip teigia investuotojai, gali patenkinti Baltijos jūroje planuojami pastatyti vėjo jėgainių parkai. Kas turės sumokėti investuotojui paramą, kad vandenilio gamyba taptų ekonomiškai rentabili?
Investuotojų argumentai apie papildomas darbo vietas dar labiau suerzina žmones, nes kalbama tik apie keliasdešimtį darbuotojų, kurie, dėl jiems keliamų aukštų kvalifikacinių reikalavimų, greičiausiai būtų atvykėliai iš didesnių miestų.
Šalia aplinkosauginių problemų tokia gamykla visiškai neatitinka Kretingos rajono savivaldybės patvirtinto strateginio veiklos plano, kuriame prioritetas yra skiriamas turizmo ir rekreacinei veiklai. Tokia kryptis yra visiškai suprantama, kai netoliese yra Baltijos jūra, ir kiekvienas Lietuvos teritorijoje esantis pajūrio kilometras yra labai svarbus Lietuvos žmonėms.
Nesu kategoriškai nusistatęs prieš žaliosios energetikos plėtrą. Protinga tokios energetikos dalis didina ES ir Lietuvos energetinę nepriklausomybę, kuria darbo vietas ir mažina iškastinio kuro paklausą pasaulyje, tuo pačiu silpnindama Rusijos, Irano ir kitų mums nedraugiškų šalių ekonomiką.
Tačiau problemos prasideda, kai klimato kaitos, žaliosios energetikos klausimai tampa antrąja religija – nauju ideologiniu stabu. Kad šitaip yra, aiškiai patvirtina neprotingi, ekstremalūs ES keliami kovos su klimato kaita tikslai, ignoruojant didžiules neigiamas dažnai technologiškai neefektyvių ir ekonomiškai nuostolingų „žaliųjų“ sprendimų pasekmes. Tokie užmojai neretai žadina asociacijas su Kinijoje 1958–1962 m. vykdyta „didžiojo šuolio“ politika, kai pasiryžus „per penkiolika metų pralenkti Angliją“ buvo pradėtas lydyti plienas namudinėse kaimų liejyklose ir kitos panašios priemonės baigėsi visiška ūkio katastrofa ir milijonų žmonių mirtimi iš bado. ES badas, be abejo, negresia, bet beatodairiškai vykdomo ideologizuoto Žaliojo kurso padariniai gali būti itin skausmingi.
Lietuvos politikai iš sovietinio laikotarpio sėkmingai perėmė asmeninės, o ne valstybės naudos siekiantį servilistinį mąstymą ir veikimo stilių – anksčiau uoliai buvo vykdomi Maskvos planai, o dabar net nebandoma diskutuoti ES lygmeniu, kas iš tiesų yra protinga ir naudinga ES ir Lietuvos valstybei.
Tokia mūsų politikų nuostata nėra išimtis ir žaliosios energetikos srityje. Norinti statyti milžinišką metanolio ir vandenilio gamyklą būtent mūsų šalyje Danijos įmonė greičiausiai supranta paradoksą, kad plėtodama ekologišką energetiką ji gali sukelti ekologinę katastrofą. Ir tai gali būti paskata statyti pavojingą gamyklą ne savo krašte, o suversti jos grėsmę Lietuvai, kuri pernelyg dažnai primena ekonominę pusiaukoloniją, kurioje aklai pataikaujama „investuotojams“ ir jiems leidžiama įgyvendinti projektus, kurie ES šalyse senbuvėse sukeltų pasipiktinimų audrą ir būtų stabdomi jau planų stadijoje.
Lietuvai irgi reikėtų pereiti į savo gamtą ir gyventojų sveikatą, gerbūvį bei saugumą puoselėjančių šalių lygą ir nebebūti kitų šalių vykdomų „žaliųjų“ projektų ir jų paliekamų pavojingų atliekų kaupimo aikštele. Bet tokie pokyčiai galimi tik Lietuvos žmonėms ryžtingai pasipriešinus ideologinių stabų apakintų veikėjų planams.
Puikus straipsnis.