Alternatyvūs karo scenarijai Ukrainai: išeitis yra

Aurimas Navys ir Mindaugas Sėjūnas 

Ukrainos prezidentas Volodymyras Zelenskis šiandien sureagavo į savo kariuomenės vado generolo Valerijaus Zalužny teiginį „The Economist“, kad karas atsidūrė aklavietėje. Pabrėždamas, kad nėra jokios kitos alternatyvos, kaip tik tęsti kovą, Zelenskis teigė, kad sėkmė kontrpuolime dar ateityje. Reikia kontroliuoti dangų, reikia daugiau Vakarų paramos ir daugiau priešlėktuvinės gynybos sistemų.

Ukrainos prezidentas atrodė pavargęs ir nusiminęs. Jei iki šio pareiškimo buvo galima galvoti, kad Zalužnyj interviu buvo suderintas su vyriausiuoju ginkluotųjų pajėgų vadu, tai viešas nesutarimas tarp dviejų svarbiausių Ukrainos valstybės vadovų karo metu prieš pasaulio objektyvus nebeatrodo kaip psichologinis strateginės komunikacijos triukas, skirtas suklaidinti Maskvai.

Atrodo, kad Ukrainos sprendimų priėmėjai ne(be)turi aiškaus plano, o apie Zelenskio ir Zalužny nesusikalbėjimą liudija ir netikėtas Ukrainos Specialiųjų operacijų pajėgų vado generolo majoro Viktoro Chorenkos atleidimas iš pareigų. Tokį sprendimą Zelenskis priėmė ne tik nepasitaręs su kariuomenės vadu. Jis jo net neinformavo ir nieko jam nepaaiškino.

Ir nors Zelenskis teigia, kad nėra jokios kitos alternatyvos, o vienintelis turimas planas yra – tiesiog – kariauti, tikintis, kad kažkaip pavyks išstumti driskius iš okupuotų Ukrainos teritorijų, kokie dar galimi tolesnio karo Ukrainoje scenarijai?

Pagrindinis, kuriuo vadovavosi Kyjivas, palaikomas didžiosios dalies šalies piliečių ir Ukrainos rėmėjų – didvyriškai kautis iki mirties, verčiau žūvant, nei atiduodant šalį niokoti okupantams. Šis „planas“, jei taip jį galima pavadinti, paremtas patriotinėmis emocijomis. Jis turi pagrindinį ir esminį minusą – neturi realybe grįsto vertinimo. Kova „iki mirties“, taip sakant, priešų sukurtas šaunus Pilėnų mitas, kad reikia išsižudyti ir taip palengvinti priešui okupaciją, nėra racionali karo strategija.

Net čečėnai, kurie didvyriškai kovėsi su okupantais abiejuose karuose, vėliau suprato, jog būtina saugoti kiekvieno kario gyvybę ir „mirti daug kartų“. Ši kova „iki pergalės“ be plano rizikinga tuo, jog Ukraina nepasilieka sau atsarginio varianto tam atvejui, jei Vakarai nebeturės galimybių remti Kyjivo. Alinantis karas pavojingas ir tuo, kad remiasi ne tik materialiais resursais, kurių pritrūkus, atsiduriama ant pralaimėjimo ribos. Jis remiasi ir žmogiškaisiais resursais, rezervo galimybėmis, kurios Ukrainą lyginant su Rusija, yra ribotos.

Kas bus, kai baigsis… ne, ne šaudmenys, dronai ar minos. Žmonės. Kas bus, kai baigsis žmonės, kariai, kurie valdo artilerijos pabūklą, tanką ar sunkųjį kulkosvaidį? Apie tokios tikimybės išvengimą, mes kalbėjome dar prieš metus. Gal jau dabar atėjo tas laikas nustoti mus vadinti „išdavikais“, atsikimšti ausis ir rimtai įsiklausyti į argumentais grįstą analizę bei prognozes?

Pats geriausias karo stabdymo scenarijus, mūsų įsitikinimu, būtų staigus Ukrainos priėmimas į NATO, ES bendriją be jokių išlygų, suteikiant visas įmanomas saugumo garantijas. Prieš tai, žinoma, galima Kremlių prigrasinti ir duoti savaitę ar dvi išsinešdinti iš Ukrainos teritorijos.

Kitas variantas – taikdariai, saugantys humanitarinius bei grūdų koridorius, kas gyvybiškai svarbu ne tik Kyjivui, bet ir daugeliui pasaulio valstybių. Tačiau, deja, dėl mums neaiškių priežasčių, tiksliau dėl lyderystės stokos ir žmogiškosios baimės faktoriaus, taiką užtikrinti pasaulyje turinčios organizacijos to padaryti šiandien nepajėgios.

Vadinasi, reikia kito plano. Tą planą tarp eilučių ir tiesiai Kyjivui siūlė ir vis dar siūlo Vašingtonas. Tai yra laikinas dalies teritorijų aukojimas tam, kad būtų sustabdytas kraujo praliejimas. Panašu, kad Vakarams tai – vienintelis, nors ir pesimistinis, tačiau realistinis planas, kuris sustabdytų kraujo liejimą ir suteiktų Ukrainai šansą tapti nauja NATO ir ES nare. Turėdama virš galvos NATO skėtį, Ukraina būtų saugi, o pasaulis toliau spaustų Rusiją visomis priemonėmis, siekiant Putino režimo griuvimo.

Šis planas yra žiauriai pavojingas tuo, kad jei per trumpą laiką Ukraina nebūtų priimta į Aljansą ir ES, Rusija pertrauka pasinaudotų dar didesnių pajėgų sukaupimui ir kitam triuškinančiam smūgiui. O tada ateitų ir mūsų eilė.

Lieka dar vienas labai rizikingas ėjimas, kad laikinos paliaubos virstų tvaresne taika. Bet kurios NATO šalies karių dislokavimas prie demarkacinės linijos, vadinamojoje saugumo zonoje. Arba dar geriau – kelių šalių jungtinių pajėgų, nuolat stebinčių paliaubų sutartį vietoje, patruliavimas.

Kokios tos šalys galėtų būti? Tos, kurios labiausiai suinteresuotos sustabdyti Rusiją. Tai, žinoma, Lenkija ir Lietuva (bei dar dvi Baltijos sesės, ir, galbūt, Suomija). Sakoma, kad drąsus ir tinkamas pavyzdys užkrečiamas. Prie mūsų, ėmusis lyderystės, labai tikėtina, prisijungtų ir britai, ir vokiečiai. Lietuva turi visas galimybes tą padaryti. O jos sprendimų priėmėjai – įsirašyti aukso raidėmis į pasaulio taikos istoriją.